Vladas Braziūnas

šlapia, karklų prišepus kelio linkė o ašarota vyriška alkūnė tiktai neglausk, ką ašara atstūmė į šlapią medžio sielą įsiimki ak lūpažiedžiai, boružėle, gieda ritėjai andai per krūtų griovelį sūrus lašeli kūno nebylaus taškeli rausvas, be sparnų, be kelio be mano lūpų lėki ir paklausk ar duos mum giedrą

ką daro siela, kai rankos siekia adomo obuolio kai kojos per slenkstį vos slenka jau vengdamos tolių ir nuotolių ką daro siela, kai kūnas savo aklavietę gina kai akys, pabėgę iš kojinės slepias už akmenio girnų ką daro siela, kai vakaras šiltas į sterblę murkia sergstintį Dievo voratinklį sverdintį dulkių stulpą ką daro siela, kai raštas dvi geros, keturios išvirkščios vakaras sielą uždaro ar atveria, bet neišverktą

prisimeni neparašytus mano laiškus? aš skėtį pamiršau, baltõs lazdelės galiuko žvilgsnius šaligatvin sušlapom abu kaip varlės varva tau nuo blakstienų mano akiduobėn

pasaulis sėdi priešais mane ir glumina VB> Būk dar gera, nurašyk VB> Būk dar gera, nurašyk VB> Būk dar gera, nurašyk VB> Būk dar gera, nurašyk nuo palšo mūsų dangaus išprotėjusį lempos mėnulį pro seną nupjautą liepą apšviečiantį veidą kaip varškę drėkstančios praviros lūpos po teisybei turėčiau sakyti – pasaulė

ir uldukai su keršuliais, ir purplelis purpurinis ne į tavo dangų trinas, trainiojas juodi strazdai trainiojas po seną parką, nežinia ko apsiverkęs draugas parijų ir šarkų – trainiojies ir tu su jais svetimon pilin priklydęs it čigono strykas virpi ima viršų makedonai, o bulgaras dzinkt: Santé smulkūs smuikai duoda garo, akys laksto po ta- verną, borovickos vis po vieną: už tave, naktie

aš kiekvienas gali pasakyti AŠ, ir bus teisus AŠ, toks ir toks, pasižadu, AŠ myliu, AŠ apgautas ką aš kalbėjau, ką jaučiau, ką melavau – nemelavau tik viena: aš tai AŠ beribis vienskiemenis, iš nakties pašokęs pasivaidenęs – trūksta lig manęs, ligi pilnatvės o ko man trūksta? šitaip niekados teisus nebūsiu: aš tai AŠ, ne tu net kai mane pavogusi sapnuoji dabar, karšta kilnojasi krūtinė, virpa lūpos jau ištarei pailsusi, paleidai o gal ir aš? o tu? o visa kita? tu suskylantis, kai nori išsiaiškint pasaulis leidžia kreiptis: TU, pasauli ir Viešpats, ir lietus, ir gimnazistė vienodai apsigauna: viskas – TU galiu surinkt tave po žvilgsnį ir paskleisti it šūsnį pribarstytų rankraščių, kiekvienas žodis ugnis, palaima, įvardis, – namai be durų bus tau įeiti ir apsigyventi išeiti, pasilikti, tu ne nuotrauka ne praeitis, prisiminimas, net ne skausmas begyvas manyje, va šitas žiedas neprasiskleidęs, bundanti audra – ne tu, o TU jis JIS yra tai, kas atlieka nuo mūsų žvilgsnis nuo žvilgsnio atšoksta, skaitmuo nuo paminklo JIS grįžau susikūprinęs, žemę pardavęs o paukštis, iš bučinio gėręs, bėgo į kalną – tai aš JIS nutyla ūmai ir pajuosta, ir krūpsi nuo žodžio lyg kaltas trečias visur, visada, jis pradingsta dienos vidury laimė maža, ką turi, tai ne jis, ne bėglys, tavo pėdos nevertas jis ne tas, kur dainuoja ir skamba, ir noris nematomą sielon priglaust – tu ir aš, o JISAI tik atšoksta nuo mūsų ir spengia, ir graužia akis tiktai smelkias ir trupina sapną į gurgždantį žvyrą ir kaišo man suodiną veidrodį mes MES yra apsimestinis mudu apsimetam, kad viską priimam, ir sakom MES aš ir dar kas nors, tu ir dar kas nors neturi prasmės trupiniai, jau nekalbant apie visa – be mudviejų taip ir nepasakė MES vėjuojantis laikrodis skubančiam užtat mano nemiga tavo miegančiom lūpomis sako: mes, nematomi mes, nepasiekiami, mūsų alsavimas – mes ir vaikai, nepanašūs į mus, mūsų akys ką ima širdin, bet nemato kaip skiriamės, skubam, rakinam duris, užsidarom į mes, kur jau niekad neteks apsimesti kad priimam viską į dviskaitos kiaurą pasaulį

– Je voudrais un verre de vin. Marguerite Duras krapšto dantis tarpdury stebi, kaip riebios arabės krato pilvus ir krūtis pats iš po vakar taip dreba ryto vyno stiklinė ir pirštai liaujas virpėję kiauras balsas, sutinęs gyja ir atsileidžia išsilaisvina balsas nubėga žingsneliais šokėjos ir šunelis toks balsvas vis kruvinu mėsgaliu žaidžia

raudonbarzdis Bernardas Shaw ir bevardis apkartęs šuo šiurkščiakailis, gimęs lūšnynuos jam negaila paveikslo šio šoka povas, niekas nemato tik tryškynės liežuvio viršūnė žaižaruoja prieš saulę, šunio šiurkščiavilnį gymį sarmatina šūvis, bokštas šauna dangop kas jį garbina, kokiais žodžiais garvežys į kalną tuoj kops kirtęs lygumą, ilgą, nuobodžią šoka povas po dvarą, plačiai uodega nei aušra išsiskėtus šoka povas, ir geria svečiai ir Kandinskio kazokai, ir šiaip raudonšeriai ir jų paryžietės