Vladas Braziūnas

molis raudonas kaip iš Riaubonių plytinės medžiai ir žmonės, nameliai nuo kelio traukias ką apsiniaukęs darysi palikęs plikas šalikelėj orlaiviu plaukęs, girgždėjęs požemio traukiniu nebepalauks, tik stabčios prieš plečiamą kelią tavo stotelėj, čia grubta ir mindžiukuota vėjų patelės peri pernykščiam gandralizdy cypčioja vėjų kurteliai, mokinasi loti vienas kursuoju pro šalį, o kitas balsą pralojęs stoviu lyg eičiau ištikimiausią sargybą pririštas vėjas ir kuolas, lapoju nesulapoju šitaip į akmenį veidas, žodis į apsnigtą knygą lieka, taip rėkia be balso vėjas, įšalęs į duonos riekę, taip balta, palieknių sugeltas akis vos užmerkiu, raudona raudona

naktys kasnakt didesnės sidabro plokštelių sugertos juosta dienų sidabras tavo diena naktėja brinksta ugnys ir laša į juodmėlį vasaros dangų juodalksnio dūmas brenda kaip paukščių takas per upę bekraštę ir begalinę bedugnę, juodą ir sraunią esamoji būtoji, žinią siuntusi, nuodegulėja

velnias linksmas Orfėjas dainuoja, o angelas liūdnas kėkštas lekia į medį, tarytum riešutmedį graikų dar gerai, kad nors paukštis pažįstamas, jis čia mane ir palaiko kai jau nieko nesieks atmintis, nebegrįžtamas būsiu klajūnas prasidėjo procesai, procesija juos vainikuos kelio galas, paskiau atgalios kapanokis pats vienas išsilakstė auksiniakanopiai žirgai, tik ašvienis kasos į aptvaro vielą ir prašo praeivių paguost o bažnyčioje giesmės, apšvieski, Aukščiausis, tą šalį ir mane toj šaly, atsitikusį skambinant sumai gal dar liko keli nutolimai, grįžimai, atstumai ligi ryto ledinės širdies, lig minutės kada suspurdės, bet nejusi kaip savi šito Hado, šio pragaro verias rausvi ir mažiučiai skilveliai

angelo sparną pametus kvaituliu sukasi kándis sidabro drugys kapliadantis skubinęs Dievo darbą smulkios sidabro dulkės purios ir šiltos, nugula šilką, kur lyti nugarą sutrupusiais žiedo lapeliais pelenas būtų, bet žiba pats iš savęs, nors kas kita regis, Rašte pasakyta bet kaip dabar bepatikrinsi

nieko nesakančios drumstos ir sakinos akys išvarvėjusios, vėjų skvarbių išpustytos pusaklis rytas, o dienos apyaklės, tekinos vis apgraibom ligi aklino vakaro ritas įsismarkavo, dabar nebe taip, kaip anuomet metai suskato kaip dienos, o dienos sutirpsta kaip alų būdavo, pas Antanienę vyrai suvirs, tai ir šmuoryt nebesustos, ir šnekos bus be galo tirpsta dabar be alaus, be amžiną atilsį jau Antanienės juoko, gurkšniaujant tik juodą žalią arbatą, pagurkliam tik kretant, su dvasiomis vis susižvalgant akim sakinom, nesmagiai susijuokiant

vis dzūkiškos dainos, vis raimos gegės virš paskandõs, virš mėnulio trauktinės skaidriõs ir stipriõs, atsimaino žiedais ir vaikais, apsvaigina vis pasakos, sakmės ir sakos uodegą velnias įduos, jei verbos neturėsi tie vyšnių sakai, ką man sako pirmykštės kalbõs, gintarėti vis karstos žaibai po padanges gimsta, miršta lietus į eilėraštį tirštą į virpantį balsą įžengęs žiedais ir vaikais, kur nemiršta

žalia kentaurė, lėkusi per kalnus ant griaustinėto klūpanti akmens ir šviesmalę man brukanti į delnus pasuk, pasuk, kaip akmenis ak mals vardan nedalomos, užgęsta panagės skiemuo iš ritmo išmuša dantis ir pasilikti vienas bijo paniškai ašvienis panas, nė nebebandyk kančios bičiuli, nuobodžiam tarpuveiksmy gyventi, senti, mirti, ir be to ir be tavęs toks panašus į pūvantį po kalnu neprasrūvantis vanduo

žvėrėja – nebepasieksi paklydęs namų žiburys akligatvio liko sieksnis pliką į sieną – plykst! žėk, lieptas skrenda prieš srovę o tas iš visos gerklės rėkia nuo strėkio: Povil grabs tave griebs! kaip krato per gruodą ratai raudoni dangaus ratilai belskis kelionėn, Petrai atidarys – per vėlai

pasislinki į puslapio šaltą šalikelę kelio linkės, paklusnios, ir liumpsinčios lingės – ne tau neskubėk, ir nebūsi didžiųjų kelių atsilikėlis ak Martynai, ir aš Svalioje ar danguj paskendau kaip tas varpas didysis, kai eidavo kūnai į molžemį kai dūšelės į dangų nužengdavo tiesiai švieson dar švitėdavo kelias, stovėdavo baltos ir milžinės prastos kaimo bobelės su savo teisybėm visom neišklibusią vėžę vis gilino ratas į rudenį taip jau radom, va taip ir palikti reikės kariliuoja tik ąžuolo lapas ir nieko ant svieto nebudina suledės ir skambės vidury nebylios tamsaties

visą vakarą rėkė parvirtęs ant kelio perpjauta gerkle rytą jau buvo negyvas, tik pakraštėlis dar švietė bėki, vaikeli, pamatęs kareivį, tik bėki tas kareivėlis uzbekas, vaikeli, tik šaudo ir verkia ką jis dar gali, iš laiko išplėštas, iš žemės žydi ne jam tas mėnulis ant miško, tas rėkiantis diskas nulis ir niekas, kas tau begalybė ir viskas duoki jam vieko iš nieko sugrįžti nelaimėliui, amen