Vladas Braziūnas

gerk lūpas, prasivėrusias kaip vyno gilmė ugninė žaizdriškais kraštais palūkanas, rašytinį buvimą pažerki vėjais, po velnių paleisk nudistai medžiai taškosi ir siaučia lig kelių įsibridę rudeny o mes visų nuogiausi ir gražiausi gaisrių naktų baladiškoj ugny nuo sapno ašmenų aguonų rytas pabudęs miestas ritas nuo kalvos ir žyra jo aludės ir bažnyčios ant nemiegotos suveltos galvos

maudžia... tai tu ar tiktai paskutinis ruduo jaučia kaip graužias į šlyną ledinis vanduo slenka nuo miško piktai pažemėj debesis lenkiasi viksvos, nuleidžia į žemę akis audžia vorai savo aukai akytus tinklus jaučia: lyg lūpos sakytojo krusteli žaibas aukštai virš varinių pušų – laikas išeidamas jau iš visų

didelis vanduo iš Svalios užliedavo pievas ir nuo liepos viršūnės stebėdavos Dievas kokią didelę žuvį sukūręs ėjo sūkuriai, sukosi ir leidosi į šiaurę atsiradęs per klaidą, per žiauriai jam atrodė tas vanduo, ligi jūros nesibaigiantis, – per Lėvenį, per Mūšą plaukė žuvis raudonom akim: – Tėve mūsų

dydel's voñdva ėš Svàlios ožliedava pievs ė no liepos vėršūnės' stebėdavas Dievs kòkio dydelэ žūvė sokūrės' ėje sūkorė, sūkes' ė láides' on šiaũrė atsirãdės' par klaĩdo, par žiaũrė jam atrode tas voñdva, lėg jūros nesėbaĩgiont's – par Lэven', par Mūšo plaũke žòve raudónom akym: – Tėve mūsų

tą mėlyną lėtą akimirką sniegui pirmajam prabundant iš aklino nieko tauta, begyvenus už šiaurės, už vėjo nustėrus žiūrėjo, kaip debesys vėrės dangaus amžinybei, ne vietai, ne laikui ir žvėrys senų inkunabulų taikiai per vandenis žengė į miego šalis akmuo ant akmens, kurio kartą neliks ūmai suspurdėjo ir leidos pavėjui ir vėjas bekryptis ligryt naktinėjo po mėlyno sniego akimirką lėtą neskirtą likimo, beribę, bevietę

vėjo lietpaltis plakė skvernais lyg saulėlydžio veidrodžius langus, sruvo dangūs raudoni ir krito neūžaugos ryto pakojy, kol pamažėliais stojo dykavidurė grėsminga skaidra, nei girdėt, nei matyti vien skersvėjis pereina kiaurai, prie nieko neprisiliečia tarytum įsibėgėjęs iš pernai šoka į sapno samanas pereina kiaurai idėjas, valstybes, nesąmones dabar jis tik vėjo šunytis, paklydęs per lietų švyti jo kailis, juo grožis praeiviai, jo gailis, jam teka seilės užuodus ką ėdama, lakama, šio paskutinio įpročio veikiai netekęs, galės už idėją pastipti, į lango ataką vest paskutinę naktinių plaštakių nukvakusią minią

toks debesėlis ant dviejų parapijų o ilgutėliai krapijo kaip didelis jo pakraštėliais švietė dar apyžalės senų miškų ir kadugynų akys debesų liežuviai tegu plaka ką nori nusės sidabro miglelė ant akinių ir plaukų, tik žibėsi žemažiūris, į šviesą judėsi kiek apgraibom bus ramu tartum jūros, dievų pamirštos, dugne ant kalvų kupoliavusi motina braidžioja duburiais renka sūrias vandenžoles, ašarų prisigėrusias jūrų elniai, arkliai romūs prieina rankų jai palaižyti šventoriaus papartis žydi, raudonosios knygos vijoklis ir pakanka visiems žiedų, kurie tik po du, vienas, apjuoktas dabar visų mylimiausias, gražiausi jo jaučiai, vagos pačios tiesiausios, riebios ir plačios, žiba rasom apsitaškiusios jūrų rasos – maži burbuliukai iš plaučių iš oro, dešimtmečiais gyvasčiai nuolaidžiavusio jokio juoko nei bruzdesio, vien vos įmatomos šypsenos muzika gyslose, ritmas, glaudus palankumas ir nuojauta kad begalinis, giedrų ir audrų nugyventas, prasideda jau iš tikrųjų

aš kaip gudas gotų šaly kaip gandras ant polaidžio sniego šaly, kur prapuola bėdos kur viešpatauja – tyliausias balsas žmogus žmogui Peterssonas žmogus žmogui Larssonas rėkia jie Pėteriui: plauktum tavęs užsilaukė Lavrentijus gėda šitokio sapno verčiau jau pats būčiau rėkęs be garso, po vandeniu, nerdamas iš skęstančio autobuso užsibūsiu tik dvi dieni norėčiau bent mėnesį ir kad niekur nereiktų skubėt nustatytą minutę pereičiau lygiu vandeniu tūkstantį tavo salynų, sustočiau mažiausioj saloj sėdėčiau apsalęs įsauly, posaulyje prigulčiau sapnuočiau tą pačią gulbę, Ledą, ir nebebūtų gėda kai atsibusčiau bus čia viskas ne taip bus viskas ne čia nakčia baisiai baltas išpurtęs mėnulis ant gotikos nusipurtyk tą vaizdinį, tai tik našlaitė delčia dar išlaikiusi moters bent vardą pavidalą, vartos lėktuvas nuo sarno ant sparno spardos, tiek tik paguodos, kad jau virš žemės kad bus leista apleist savo darbus nesvarbūs visi reikalai, varstomi priekaištaujančių žvilgsnių, tik prisimink kai palatoj paslikas ir išmintingas tingiu, nenoriu, sakei, tik vienintelis reikalas: būki laimingas, matyk laimingus savo brangiausius, viskas nieko daugiau, šimtąsyk svarbūs dalykai nesvarbūs, vienintelis tavo gyvenimas juda kaip gudas per gotų šalį nekrenta ir neskęsta, nesiūlo prakąsto obuolio, siūlgalio neįduoda moteris žmogui Ieva moteris Ariadnė žmogus Viešpačiui Judas Misijai skirtas mylėtinis istorija apie tiesinį laiką, ratu vis sukantį mirga keli didžiųjų pasakojimų stipinai žmonės išeina, grįžta įsikalba, kad skolingi įsikalbu, kad skolingas o gražiausia būtų kaip kuolingai plast, o paskiau pašmurkšt murkšlinas pavėlavęs pigiųjų skrydžių lėktuvas numeta ir palieka nepažinioj šalyje galas yra galvoti kad būtų geriau nebuvę ko visą amžių gailiesi ko negalėsi netekt skrenda plevėsa į laužą laužias pelėsis į šviesą nesuturėsi, kaip varžos katras pagyvens ryškiau būtų ne mano daržas petardos laukia Kalėdų ne mano būtų ir pupos myli nemyli nerūpi jungybos ženklai įjunko lankytis, kur skirta ne jiems laukiniai, jiems skirta laukti vadinas, atpirkti būtį kurtì lagamino ratukai po Viešpaties terminalus gulinėčiau Pompėjų termose be vieno kvailo kaliausės drabužio ar zebro kailio laukčiau, kad neatskristų laukčiau, kad nepakiltų laukčiau praradęs viltį kad nieko daugiau nenutiks kai jau viską o viską būsiu nuveikęs nė debesų neganysiu, tegu sau draikos kur dangus be kraštų, smėlis bekraštis tik tylu, tik didžiuliais ir mėlynais kąsniais kris dangus į akis, dangus bus akių mėlynumo nedarysiu jau nieko, tik vyks šis pasaulis prieš mano akis šis išganymas, atviras rūmas bus be sienų, be siekių, be nieko, į nieką nesilaikys įsikibęs, o jeigu nebus iš gyvybės geriau nenubusk

vandẽnių paukščių plūksnos plūko tarp šakų vilnonius baltus kamuolius rytys per dugną rita užklupo vaizdas, o tiktai priklupęs buvai prie vandenio nekeldamas akių apskritabūdis tėvo atspindys žemyn upe, belyčių debesų netirpios lytys virpčioja ir grūdas prie bebrų užtvankų, ant vandenio strazdų vandenžolėse išmintų takų, sieringas, rudas įstringa žvilgsnis, lūžta spindulys apniūko, lis, bet vėlei prasiblaivė jau mato vėliavą, greit pamatys ir laivę neskęstanti atsispindėjusi akis prie horizonto jiedvi susitiks tenai viršus ir apačia išnyks tavęs neliks, manęs neliks – tik laisvė

Dievo paukštės ant to, kurs išstybo iš mažo garstyčios grūdelio leidžias baugščiai, bet tikisi ryto sulauksiančios prausia lietūs galvelę ir viesulas kelia į kelią jaukias balų gilmėj atsitvieskiančios dausos, ir klausosi medžio žievė Dievo paukštės mėlyno nago klausos sustojus tėkmė – spyrio balìnio čiuožiko naktis neįvyko, o rytas ne aušta, tik dega apklėtusiuos stovinčią vorupės vagą žilvičiuos erškėtuogių akys raudonos, visai nemiegotos ir šaltos, balotas asfaltas nuklotas liepsnos lašelyčių noselės pastirusios, kaišomos vis ateitin pro šakas, pro spygliuočių lapuočių, pro medžių ir krūmų, vis degančių Dievo belyčių iš pašaknių, nubaksnotų žuvų plačialūpių kur ten ir sutelpa šaltas jų kraujas, kaip teka sula lig viršūnės kaip pasipurto šakotas pasaulis, kaip šniokščia, kaip lupa Dievo paukštes nuo šakų, kaip jos neršia padangėj, kaip žūva baltas žuvėjas, kaip velka į krantą lyg tolimą dainą išklausęs žuvusią mano jaunystę sužuvęs, kai medis buvau ir pasaulis leidosi paukščiai ant rankų, ant virpančių pirštų, kai baugščiai gėriau iš lūpų tavo žodžius patiklius, kai mokėjau išsaugot Dievo paukštę ant to, kurs išstybo iš mažo garstyčios grūdelio