Vladas Braziūnas

Nebepareinu, nebeparvažiuoju, galiu tik atvažiuoti, ir aš Pasvaly, kai man būdavo baisiai gera arba labai negera, turėdavau kur pareiti, tos visos vietos, kurios dabar gyvena mano eilėraščiuos, tie visi žodžiai, kurie dar gyvena, neberanda jau savo daiktų, ateinu aš su žodžiais, daiktai jų nelaukia, neatpažįsta, mūsų namo kieme ne tik šuo, jau ir žmonės įtarūs, vaikštau, gal taikaus apvogti, pasiglemžti brangiausią jų turtą, žalumą tėvo sodintos obels, mano išmindžiotą taką ir taką lig mirusių malkinės, jų būsimą prisiminimą lig negyvenimo galo, vienintelę vietą pareiti.

Kaip mes išėjom, žiūrėjau kitas, dabar išeisiu mūsų palaukti. Vakar žiūrėjau – debesys mirė, šiandien prieš saulę numirė lietūs: sapnuoja žaibo lydys iš vieno vandens į kitą – iš sudėvėtų dienų sudievintas blyksnis niekur. Žvilgsnis – stiklo upe, nuošus, nuskriejus vakariui… Rimki, nebeskubėk ruoštis praėjusiam karui.

tik atėjai, mamos paklausei, ar esu, ir baigės sapnas taip baigias ne laiku sapnai, susitikimai ir gyvenimai vis prasilenkiantys ties vienu klausimu nes jau mamos nėra, manęs kaskart mažiau, ir žinomas atsakymas mama tik klausia vis, kas buvo čia atėjus vis sutrinku, raustu ir nubundu, pasaulis sukas apie savo ašį – koridoriaus gale menkutę figūrėlę per atspindį lange mane dar tebematančią: rašau per geometriją tau pirmąjį eilėraštį rudens pilkam fone širdis laiminga šokinėja puspenkto posmo vien tik banalybių taip geliančių, kad atiduočiau viską už mielą, už svajonių karalaitę nė žodžio nesuspėjau pasakyti, nors mačiau kiek kartų diena atrodo slegianti, o pamokos kaip amžiai ir amžinas aliarmas: slėptuvės užrakintos

aš kiekvienas gali pasakyti AŠ, ir bus teisus AŠ, toks ir toks, pasižadu, AŠ myliu, AŠ apgautas ką aš kalbėjau, ką jaučiau, ką melavau – nemelavau tik viena: aš tai AŠ beribis vienskiemenis, iš nakties pašokęs pasivaidenęs – trūksta lig manęs, ligi pilnatvės o ko man trūksta? šitaip niekados teisus nebūsiu: aš tai AŠ, ne tu net kai mane pavogusi sapnuoji dabar, karšta kilnojasi krūtinė, virpa lūpos jau ištarei pailsusi, paleidai o gal ir aš? o tu? o visa kita? tu suskylantis, kai nori išsiaiškint pasaulis leidžia kreiptis: TU, pasauli ir Viešpats, ir lietus, ir gimnazistė vienodai apsigauna: viskas – TU galiu surinkt tave po žvilgsnį ir paskleisti it šūsnį pribarstytų rankraščių, kiekvienas žodis ugnis, palaima, įvardis, – namai be durų bus tau įeiti ir apsigyventi išeiti, pasilikti, tu ne nuotrauka ne praeitis, prisiminimas, net ne skausmas begyvas manyje, va šitas žiedas neprasiskleidęs, bundanti audra – ne tu, o TU jis JIS yra tai, kas atlieka nuo mūsų žvilgsnis nuo žvilgsnio atšoksta, skaitmuo nuo paminklo JIS grįžau susikūprinęs, žemę pardavęs o paukštis, iš bučinio gėręs, bėgo į kalną – tai aš JIS nutyla ūmai ir pajuosta, ir krūpsi nuo žodžio lyg kaltas trečias visur, visada, jis pradingsta dienos vidury laimė maža, ką turi, tai ne jis, ne bėglys, tavo pėdos nevertas jis ne tas, kur dainuoja ir skamba, ir noris nematomą sielon priglaust – tu ir aš, o JISAI tik atšoksta nuo mūsų ir spengia, ir graužia akis tiktai smelkias ir trupina sapną į gurgždantį žvyrą ir kaišo man suodiną veidrodį mes MES yra apsimestinis mudu apsimetam, kad viską priimam, ir sakom MES aš ir dar kas nors, tu ir dar kas nors neturi prasmės trupiniai, jau nekalbant apie visa – be mudviejų taip ir nepasakė MES vėjuojantis laikrodis skubančiam užtat mano nemiga tavo miegančiom lūpomis sako: mes, nematomi mes, nepasiekiami, mūsų alsavimas – mes ir vaikai, nepanašūs į mus, mūsų akys ką ima širdin, bet nemato kaip skiriamės, skubam, rakinam duris, užsidarom į mes, kur jau niekad neteks apsimesti kad priimam viską į dviskaitos kiaurą pasaulį