Magnus Ducatus Poesis: преодоление граней

Поэт и переводчик ВЛАДАС БРАЗЮНАС отвечает на вопросы главного ркдактора журнала «Вильнюс» ЭУГЕНИЮСА АЛИШАНКИ

Уважаемый Владас, как сообщалось в печати, «в знак памяти о многовековых государственных и культурных связях Литвы и Белоруссии в Минске было создано Великое Княжество Поэтов обеих стран (Magnus Ducatus Poesis)». Тебя самого называют духовным вдохновителем (отцом?) идеи». Может, расскажешь подробнее, как родилась эта идея?

Печать, как известно, пишет то, что услышит, порой то, что услышит только краем уха. Так произошло и с процитированным Вами сообщением BNS (Служба балтийских новостей), распространенным в различных печатных изданиях. Минск здесь важен, о нем еще поговорим. А сейчас давайте начнем с названия – Magnus Ducatus Poesis. Итак, Великое Княжество – но не Поэтов, а Поэзии. В разделе комментариев интернет-газеты «Bernardinai.lt» один из читателей даже заявил, будто поэты заболели манией величия – может, достаточно им и Малого Княжества? Поэтам достаточно, а поэзии – нет. Поэты маленькие, поэзия – большая. Власть в ее руках – не в наших. И еще хочется отметить – Magnus Ducatus Poesis никоим образом не является союзом «двух государств», каким-то двусторонним соглашением поэтов Литвы и Белоруссии. Если смотреть шире, заглядывая вперед, я бы охарактеризовал его так: сообщество поэтов и переводчиков поэзии, музыкантов, художников, других близких поэзии творцов, создателей и критиков искусства народов Центральной Европы – литовского, белорусского, латышского (и латгальского), польского, русского, украинского и других (включая и национальные меньшинства этих стран), – создаваемое на основе эстетических и этических ценностей, а также, по словам Ванды Заборскайте, «на основе республиканских идей ВКЛ – свободы и толерантности и таких ценностей, как человеческое достоинство и гражданский долг».

Предыстория идеи проста и обычна. Начиная с интереса к поэзии соседей, с живых взаимоотношений с ней и ее создателями до переводов этой поэзии в течение многих лет на литовский язык. Начинаешь чувствовать определенную общность, распознавать трудно определяемый поэтический диалект большого европейского региона. Начинаешь ощущать себя жителем этой земли, видеть, что и другой такой же житель во многом похож на тебя. Чувствуешь, что и он это ощущает, замечает, старается выразить. Никого специально мы не хотели привлекать, у нас не было никаких замыслов или амбиций, связанных с актуализацией истории. Так уж оно вышло, что этот регион поэтического диалекта почти совпадает с бывшими владениями Великого княжества Литовского, поэтому аллюзийное название Magnus Ducatus Poesis показалось подходящим – естественным и прочно связывающим. Вскоре появился и поясняющий компонент названия – преодоление граней.

Magnus Ducatus Poesis было создано в стенах Литовского посольства в Минске. Имея в виду политическую ситуацию в Белоруссии, становится понятным, почему в посольстве. Однако почему в Минске? Ведь в истории Великого княжества Литовского Минск никогда не играл важной роли?

Сама идея, закодированная в названии (правда, еще не латинском), витала в воздухе. И вечером 7 февраля 2006 года, едва только было произнесено это название, оно было взято на заметку и всеми принято как свое. Действительно, это произошло в посольстве Литовской Республики в Минске, во время неофициального приема. Мы непринужденно беседовали, и слово за слово… Тогдашний посол Пятрас Вайтекунас сразу почувствовал серьезность намерений, и на следующий же день мы с белорусским поэтом Андреем Хадановичем уже вновь сидели в посольстве, перелистывали свои письменные наброски, вместе переводили их на деловой язык, строили прогнозы, считали. Посол предложил первое публичное представление Magnus Ducatus Poesis организовать здесь, в Минске, 5 июля, в День Литовского государства (День коронации Миндаугаса). Так Минск и выдвинулся на первый план.

И все же, если я правильно понял, Magnus Ducatus Poesis охватывает большее пространство, нежели двусторонние культурные связи Литвы и Белоруссии. В этом проекте участвовали и поэты из Польши, Украины, России. Каковы перспективы Княжества? Не станет ли оно «ежегодным мероприятием посольства» с громким названием, или у него куда большие амбиции?

То, что это не двустороннее дело, – очень важно. Соавторов первого музыкально-поэтического представления Magnus Ducatus Poesis было много – это и белорусские поэты Владимир Орлов, Андрей Хаданович и Мария Мартысевич, и поляки Барбара Грушка-Зых и Ромуальд Мечковский, член Союза писателей Литвы, ныне живущий в Варшаве, и литовцы Владас Бразюнас, Антанас А. Йонинас и Корнелиюс Платялис, и русский поэт Георгий Ефремов, член Союза писателей Литвы, и украинцы Олег Коцарев и Дмитро Лазуткин. Мы переводили стихи друг друга на свои языки, эти стихи и их переводы, по-своему скомпонованные и прочитанные авторами и переводчиками (правда, стихи Барбары Грушки-Зых переводила Бируте Йонушкайте, не участвовавшая в представлении в Минске), и стали основой всего представления. И все же (что самое главное) это не был обычный вечер поэзии, на котором поэты из отдельных стран читают одно-два стихотворения и их переводы и чтения эти сопровождаются какими-нибудь музыкальными вставками. Наши усилия увенчались успехом! Magnus Ducatus Poesis удалось представить избранной публике (находящимся в Минске дипломатам разных стран и белорусской культурной элите) как единое музыкально-поэтическое произведение, полное жизни, импровизаций, полилогического согласия. Поэтическая драматургия представления – из всех в определенном порядке одновременно на разных языках звучащих стихотворений вылупливается поэтическое слово, которое все в состоянии услышать и понять. Звучание поэзии окутывает, в него вплетается музыка, переходящая из аллюзий на творчество народов данного региона в свободные авангардистские импровизации. Музыкой представление начиналось и ею же закончилось, но она не умолкала (существовала только тишина музыкальной паузы) и во время всего представления, вступала в разговор с поэзией, читала ее и слушала. Поэтому можно сказать, что это был большой творческий успех (мульти)инструменталистов Тодара Качкуревича (Белоруссия), Альгирдаса Кловы (Литва) и Валдиса Мактупавела (Латвия): исполняемая ими музыка, а также латгальское пение Руты Мактупавелы (Латвия) струились словно чудодейственная, все воедино сплавляющая магма. Я это говорю не столько от себя, сколько со слов людей, смотревших, слушавших нас на этом вечере. А также и самих участников представления (опрошенных, так скажем, представителями печати). Действительность превзошла все их ожидания.

Среди ближайших планов – выпуск первого альманаха Magnus Ducatus Poesis с компактной видео- и аудиопластинкой (белорусские кинематографисты представление в посольстве снимали на пленку, посольство приобрело фильм и подарило нашей книге); организация в будущем году такого же представления в Украине, в Литве и опять в Белоруссии. Еще в нынешнем году планировалось организовать такое представление в Минске, а более крупное – в Вильнюсе, к сожалению, организационные неувязки (в связи со сменой власти в Литве) не позволили этого сделать, среди участников мы не увидели, к примеру, литовского поэта (живущего в США) Томаса Венцлову, украинских поэтов Юрия Андруховича, Андрия Бондара… И все же я их упоминаю потому, что они для Magnus Ducatus Poesis и в целом для общения поэзий уже очень многое сделали, с ними неразрывно связано и будущее нашего сообщества.

Перед нами большое поле деятельности. Мы знаем, что необходимо делать. Открывать и распространять общности поэтической и вообще художественной культуры этого обширного региона Центральной Европы, выявлять аутентичные направления, явления и личности в каждой из этих культур – в том числе и в культурах национальных меньшинств – как общее тождество региона и как полифонию отдельных тождеств в целях надлежащего их распространения как внутри региона, так и за его пределами; поощрять и стимулировать развитие многостороннего культурного сотрудничества этого региона; активизировать внешний (европейский и мировой) культурный обмен, повышать международную конкурентоспособность этой культуры, особенно поэтической; повышать культуру поэтических переводов, престиж переводчиков, переводящих поэзию народов этого региона как внутри самого региона, так и за его пределами. Звучит как бы абстрактно, но за этими абстракциями мы видим ежегодные встречи каждый раз в другой стране, фестивали, конференции, издание (в том числе и электронное)… Дай Бог здоровья и времени, чтобы осуществить задуманное. Чтобы нас было больше. Чтобы среди нас было не только много замечательных поэтов, переводчиков, других творцов, но и толковых энтузиастов управления: сам я, увы, таковым не являюсь. Поэтому мы ищем друзей, поддержку. В том числе и информационную. С надеждой смотрим на журнал «Вильнюс».

Какое Великое княжество без Великого князя… Когда мы узнаем его имя?

Не ранее, чем Княжество будет признано и de jure. Когда Magnus Ducatus Poesis само начнет контролировать свои границы и будет признано мировым сообществом.


Вильнюс: Литературная панорама Литвы. – 2006. – зима / осень. – № 172. – С. 108–111.


Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika


Poetas ir vertėjas VLADAS BRAZIŪNAS atsako į „Vilniaus“ žurnalo vyriausiojo redaktoriaus EUGENIJAUS ALIŠANKOS klausimus

Mielas Vladai, kaip rašė spauda, „prisimenant šimtmetinius Lietuvos ir Baltarusijos valstybinius ir kultūrinius ryšius, Minske įkurta abiejų šalių Poetų Didžioji Kunigaikštystė (Magnus Ducatus Poesis)“. Pats esi pristatomas kaip „idėjos dvasinis įkvėpėjas“. Gal galėtum plačiau papasakoti, kaip gimė ši idėja?

Spauda, kaip žinom, parašo – ką nugirsta. Kartais – kaip, viena ausim nugirdus, supranta. Šitaip bus atsitikę ir Jūsų cituojamame BNS (Baltijos naujienų tarnybos) pranešime, įvairios žiniasklaidos paplatintame. Minskas čia svarbus, apie jį pakalbėsim. Dabar pradėkim nuo pavadinimo. Magnus Ducatus Poesis. Taigi ne poetų, o Poezijos Didžioji Kunigaikštystė. Internetinio dienraščio „Bernardinai.lt“ komentarų skyrelyje vienas skaitytojas net pareiškė, esą poetai susirgę didybės manija – gal užtektų jiems ir Mažosios Kunigaikštystės. Poetams užtektų, poezijai – ne. Poetai yra maži, poezija – didelė. Jos yra valdžia – ne mūsų. Ir dar. Magnus Ducatus Poesis jokiu būdu nėra koks „abiejų šalių“, koks dvišalis Lietuvos ir Baltarusijos poetų stumtraukis. Žiūrėdamas plačiau ir kiek į ateitį, mėginčiau brėžti taip: Vidurio Europos tautų – lietuvių, baltarusių, latvių (ir latgalių), lenkų, rusų, ukrainiečių bei kitų (įskaitant ir šių šalių tautines mažumas) – poetų ir poezijos vertėjų, muzikų, dailininkų, kitų poezijai artimų menininkų, meno kūrėjų ir kritikų bendrija, kuriama siejant save su estetinėmis bei etinėmis vertybėmis, taip pat, Vandos Zaborskaitės žodžiais tarus, „su LDK respublikoniškomis laisvės ir tolerancijos idėjomis, asmens orumo ir piliečio pareigos vertybėmis“.

Idėjos priešistorė ilga ir natūrali. Iš domėjimosi kaimynų poezija, iš gyvo santykio su ja ir jos kūrėjais – tą poeziją ilgus metus verčiant lietuvių kalbon. Pradedi žmogus justi tam tikrą bendrystę, atpažinti sunkiai nusakomą didelio Europos regiono poetinį dialektą. Pasijunti šios žemės gyventojas, pamatai, jog ir kitas šios žemės gyventojas vis dėlto yra daug kuo panašus į tave patį. Jauti, kad ir jis tai jaučia, pastebi, stengiasi vardyt. Nieko specialiai nenorėjom pritempinėti, nepuoselėjom jokių istorijos aktualinimo užmačių ar ambicijų. Tiesiog jau taip yra, kad tas poetinio dialekto regionas daugmaž sutampa su kadaisinėmis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdomis, užtat aliuzinis Magnus Ducatus Poesis pavadinimas pasirodė parankus: natūralus ir stipriai siejantis. Greitai radosi ir paaiškinamasis pavadinimo sandas – ribų įveika (преодоление граней).

Magnus Ducatus Poesis buvo įkurta Lietuvos ambasadoje Minske. Turint omeny politinę Baltarusijos situaciją, galima suprasti, kodėl ambasadoje. Tačiau kodėl Minske? Juk Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istorijoje Minskas niekada nevaidino svarbiausio vaidmens?

Pati idėja, įkoduota pavadinime (tiesa, dar ne lotyniškame), sklandė ore. Ir 2006-ųjų vasario 7 d. vakarą, vos tik tą pavadinimą ištarus, jis buvo pagautas, visų pasiimtas kaip savas. Taip, tai buvo Lietuvos Respublikos ambasadoje Minske, per neoficialų priėmimą. Laisvai šnekučiavomės, ir žodis po žodžio... Tuometinis ambasadorius Petras Vaitiekūnas iškart pajuto rimtas intencijas, ir rytojaus dieną su baltarusių poetu Andrejumi Chadanovičium (Андрэй Хадановіч) jau vėl sėdėjom ambasadoje, dabar specialiai, jau sklaidėm rašytines savo vizijas, drauge vertėm jas dalykinėn kalbon, prognozavom, skaičiavom. Ambasadorius pasiūlė, kad pirmas viešas Magnus Ducatus Poesis pasirodymas ir galėtų būti čia, Minske, liepos 5-ąją, minint Lietuvos Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dieną. Taip Minskas ir iškilo į pirmą planą.

Ir vis dėlto, jeigu teisingai suprantu, Magnus Ducatus Poesis aprėpia daugiau negu dvišalius Lietuvos ir Baltarusijos kultūrinius ryšius. Šiame projekte dalyvavo ir poetai iš Lenkijos, Ukrainos, Rusijos. Kokios Kunigaikštystės perspektyvos? Ar ji neliks „ambasados kasmetiniu renginiu“ su skambiu pavadinimu, ar ji turi didesnių ambicijų?

Kad ne dvišalis reikalas, pasiskubinau pasakyt šio klausimo nė neperskaitęs: itin svarbu. Pirmajame Magnus Ducatus Poesis poetiniame-muzikiniame vyksme jo bendraautorių tikrai buvo įvairių: baltarusiai poetai Uladzimeras Arlovas (Ўладзімер Арлоў), Andrejus Chadanovičius ir Maryja Martysevič (Марыя Мартысевіч), lenkai Barbara Gruszka-Zych ir Romualdas Mieczkowskis (Romuald Mieczkowski, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, dabar gyvenantis Varšuvoje), lietuviai Vladas Braziūnas, Antanas A. Jonynas ir Kornelijus Platelis, rusas Georgijus Jefremovas (Георгий Ефремов, Lietuvos rašytojų sąjungos narys), ukrainai Olehas Kocarevas (Олег Коцарев) ir Dmitro Lazutkinas (Дмитрo Лазуткин). Vertėme vieni kitų eilėraščius į savas kalbas, tie eilėraščiai ir jų vertimai, savaip komponuoti ir autorių bei vertėjų (tiesa, Barbaros Gruszkos-Zych eilėraščius vertė Birutė Jonuškaitė, Minsko vyksme nedalyvavusi) skaitomi, ir buvo viso vyksmo pagrindas. Vis dėlto (svarbiausia!) tai nebuvo koks poezijos vakarėlis, atskirų šalių poetams paskaitant po eilėraštį kitą ir jų vertimų, tuos skaitymus įprastai palydint kokiais muzikiniais intarpais. Siekta – ir pavyko! – Magnus Ducatus Poesis pristatyti rinktinei publikai (Minske reziduojantiems įvairių šalių diplomatams bei baltarusių meno, mokslo, kultūros elitui) vienu bendru poezijos ir muzikos vyksmu – kūriniu, kupinu gyvybės ir improvizacijos, polilogiško susiklausymo. Poetinė vyksmo dramaturgija – iš vienu metu tam tikra tvarka visų savomis kalbomis skambančių eilėraščių Babelės imasi, lukštenasi poezijos žodis, jau visų įmanomas išgirsti, suvokti. Poezijos skambesį gaubia, į jį pinasi muzika, nuo aliuzijų į šio regiono tautų liaudies kūrybą pereinanti į laisvas avangardines improvizacijas. Muzika vyksmas prasidėjo ir juo baigėsi, bet muzika netilo (tyla buvo tik muzikinės pauzės) ir per visą vyksmą, kalbėjosi su poezija, ją skaitė, jos klausėsi. Užtat galima sakyti, kad čia didelė kūrybinė sėkmė buvo (multi)instrumentininkų Todaro Kačkurevičiaus (Baltarusija), Algirdo Klovos (Lietuva) ir Valdžio Muktupavelo (Valdis Muktupāvels, Latvija): jų grojimas, taip pat Rūtos Muktupavelos (Rūta Muktupāvela, Latvija) latgališkas dainavimas sruvo it magiška visa ką vienin lydanti magma. Čia kalbu ne tiek savo žodžiais, kiek tą popietę mus regėjusių, klausiusių žmonių (antai Minsko lingvistikos universiteto profesorius Jurijus Stulovas (2006.IX.31): „It was such a great idea to organize the poetry event“). Pagaliau ir pačių vyksmo dalyvių (tarkim, klausinėtų žiniasklaidos). Jų lūkesčius realybė pranoko.

Tarp artimiausių planų – išleisti pirmąjį Magnus Ducatus Poesis almanachą su kompaktine vaizdo ir garso plokštele (baltarusių kinematografininkai vyksmą ambasadoje filmavo, ambasada filmą įsigijo ir mūsų knygai dovanoja), kitąmet panašų pasirodymą surengti Kijeve, Minske ir Vilniuje. Lietuvos, žinoma, nevengiam, net šiemet buvom planavę tokį vyksmą rengti Minske, o didesnį Vilniuje, deja, neišvengiami (susiję su valdžių kaita Lietuvoje) organizaciniai nesklandumai to padaryti neleido, tarp dalyvių neišvydome, sakysim, lietuvių poeto (gyvenančio JAV) Tomo Venclovos, ukrainų Jurijaus Andruchovičiaus (Юрій Андрухович), Andrijaus Bondaro (Андрій Бондар)… Vis dėlto miniu juos todėl, kad jie Magnus Ducatus Poesis, o ir apskritai poezijų bendravimo labui jau yra nemažai nuveikę, su jais siejama ir mūsų bendrijos ateitis.

Matom didelius veiklos plotus. Matom, ką reiktų daryti. Verti bei skleisti šio plataus Vidurio Europos regiono poetinės bei apkritai meninės kultūros bendrumus, ryškinti kiekvienos šių kultūrų – taip pat ir šalių tautinių mažumų kultūrų – autentiškas kryptis, reiškinius bei asmenybes – kaip bendrą regiono tapatybę ir kaip atskirų tapatybių polifoniją, siekiant deramos jų sklaidos regiono viduje ir išorėje; skatinti bei dinamizuoti šio regiono įvairiakrypčio kultūrinio bendradarbiavimo vyksmą; aktyvinti išorinius (europinius bei pasaulinius) regiono kultūros mainus, kelti šios kultūros, ypač poetinės, tarptautinį konkurencingumą; kelti poezijos vertimų kultūrą, vertėjų, verčiančių šio regiono tautų poeziją tiek regiono viduje, tiek ir už jo ribų, prestižą. Skambėtų lyg ir abstrakčiai, bet už tų abstrakcijų regim ir susitikimus kasmet kitose šalyse, festivalius, konferencijas, leidybą (taip pat elektroninę)... Duokdie mums sveikatos ir laiko tesėti. Ir kad tų mūsų būtų daugiau. Kad iš tų mūsų rastųsi kuo šaunesnių ne tik poetų, vertėjų ir kitų menininkų, bet ir eiklių, sukrių vadybos entuziastų: pats toks toli gražu nesu. Užtat ieškom draugų, rėmėjų. Taip pat ir informacinių rėmėjų. Viltingai žiūrim ir „Vilniaus“ žurnalo pusėn.

Kokia Didžioji kunigaikštystė be Didžiojo kunigaikščio... Kada išgirsime jo vardą?

Ne anksčiau, nei Kunigaikštystė bus įkurta ir de jure. Kai Magnus Ducatus Poesis pati kontroliuos savo sienas ir bus pripažinta pasaulio.


Вильнюс: Литературная панорама Литвы. – 2006. – зима / осень. – № 172. – С. 108–111; The Vilnius Review: New Writing from Lithuania. – 2006. – autumn / winter. – no 20. – P. 96–99.


Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika


Poetas ir vertėjas VLADAS BRAZIŪNAS atsako į „Vilniaus“ žurnalo vyriausiojo redaktoriaus EUGENIJAUS ALIŠANKOS klausimus

Mielas Vladai, kaip rašė spauda, „prisimenant šimtmetinius Lietuvos ir Baltarusijos valstybinius ir kultūrinius ryšius, Minske įkurta abiejų šalių Poetų Didžioji Kunigaikštystė (Magnus Ducatus Poesis)“. Pats esi pristatomas kaip „idėjos dvasinis įkvėpėjas“. Gal galėtum plačiau papasakoti, kaip gimė ši idėja?

Spauda, kaip žinom, parašo – ką nugirsta. Kartais – kaip, viena ausim nugirdus, supranta. Šitaip bus atsitikę ir Jūsų cituojamame BNS (Baltijos naujienų tarnybos) pranešime, įvairios žiniasklaidos paplatintame. Minskas čia svarbus, apie jį pakalbėsim. Dabar pradėkim nuo pavadinimo. Magnus Ducatus Poesis. Taigi ne poetų, o Poezijos Didžioji Kunigaikštystė. Internetinio dienraščio „Bernardinai.lt“ komentarų skyrelyje vienas skaitytojas net pareiškė, esą poetai susirgę didybės manija – gal užtektų jiems ir Mažosios Kunigaikštystės. Poetams užtektų, poezijai – ne. Poetai yra maži, poezija – didelė. Jos yra valdžia – ne mūsų. Ir dar. Magnus Ducatus Poesis jokiu būdu nėra koks „abiejų šalių“, koks dvišalis Lietuvos ir Baltarusijos poetų stumtraukis. Žiūrėdamas plačiau ir kiek į ateitį, mėginčiau brėžti taip: Vidurio Europos tautų – lietuvių, baltarusių, latvių (ir latgalių), lenkų, rusų, ukrainiečių bei kitų (įskaitant ir šių šalių tautines mažumas) – poetų ir poezijos vertėjų, muzikų, dailininkų, kitų poezijai artimų menininkų, meno kūrėjų ir kritikų bendrija, kuriama siejant save su estetinėmis bei etinėmis vertybėmis, taip pat, Vandos Zaborskaitės žodžiais tarus, „su LDK respublikoniškomis laisvės ir tolerancijos idėjomis, asmens orumo ir piliečio pareigos vertybėmis“.

Idėjos priešistorė ilga ir natūrali. Iš domėjimosi kaimynų poezija, iš gyvo santykio su ja ir jos kūrėjais – tą poeziją ilgus metus verčiant lietuvių kalbon. Pradedi žmogus justi tam tikrą bendrystę, atpažinti sunkiai nusakomą didelio Europos regiono poetinį dialektą. Pasijunti šios žemės gyventojas, pamatai, jog ir kitas šios žemės gyventojas vis dėlto yra daug kuo panašus į tave patį. Jauti, kad ir jis tai jaučia, pastebi, stengiasi vardyt. Nieko specialiai nenorėjom pritempinėti, nepuoselėjom jokių istorijos aktualinimo užmačių ar ambicijų. Tiesiog jau taip yra, kad tas poetinio dialekto regionas daugmaž sutampa su kadaisinėmis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdomis, užtat aliuzinis Magnus Ducatus Poesis pavadinimas pasirodė parankus: natūralus ir stipriai siejantis. Greitai radosi ir paaiškinamasis pavadinimo sandas – ribų įveika (преодоление граней).

Magnus Ducatus Poesis buvo įkurta Lietuvos ambasadoje Minske. Turint omeny politinę Baltarusijos situaciją, galima suprasti, kodėl ambasadoje. Tačiau kodėl Minske? Juk Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istorijoje Minskas niekada nevaidino svarbiausio vaidmens?

Pati idėja, įkoduota pavadinime (tiesa, dar ne lotyniškame), sklandė ore. Ir 2006-ųjų vasario 7 d. vakarą, vos tik tą pavadinimą ištarus, jis buvo pagautas, visų pasiimtas kaip savas. Taip, tai buvo Lietuvos Respublikos ambasadoje Minske, per neoficialų priėmimą. Laisvai šnekučiavomės, ir žodis po žodžio... Tuometinis ambasadorius Petras Vaitiekūnas iškart pajuto rimtas intencijas, ir rytojaus dieną su baltarusių poetu Andrejumi Chadanovičium (Андрэй Хадановіч) jau vėl sėdėjom ambasadoje, dabar specialiai, jau sklaidėm rašytines savo vizijas, drauge vertėm jas dalykinėn kalbon, prognozavom, skaičiavom. Ambasadorius pasiūlė, kad pirmas viešas Magnus Ducatus Poesis pasirodymas ir galėtų būti čia, Minske, liepos 5-ąją, minint Lietuvos Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dieną. Taip Minskas ir iškilo į pirmą planą.

Ir vis dėlto, jeigu teisingai suprantu, Magnus Ducatus Poesis aprėpia daugiau negu dvišalius Lietuvos ir Baltarusijos kultūrinius ryšius. Šiame projekte dalyvavo ir poetai iš Lenkijos, Ukrainos, Rusijos. Kokios Kunigaikštystės perspektyvos? Ar ji neliks „ambasados kasmetiniu renginiu“ su skambiu pavadinimu, ar ji turi didesnių ambicijų?

Kad ne dvišalis reikalas, pasiskubinau pasakyt šio klausimo nė neperskaitęs: itin svarbu. Pirmajame Magnus Ducatus Poesis poetiniame-muzikiniame vyksme jo bendraautorių tikrai buvo įvairių: baltarusiai poetai Uladzimeras Arlovas (Ўладзімер Арлоў), Andrejus Chadanovičius ir Maryja Martysevič (Марыя Мартысевіч), lenkai Barbara Gruszka-Zych ir Romualdas Mieczkowskis (Romuald Mieczkowski, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, dabar gyvenantis Varšuvoje), lietuviai Vladas Braziūnas, Antanas A. Jonynas ir Kornelijus Platelis, rusas Georgijus Jefremovas (Георгий Ефремов, Lietuvos rašytojų sąjungos narys), ukrainai Olehas Kocarevas (Олег Коцарев) ir Dmitro Lazutkinas (Дмитрo Лазуткин). Vertėme vieni kitų eilėraščius į savas kalbas, tie eilėraščiai ir jų vertimai, savaip komponuoti ir autorių bei vertėjų (tiesa, Barbaros Gruszkos-Zych eilėraščius vertė Birutė Jonuškaitė, Minsko vyksme nedalyvavusi) skaitomi, ir buvo viso vyksmo pagrindas. Vis dėlto (svarbiausia!) tai nebuvo koks poezijos vakarėlis, atskirų šalių poetams paskaitant po eilėraštį kitą ir jų vertimų, tuos skaitymus įprastai palydint kokiais muzikiniais intarpais. Siekta – ir pavyko! – Magnus Ducatus Poesis pristatyti rinktinei publikai (Minske reziduojantiems įvairių šalių diplomatams bei baltarusių meno, mokslo, kultūros elitui) vienu bendru poezijos ir muzikos vyksmu – kūriniu, kupinu gyvybės ir improvizacijos, polilogiško susiklausymo. Poetinė vyksmo dramaturgija – iš vienu metu tam tikra tvarka visų savomis kalbomis skambančių eilėraščių Babelės imasi, lukštenasi poezijos žodis, jau visų įmanomas išgirsti, suvokti. Poezijos skambesį gaubia, į jį pinasi muzika, nuo aliuzijų į šio regiono tautų liaudies kūrybą pereinanti į laisvas avangardines improvizacijas. Muzika vyksmas prasidėjo ir juo baigėsi, bet muzika netilo (tyla buvo tik muzikinės pauzės) ir per visą vyksmą, kalbėjosi su poezija, ją skaitė, jos klausėsi. Užtat galima sakyti, kad čia didelė kūrybinė sėkmė buvo (multi)instrumentininkų Todaro Kačkurevičiaus (Baltarusija), Algirdo Klovos (Lietuva) ir Valdžio Muktupavelo (Valdis Muktupāvels, Latvija): jų grojimas, taip pat Rūtos Muktupavelos (Rūta Muktupāvela, Latvija) latgališkas dainavimas sruvo it magiška visa ką vienin lydanti magma. Čia kalbu ne tiek savo žodžiais, kiek tą popietę mus regėjusių, klausiusių žmonių (antai Minsko lingvistikos universiteto profesorius Jurijus Stulovas (2006.IX.31): „It was such a great idea to organize the poetry event“). Pagaliau ir pačių vyksmo dalyvių (tarkim, klausinėtų žiniasklaidos). Jų lūkesčius realybė pranoko.

Tarp artimiausių planų – išleisti pirmąjį Magnus Ducatus Poesis almanachą su kompaktine vaizdo ir garso plokštele (baltarusių kinematografininkai vyksmą ambasadoje filmavo, ambasada filmą įsigijo ir mūsų knygai dovanoja), kitąmet panašų pasirodymą surengti Kijeve, Minske ir Vilniuje. Lietuvos, žinoma, nevengiam, net šiemet buvom planavę tokį vyksmą rengti Minske, o didesnį Vilniuje, deja, neišvengiami (susiję su valdžių kaita Lietuvoje) organizaciniai nesklandumai to padaryti neleido, tarp dalyvių neišvydome, sakysim, lietuvių poeto (gyvenančio JAV) Tomo Venclovos, ukrainų Jurijaus Andruchovičiaus (Юрій Андрухович), Andrijaus Bondaro (Андрій Бондар)… Vis dėlto miniu juos todėl, kad jie Magnus Ducatus Poesis, o ir apskritai poezijų bendravimo labui jau yra nemažai nuveikę, su jais siejama ir mūsų bendrijos ateitis.

Matom didelius veiklos plotus. Matom, ką reiktų daryti. Verti bei skleisti šio plataus Vidurio Europos regiono poetinės bei apkritai meninės kultūros bendrumus, ryškinti kiekvienos šių kultūrų – taip pat ir šalių tautinių mažumų kultūrų – autentiškas kryptis, reiškinius bei asmenybes – kaip bendrą regiono tapatybę ir kaip atskirų tapatybių polifoniją, siekiant deramos jų sklaidos regiono viduje ir išorėje; skatinti bei dinamizuoti šio regiono įvairiakrypčio kultūrinio bendradarbiavimo vyksmą; aktyvinti išorinius (europinius bei pasaulinius) regiono kultūros mainus, kelti šios kultūros, ypač poetinės, tarptautinį konkurencingumą; kelti poezijos vertimų kultūrą, vertėjų, verčiančių šio regiono tautų poeziją tiek regiono viduje, tiek ir už jo ribų, prestižą. Skambėtų lyg ir abstrakčiai, bet už tų abstrakcijų regim ir susitikimus kasmet kitose šalyse, festivalius, konferencijas, leidybą (taip pat elektroninę)... Duokdie mums sveikatos ir laiko tesėti. Ir kad tų mūsų būtų daugiau. Kad iš tų mūsų rastųsi kuo šaunesnių ne tik poetų, vertėjų ir kitų menininkų, bet ir eiklių, sukrių vadybos entuziastų: pats toks toli gražu nesu. Užtat ieškom draugų, rėmėjų. Taip pat ir informacinių rėmėjų. Viltingai žiūrim ir „Vilniaus“ žurnalo pusėn.

Kokia Didžioji kunigaikštystė be Didžiojo kunigaikščio... Kada išgirsime jo vardą?

Ne anksčiau, nei Kunigaikštystė bus įkurta ir de jure. Kai Magnus Ducatus Poesis pati kontroliuos savo sienas ir bus pripažinta pasaulio.


Вильнюс: Литературная панорама Литвы. – 2006. – зима / осень. – № 172. – С. 108–111; The Vilnius Review: New Writing from Lithuania. – 2006. – autumn / winter. – no 20. – P. 96–99.

Уладас Бразюнас


Пераклаў зь літоўскае Андрэй Хадановіч

Войшалк


а дэманы пісьмёнаў усё тыя ж як сын Міндоўга, з Грэцыі, і сон ніяк ня хоча да мяне вяртацца што праваслаўны – значыць то, што значыць а што манах – няма, чаго няма як хлопчык-служка слухае суквецьці я чую жоўтых прыцемкаў жніво сьвятла сьвятыя кроплі на іржышчы ня едзе сын і дэманы ўсё тыя ж чуйнуй і чуй – відзежыцца дарога атраду цераз мора-акіян ой рана з паходу ліхая прыгода на белае цела расою зьляцела ўся чырвань заходу

Fabijoniškės, 1998.VII.6–XI.24

Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika = robežu pārvarēšana = пераадoленьне мeжаў = pokonywanie granic = подолання меж = преодоление рубежей = surmounting boundaries: 2006–2007 / Sudarė ir parengė Vladas Braziūnas. – Vilnius: Petro ofsetas, 2007. – P. 98;
Новы час. – 2007. – 16–22 лiпеня. – С. 15. – (Культура: вiртуальная дзяржава). – Iliustr.: Aut. portr. [Zenono Baltrušio nuotr.]. – Eilėraščių publikaciją lydi str. p. 14–15: Мартысевiч, Марыя. «Дукаты», або вялiкая княгiня паэзiя.


Vladas Braziūnas

Vaišelka


ir raĩdžių rašto dèmonai tie patys iš Graĩkijos, kaip Mindaugo sūnus ir mano sapnas niekaip nesugrįžta stačiatikis: tereiškia tai, ką reiškia vienuolis: ko nėra, nereik kalbėt klapčiukas: vien tik sąspalvių klausytis girdžiu, kaip gelsvos sutemos nusės ražienų sutemos, šventa šviesa aptiškę sūnus negrįžta, demonai tie patys klausytis ir girdėt, ateina kelias atadūluojant kuopai per marès: tai grįžta iš kãrės saulelės vakãrės kraujais aprasojęs o koja baltoji prie tymìnio balno

Fabijoniškės, 1998.VII.6–XI.24


Braziūnas, Vladas. ant balto dugno: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P. 115;
Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika = robežu pārvarēšana = пераадoленьне мeжаў = pokonywanie granic = подолання меж = преодоление рубежей = surmounting boundaries: 2006–2007 / Sudarė ir parengė Vladas Braziūnas. – Vilnius: Petro ofsetas, 2007. – P. 94;
Braziūnas, Vladas. Poezii = Eilėraščiai / the idea and coordination Inga Lukoševičiūtė; în româneşte de Leo Butnaru, Ruxandra Cesereanu şi Alexandru Matei, Dumitru M. Ion şi Carolina Ilica, Irina Nechit. – Luxembourg, 2013. – (Rumunų ir lietuvių kalbomis). – P. 33.

Владас Бразюнас


Перевод с литовского: Георгий Ефремов

<br/>Войшелк*


в письмовной вязи демоны всё те же из Греции, как тот Миндовгов сын и сон мой всё никак на возвратится и значит то, что значит: православен на нет и разговора нет: монах лишь соцветаниям послушен: служка и слышно – жолклый оседает мрак на терния стерни, святые брызги а сына нет, и демоны всё те же подслушивать – и слышать, путь всё ближе всё ближе войско по большой воде: кровавое дело а солнушко село и рдеет поляна бело средь бурьяна седло из сафьяна


* Войшелк (1223–1268), сын великого князя Литовского Миндовга (Mindaugas), князь новогордский (1254, 1258–1263), великий князь Литовский (1263–1267). Около 1254 заключил мир с Данилой Галицким, отдал его сыну князю Роману Новогородскую землю (Новогрудок), а сам постригся в монахи. Около 1258 вернулся в Новгородок и поселился с основанном им Лавришевском православном монастыре. В это же время возвратил себе княжение в Новгородке. В 1268 г. был убит галицким князем Львом Даниловичем.

Фабиёнишкес, 1998.VII.6–XI.24; перевод 2007

Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika = robežu pārvarēšana = пераадoленьне мeжаў = pokonywanie granic = подолання меж = преодоление рубежей = surmounting boundaries: 2006–2007 / Sudarė ir parengė Vladas Braziūnas. – Vilnius: Petro ofsetas, 2007. – P. 110;
Ефремов, Георгий. В начале – муравей: избранные переводы из литовской поэзии. – Москва: Пробел-2000, 2012. – С. 184. – Apie aut.: p. 233.


Vladas Braziūnas

Vaišelka


ir raĩdžių rašto dèmonai tie patys iš Graĩkijos, kaip Mindaugo sūnus ir mano sapnas niekaip nesugrįžta stačiatikis: tereiškia tai, ką reiškia vienuolis: ko nėra, nereik kalbėt klapčiukas: vien tik sąspalvių klausytis girdžiu, kaip gelsvos sutemos nusės ražienų sutemos, šventa šviesa aptiškę sūnus negrįžta, demonai tie patys klausytis ir girdėt, ateina kelias atadūluojant kuopai per marès: tai grįžta iš kãrės saulelės vakãrės kraujais aprasojęs o koja baltoji prie tymìnio balno

Fabijoniškės, 1998.VII.6–XI.24


Braziūnas, Vladas. ant balto dugno: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P. 115;
Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika = robežu pārvarēšana = пераадoленьне мeжаў = pokonywanie granic = подолання меж = преодоление рубежей = surmounting boundaries: 2006–2007 / Sudarė ir parengė Vladas Braziūnas. – Vilnius: Petro ofsetas, 2007. – P. 94;
Braziūnas, Vladas. Poezii = Eilėraščiai / the idea and coordination Inga Lukoševičiūtė; în româneşte de Leo Butnaru, Ruxandra Cesereanu şi Alexandru Matei, Dumitru M. Ion şi Carolina Ilica, Irina Nechit. – Luxembourg, 2013. – (Rumunų ir lietuvių kalbomis). – P. 33.

Vladas Braziūnas


Przełożyła z litewskiego Izabela Korybut-Daszkiewicz

Wojsiełk


w literach zaklęte te same demony z dalekiej Grecji, jak Mendoga syn to, co się śniło, więcej nie powróci i znaczy to, co znaczy: prawosławny nie mówmy o tym, czego nie ma: mnich w zestroje barw wsłuchiwać się: chłopiec słyszę, jak opada żółtawy mrok na ścierniska, zbryzgane światłem syn nie powraca, te same demony słuchać i słyszeć, jak dudni gościniec i suną pułki znad morskiej głębiny: już z wojenki wraca słońce go ozłaca koniczek bułany krwawo nakrapiany a siodło z safianu

Fabijoniškės, 1998.VII.6–XI.24

Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika = robežu pārvarēšana = пераадoленьне мeжаў = pokonywanie granic = подолання меж = преодоление рубежей = surmounting boundaries: 2006–2007 / Sudarė ir parengė Vladas Braziūnas. – Vilnius: Petro ofsetas, 2007. – P. 102.


Vladas Braziūnas

Vaišelka


ir raĩdžių rašto dèmonai tie patys iš Graĩkijos, kaip Mindaugo sūnus ir mano sapnas niekaip nesugrįžta stačiatikis: tereiškia tai, ką reiškia vienuolis: ko nėra, nereik kalbėt klapčiukas: vien tik sąspalvių klausytis girdžiu, kaip gelsvos sutemos nusės ražienų sutemos, šventa šviesa aptiškę sūnus negrįžta, demonai tie patys klausytis ir girdėt, ateina kelias atadūluojant kuopai per marès: tai grįžta iš kãrės saulelės vakãrės kraujais aprasojęs o koja baltoji prie tymìnio balno

Fabijoniškės, 1998.VII.6–XI.24


Braziūnas, Vladas. ant balto dugno: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P. 115;
Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika = robežu pārvarēšana = пераадoленьне мeжаў = pokonywanie granic = подолання меж = преодоление рубежей = surmounting boundaries: 2006–2007 / Sudarė ir parengė Vladas Braziūnas. – Vilnius: Petro ofsetas, 2007. – P. 94;
Braziūnas, Vladas. Poezii = Eilėraščiai / the idea and coordination Inga Lukoševičiūtė; în româneşte de Leo Butnaru, Ruxandra Cesereanu şi Alexandru Matei, Dumitru M. Ion şi Carolina Ilica, Irina Nechit. – Luxembourg, 2013. – (Rumunų ir lietuvių kalbomis). – P. 33.

Vladas Braziūnas


Przełożyła z litewskiego Romuald Mieczkowski

Wojsziełk


w szeregu pisma te same demony z Grecji, jak ten syn Mendoga i sen mój uporczywie nie wraca z prawosławia on: to proste mnich: mowy innej nie ma chłopczyna: jeno współbrzmień słuchaę słyszę, jak żółtawy mrok osiada mrok żniwa święte światło okala nie wraca syn, demony te same słuchaę i słyszeę, droga bliska rozświetla wydmy na morzu to z boju powroty po słoneczka zajściu krwią oroszone tylko noga biała w burzanów siodle

Fabijoniškės, 1998.VII.6–XI.24

Znad Wilii. – 2007. – Nr. 3/27. – S. 39. – Tekste: Mieczkowski, Romuald. Magnus Ducatus Poesis;
Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika = robežu pārvarēšana = пераадoленьне мeжаў = pokonywanie granic = подолання меж = преодоление рубежей = surmounting boundaries: 2006–2007 / Sudarė ir parengė Vladas Braziūnas. – Vilnius: Petro ofsetas, 2007. – P. 22. – Tekste: Mieczkowski, Romuald. Magnus Ducatus Poesis. – P. 22–23.


Vladas Braziūnas

Vaišelka


ir raĩdžių rašto dèmonai tie patys iš Graĩkijos, kaip Mindaugo sūnus ir mano sapnas niekaip nesugrįžta stačiatikis: tereiškia tai, ką reiškia vienuolis: ko nėra, nereik kalbėt klapčiukas: vien tik sąspalvių klausytis girdžiu, kaip gelsvos sutemos nusės ražienų sutemos, šventa šviesa aptiškę sūnus negrįžta, demonai tie patys klausytis ir girdėt, ateina kelias atadūluojant kuopai per marès: tai grįžta iš kãrės saulelės vakãrės kraujais aprasojęs o koja baltoji prie tymìnio balno

Fabijoniškės, 1998.VII.6–XI.24


Braziūnas, Vladas. ant balto dugno: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P. 115;
Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika = robežu pārvarēšana = пераадoленьне мeжаў = pokonywanie granic = подолання меж = преодоление рубежей = surmounting boundaries: 2006–2007 / Sudarė ir parengė Vladas Braziūnas. – Vilnius: Petro ofsetas, 2007. – P. 94;
Braziūnas, Vladas. Poezii = Eilėraščiai / the idea and coordination Inga Lukoševičiūtė; în româneşte de Leo Butnaru, Ruxandra Cesereanu şi Alexandru Matei, Dumitru M. Ion şi Carolina Ilica, Irina Nechit. – Luxembourg, 2013. – (Rumunų ir lietuvių kalbomis). – P. 33.

Vladas Braziūnas


Vaišelka


ir raĩdžių rašto dèmonai tie patys iš Graĩkijos, kaip Mindaugo sūnus ir mano sapnas niekaip nesugrįžta stačiatikis: tereiškia tai, ką reiškia vienuolis: ko nėra, nereik kalbėt klapčiukas: vien tik sąspalvių klausytis girdžiu, kaip gelsvos sutemos nusės ražienų sutemos, šventa šviesa aptiškę sūnus negrįžta, demonai tie patys klausytis ir girdėt, ateina kelias atadūluojant kuopai per marès: tai grįžta iš kãrės saulelės vakãrės kraujais aprasojęs o koja baltoji prie tymìnio balno

Fabijoniškės, 1998.VII.6–XI.24


Braziūnas, Vladas. ant balto dugno: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P. 115;
Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika = robežu pārvarēšana = пераадoленьне мeжаў = pokonywanie granic = подолання меж = преодоление рубежей = surmounting boundaries: 2006–2007 / Sudarė ir parengė Vladas Braziūnas. – Vilnius: Petro ofsetas, 2007. – P. 94;
Braziūnas, Vladas. Poezii = Eilėraščiai / the idea and coordination Inga Lukoševičiūtė; în româneşte de Leo Butnaru, Ruxandra Cesereanu şi Alexandru Matei, Dumitru M. Ion şi Carolina Ilica, Irina Nechit. – Luxembourg, 2013. – (Rumunų ir lietuvių kalbomis). – P. 33.


Kornelijus Platelis


MAGNUS DUCATUS POESIS

Poezijos Didžioji Kunigaikštystė įsteigta Minske, Lietuvos Respublikos ambasadoje, 2006 metų liepos 5 d., minint Mindaugo karūnavimo dieną, dalyvaujant Minsko inteligentijos elitui, žiniasklaidos, meno ir diplomatinio korpuso atstovams. MDP buvo suvienyta ne kalavijo, o geros poetų ir politikų valios, solidarumo ir domėjimosi vienas kitu. Idėja sukurti tokį darinį kilo poetui Vladui Braziūnui, kuris už tai neliko nenubaustas – paskui turėjo viską organizuoti. Idėją parėmė LR ambasadorius Baltarusijoje Petras Vaitiekūnas. Kovo mėnesį viešėdami Minske aptarėme detales. Kaip tik tuo metu vyko porinkiminiai piketai, ir buvo savaime suprantama, kad pirmasis MDP renginys turi vykti Minske, bet Lietuvos teritorijoje.

Tad liepos 5 d. vyko poezijos ir muzikos vakaras "Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika", kurio metu iškilmingai paskelbta apie MDP įkūrimą, iškelta Poezijos Didžiosios Kunigaikštystės vėliava (dailininkė Taida Balčiūnaitė). Renginyje dalyvavo poetai iš žemių, priklausiusių Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei: Baltarusijos (Andrejus Chadanovičius, Uladzimeras Arlovas, Maryja Martysevič), Lenkijos (Barbara Gruszka-Zych, Romualdas Mieczkowskis), Lietuvos (Vladas Braziūnas, Antanas A. Jonynas, Kornelijus Platelis), Rusijos ir Lietuvos (Georgijus Jefremovas), Ukrainos (Dmitro Lazutkinas, Olehas Kocarevas). ­

Renginyje skambėjo latgališka Rūtos Muktupavelos (Latvija) daina, Algirdo Klovos (Lietuva), Valdžio Muktupavelo (Latvija) ir Todaro Kačkurevičiaus (Baltarusija) įvairiais instrumentais atliekama LDK laikus primenanti muzika, perauganti į avangardistines improvizacijas.

Tuo ši istorinė romantika, galima sakyti, ir pasibaigė: renginyje nebuvo nei kalbama apie kokį nors LDK paveldą, nei skaitoma specialiai tam pritaikyta poezija. Poetai ir muzikai tiesiog dalinosi savo kūryba ir drauge improvizavo kurdami vientisą poetinį muzikinį vyksmą. Šiuolaikinės politikos žargonu tokio renginio idėją galima nusakyti paprastai: regioninis bendradarbiavimas. Nenoriu teigti, kad poetų vienas kitam nešama žinia kuo nors geresnė, ypatingesnė už tas, kuriomis keičiasi nepoetai, tačiau akivaizdu, jog vardan teisingos politikos dialogas "regione" turi vykti visuose sluoksniuose, o vardan žmoniško gyvenimo kaimynams privalu keistis patirtimi. Juo labiau kad ši patirtis dabar gana skirtinga ir tikrai įdomi. Visi dalyviai pritarė minčiai, kad renginys turi tapti tradicinis ir kasmet vykti vis kitoje sostinėje. Arba vis kitoje sostinėje ir Vilniuje.

iliustracija
Dzianiso Ramaniuko nuotrauka

LR ambasados Minske pranešime spaudai sakoma:

"Muzikos ir poezijos vakaru buvo siekiama suburti Magnus Ducatus Poesis bendriją, vienijančią Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos ir Rusijos poetus, poezijos vertėjus, jos kritikus, taip pat kitų meno sričių atstovus.

Projekto pagrindas – LDK dvasinis, intelektinis ir kultūrinis palikimas. Siekiama skleisti regiono poetinės ir meninės kultūros bendrumus, ryškinti kiekvienos regiono kultūros autentiškas kryptis, reiškinius bei asmenybes, kaip bendrą regiono tapatybę ir kaip atskirų tapatybių polifoniją, puoselėti Magnus Ducatus Poesis vertybes regiono viduje ir išorėje.

Lietuvos Respublikos ambasadorius Baltarusijoje Petras Vaitiekūnas savo kalboje pabrėžė, kad visus projekto dalyvius vienija bendra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija. Pasaulis, LDK laikais vystęsis pagal jėgos balanso principą, dabar vadovaujasi nauja logika – Europa kuriama mus vienijančių bendrų vertybių principu. Poezijos Didžioji Kunigaikštystė tapo naujo, vertybėmis grįsto, Europos civilizacijos vystymosi parafraze. "Laisvės, kūrybos bei atsakomybės vaisiai yra nepavaldūs laikui ir sunaikinami", – teigė ambasadorius.

Lietuvos Respublikos ambasada sieks, kad Magnus Ducatus Poesis taptų kasmetiniu renginiu, įveikiančiu ribas ir sienas".
http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3104&kas=straipsnis&st_id=9153
"Literatūra ir menas" 2006-07-14 nr. 3104


Уладас Бразюнас


Пераклаў зь літоўскае Андрэй Хадановіч

<br/>балцкія мовы

словы дадзеныя балтам нібы латнікі з малітвай каранямі пад асфальтам шлях накрэсьляць па зямлі твой выбухныя быццам бомбы ў ночы чуюцца чужой калі б мог іх піў нагбом бы за латыскаю мяжой мкнуў бы ў неба склон кульгавы вінавальны безь віны й даўгавечнаю Даўгавай разгайдаў званы Дзьвіны родны творны жыцьцядайны ўсе выбалтывают тайны бы вяслуючы на роўных у балтыйскіх чорных чоўнах

Fabijoniškės, 1998.III.31–VI.10

Бразюнас, Уладас [(Вільня, Літва) паэт, перакладчык, адзін са стваральнікаў канцэпцыі фестывалю]. Балцкія мовы / Пераклаў з літоўскай Андрэй Хадановіч // Новы час online (virtualus). – 2009. – 16 кастрычнiка (10.19). – С. 14. – (Культура). – Iliustr.: Zenono Baltrušio (V. Braziūno portr.) nuotr. – Prieiga internetu (žiūrėta 2009.X.22): http://novychas.org/culture/«вялікае-княства-паэзіі»-халіфы-на-гадзіну-паветраныя-качэўнікі;
Бразюнас, Уладас [(Вільня, Літва) паэт, перакладчык, адзін са стваральнікаў канцэпцыі фестывалю]. Балцкія мовы / Пераклаў з літоўскай Андрэй Хадановіч // Новы час. – 2009. – 16 кастрычнiка (10.19). – С. 14. – Iliustr.: Zenono Baltrušio (V. Braziūno portr.) nuotr. – (Культура: Фестываль). – Prieiga internetu (žiūrėta 2009.X.22): http://novychas.org/sites/default/files/NCH-38-2009.pdf


Vladas Braziūnas


baltų kalbos

baltų linksniai baltalinksniai ant kalbos asfalto linksta po asfaltu šaknys tvinksi žalumos kalba pritvinksta sprogsta priebalsiai ir švokščia prieblandoj ir mėnesienoj kad galėčia, juos išvogčia išsprogdinčia latvių sieną sėlių sieliais taranuočia tvirtagalis galininkas kirsčia lielupę lig žiočių bet didžiosios linkin sminga ir laužtinės, ir trumpinės byra priedainės, pušynės per kalbos asfaltą, žvyrą juodos baltų valtys irias Priedaine (lat.) – „pušynas“, „pušynė“.

Fabijoniškės, 1998.III.31–VI.10

Braziūnas Vladas. Užkalinėti. – Vilnius: Vaga, 1998. – P. 27;
Dzīvās baltu valodas / Sastādījusi Dace Markus. – Jelgava: Rasa ABC, 2008. – Lpp. 36;
Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj: [nauji eilėraščiai ir eilėraščiai iš ankstesnių rinkinių] / sudarė Elena Baliutytė. – Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 2007. – P. 200. – (Gyvoji poezija / [serijos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė]). – Elenos Baliutytės straipsnis „Herojaus išbandymas ugnimi, vandeniu, oru ir kitomis stichijomis per būtąjį nebaigtinį“ p. 6–31. – Priedas: 2 kompaktinės garso plokštelės / įrašė Virginijus Gasiliūnas. – Kompaktinėje plokštelėje (CD-2.17) eilėraštį skaito Kęstutis Nastopka;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – Paskutinis (4) kn. virš. p.;
Braziūnas, Vladas. E ramosa ci accerchierà la sera [Ir siaus mus vakaras šakotas] / Cura e traduzione dal lituano di Pietro U. Dini. – Novi Ligure (AL): Joker, 2013. – P. 22.

Syndicate content