Vladas Braziūnas

rudenio darganos laša ir laša žemė išmirkus prislėgė dangų viršum kuproto pilko peizažo saulė pavargus vos besirango vienišo medžio rankos sugrubusios skliautą barbena kaulėtais pirštais galvas parėmę ant stalo aludėje keikia numirusius ar tebemirštančius

tamsa jau renkas menką mantą ir tyliai užveria duris ir nei šikšnosparnis pro langą praslysta ryto spindulys diena iš nuojautų, iš baimės iš vėlyvos nesugrįžties atstok, vaiduokliška palaima su juodu nuometu nakties nelieski! kryžius tai ar langas ar amžinybe karūnuos prasvidęs angelas berankis už ryto sienos aklinos

Pallas per savo keliones Rusijos rytuose XVIII a. rado prie kanalizacijos vamzdžio kukučio lizdą Stalingrade, tuomet Carycine, o kitur tas pats autorius mini kukučio lizdą su septyniais vaikais žmogaus supuvusio lavono krūtinės ląstoje. Tadas Ivanauskas. Lietuvos paukščiai, III, 1955. tai atsitraukia, tai artėja kas dar visai neprasidėję ar tu valdysi, ar tave ta nebyli nelaimė gena į laikiną fatamorganą kur tavo sielą teišgano tik tai, kas maitoja tave kaip nuogriuva sunki užgriūva kas buvo, bet neužsibuvo kaip butely plėšri dvasia kuriai užduota ir užginta save išduoti ir priminti bet ji kaip nuoskauda išplinta ir laukuose, ir laikuose nakty, kai tvykso mėnesėti marų laukai, siera nusėti ko atminty nebeturi kur gervės suka ir ulioja ir anuliuojami pavojai visiems, kurie kaip mūras stojo ir guli karo vidury tas karas, dievas ir karalius mane išvaro po paraliais iš kaizerinių apkasų į kraupią jotvingių koridą kur tik viena nepramanyta vieta, o visa kita mitas ir nežinia, kas aš esu tik rangosi gyvačių spektras ir trankos dangiškos elektros ir mainosi vėlių vedliai o pastotėj mane iškrato nutrenkia į pagonių ratą kur Kristus šnekina Sokratą o šis atsako įžūliai tada ir man koktu beliudyt kad jūs prie mano kapo budit su amžinybe pakaitom užtat aklieji ir teisieji raupais ir prakeiksmais apėję mane jau tempia pas teisėją kuris su pirštinėm baltom jo riešas spinduliuoja jėgą kaip kraujas Pliekšano ant sniego vėlė nebuvėlė pražys o tie, kurie mane prigavo kurie kuklias klaidas skaičiavo bet slėpė neviltį kaip savo pasigailėjimo prašys jiems plyti plynumos šlyninės nulytos švyti, o tėvynė šykšti teisybės atsaika jiems moja žibaluotais žuoliais vilioja juos varinės žolės priglaus jų paskutinį šuolį švelnioji Rusijos ranka paskui jau kam bepasiskųsiu riedės keliai į vieną pusę ten, kur saulelė iš rytų nušiurpus žiurkso ir suglumus koks neregio nakties tvarumas jam žiedas veriasi kaip rūmas kurio altoriai be stabų teisuolio šaukiančiojo balsas be atlydos vaitos ir belsis kukliųjų tuštumos krašte kur pateka liepsnotos jūros o jie nuo kranto bailiai žiūri kaip senos gentys plėnim gūra jų nepašventintam rašte mane išaukština Egiptas ir pergamento manuskriptas bet karalystės pakrašty karalius ar bėra karalius ar karas neina po paraliais o aš Ezopas ar kuprelis ten, kur atodūsiai tušti kur mirksta plinkančios sodybos suskirsta rankos, gula knygon visatos dulkė prarasta nutyla balsiai, dyla vyriai kerai, kuriems neatsispyrei numirti delsia nusivylę kad mano kaukolė – klasta o maro lauką, piktą kliedą ant kuršmarių žuvėdra kliegia apgirtusi mirties grėsme nubunda sielos artimieji pagunda gomurį užglieja ir balsas iš minios atskrieja paskalsintas trumpu eime čigonė buria vėl iš delno šėtonas užveda ant kalno tavoji žemė dauboje tu sergėk ją nuo kataklizmų ištverk fantasto fanatizmą kukutį, kur susuko lizdą kiauroj krūtinės ertmėje buveinėj aistringosios sielos ją puošia akstiniuotos vielos o Hado dumblas neteisiems užtat kiti sukritę guoliuos jų pokylis ir man sapnuojas jų vynas plauna mano kojas o aš žodžius aukoju jiems

upėj galva ant pievos liemuo skubinkis, vaike iš karo namo su savo kalba balta kaip lūpos. tau nevalia užsibūti rekrūtuos tavo spalva – anava debesėlis plaukia, ir upė atspindi jį – sieliais

I o kokiom upėm, kokiais sieliais į kokią saulę kraustos sėliai ir kokie jų jaunėliai auga kas jiem už priešą, kas už draugą iš pasalos į juos kas sėlins? ar tu suskubsi, ar suklupsi? kieno širdy ta žemė tuksi kurios ir tu buvai šešėlis? II tai sielos vėsžalėj šviesoj apstoja kaip sudužę sieliai siūbuoja plaštakas iškėlę erdvėj nematomoj, ne šioj, – kur laka šunes kai levai ir kai vanduo tas kraujas bėga: ar besukaupsi kraupią jėgą kurią per atmintį gavai nubudęs ne dievų kertėj o savo sąžinės visatoj – jau tavo akys jūrą mato ir datos toldamos artėja

kandys ir rūdys suės arba vagys išvogs tavo turtą miglos vaiduoklės nusės ir iškriks visomis kryptimis pasitraukę į ežero vėsumas, dangūs apkurtę išlydės jus ir liks, ir nebylūs švytės naktimis kolei rytas (balti kaip šviesa jo drabužiai) neprašytas pražys kranto įraižos moly – įsižiebs geležis, nes po kojomis plūdi rūda ir pro liepsną palieps apsišaukėlis stoti į mūšį, bet josit namolio plauksit šventąją upę – ji bus nuo sugedusio kraujo ruda kol kariaunos kariauja, kol debesys sraunūs ir glosnūs jus paglostys – ant ežero virstantis gluosnis ant kurčių vandenų atspindžių, ant dangaus apatinio dega ugnys ir laukia žmogaus jo bedugnė gimtinė

nors sielas priglaustų dausos bet sielos negali pakilti po pelkių pluta atsikosti: nach Osten ir, kryžkaulių kryžių prispaustos jų sielos šaukiasi mirtį ant kryžių, ant kryžkaulių, pelkėse, paliose rausvi kryžiasnapiai pušelėse palesa kelia lizdus iš tylos patalų horizonto krumpliai – iš po amžino miego spaudžias į kumštį, į maudžiančią jėgą atmeta kryžiaus žygį ir kelią kritusių: sraigė šliauš baltu didvyrio kaulu pro akiduobes liesis šviesa mėnesienos, ir jos bus tiesa o kronikų kraujas – apgaulė

žemiau nei žemė, gulinti po jūros akmenimis, kuprotas ir didžiulis viduvasaris, šuliniui išdžiūvus tuščia akim į krištolinę žiūri žuvies pavandenijusi rainelė pabėgt iš atminties pašviečia kelią vis tiek į vakarykštę ryklę neria nei atsigręžti, nei surikt negali sutriko mitas, nebeveikia mitas bet šito mito nepakeis joks kitas

dvikovoj su laiku nukauta dviskaita eilinių kareivių gretos gula žodyno poilsio slãptos tylos partitūros rūdžių orkestrams rašomos be atvangos karščiuojančio kompozitoriaus laikas jau šaudo aklai kaip vaikas, žaismo pagautas žaibo lankas jo rankoj, jam strėlės želia kaip žolės vario atolas, raudonvario ašmenys kartūs kerta per pašaknę tarmę, ir pradalges permerkia lietūs lėtos po akmeniu šaknys, bet tvinksi šnektos ir pašnektės, šnabždas pro šlyną į šviesą akmenys byra į smiltį, į laikrodžio smėlį vaikas išlaido strėles, ir, lazdos pasirėmęs baltus šakniavaisius renka, bando baltai skiemenuoti evoliuciškai stojasi ant paskutinių, į dangų prasiskelia galvą

žodžiai būtų tie patys, jų prasmių – svaigi dviprasmybė nekartosiu tų pavyzdžių, kaip laikas pavirsta į orą, o kvapas į dvoką skečias undinės plati uodega į dvejopą indų ir baltų Europą, tarmybėmis prokalbė žiba žvynų atšvaitai nuo raudono, nuo juodo lig ledo undinės dainuoja kaip žuvys, neaišku, ar nekaltybę kalbų asimetrija žiojas, klajoja pasaulio centras dainuoja po žydinčiom vyšniom pavasarį, saujoj nė cento kišenėj nė cento, tik žodžiai, tik apverstos natos dainuoja liūdnai tarsi angelas, mano sparnų įsikibęs