Vladas Braziūnas

ąžuolėli šimtašaki ar tave ši žemė sakė ar mane, kai ryto metą raibą plunksną žaibas meta ar meni, kaip gyveni mano žemės armeny brankini ak žaibo grūdą žiemkenty, ir mano būdą apkabinki mintį lėtą mano žemės išmylėtą mano tvinksinčias rankas ir kas žingsnis naują kas kas mus skiria, kas mus sieja kas be vėjo mus pasėja kas diena: ant ilgo lauko lygų liemenį užaugo

apmečiau tavo žvilgsniu jaukų duonkepės turtą: moliniai dubenys, bronzos ar žalvario piestas beržo pliauskigalis žiūri į ugnį užburtą burną pražiotą ir žiaubere tęžtantį sviestą inkščiančių ugnį pašėriau ir tyliai sėdėjau žvelgdamas valtį burtažodžių plaukiant pro plazdantį laiką žiemiškas jūras, keleivį jų vienišą Dievą nešant į atvirus vandenis, plynus ir nebesulaikomus niūrūs šviesų atvašynai šliaužė sienojais ir siekė tinklą raudoną užmesti, nuskęsdinti duonkepės valtį bet suliepsnojo pakluonėj beržynas, ir sietas septyniažvaigždis atėjo šeimynos pakelti

ceļš ir man apakš kājām matinis balkšvas dangus, bereikšmis kaip neregio akis, neregys buvo slaptųjų ne Dievo tarnybų akys ratai po mano kojom kelias po mano ratais pro mažą latvių miestelį į čežantį Kaliningradą lietūs lenkia į miegą sapnas menkai tesudomina raudoną muitinės vilkšunį atslysta per juodą gomurį bespalvis Pavlovo skystis nuo gomurio iki Gomoros dar ištisa paauglystė dar Ievos tik vos pumpuruojasi saulėtose rojaus sodomose kūnas nesikėsina tapti žodžiu, mėsingos lūpos atlaidus čiulpia, spalvotais auksiukais apsuktus kelias po kojom atatupstas padai taip dyla, it padangos svyla ir dangų aptraukia o galėjau važiuoti traukiniu pro raudonus vandentiekio bokštus pro raudonas pilis ir trąšų raudonų sandėlius Dievo namuos, ir pro gaisrines puolančias vakaro gaisą sirenų giesmėm geidulingom nugalėtojų buvo tautybės nugalėtojų buvo tikėjimo jų tėvai, ir tas lėtas pasienio sargybinis, kraustantis lagaminą ieško savo tautos ir savo nugalėtojų Dievo, mutavusio iš, žino, raudonos trąšos, bet į ką – nebežino desperatiški ratai po kojom desperatiškas kelias po ratais dabar jau rusiškas radijas lenkia į sapną, pažadina kontrolierė: у вас ветеранская? ne, sakau, nesu liuteronas nuolaidos man negaluoja karmą nesveiką mano apverkia kameros priešas esu beviltiškai senas kūno bandymas tapti žodžiu, juodo gomurio esu kontrabandos bandymas šventikas retų apgavysčių, vadinamų nušvitimais esu kankinamas niekaip neprijaukinamo įtėvio jo įkrovos liekana, ikras įgrimzdęs į liekno dumblą kelias sukumpo ir niekaip neatsitiesia, vis dumba akina šlapios šviesos lyg būčiau įkritęs į tunelį galėjau traukiniu grįžti galėjau degti iliuzija kad sieną, dar vieną, įveikę susitiksim dienoj vakarykštėje galuojasi kelias tiesus ir dykas galinėje stotelėj sutinus akla Euridikė

ką tie žvilgsniai iš nuotraukų skaito iš mano akių neįmanančių skęsti, atsispindėti akyse jų akimirkų mirusių, o atkaklių prisispyrusių, – kuo aš čia dėtas kaip paaiškint dabar, ko jie kopė į kalnus ir ko iš urvų išsiropštę sustojo ratu priešais blykstę ko svyravo jų baržos, ko tryško ankstyvas ruduo iš taurių žalvarinių, ko krykštė sugrįžus vaikystė buvo krikštas ir kryžius, lopšys kūdikėliui ir doklas mažyčiam gėreliui, paskiau jie tik mirė ir kėlės ir senelio rudinė, tabokos prikvipusi, vis dar didoka ir rugys, ir jo mėlynos gėlės gėlė, gelia tie žvilgsniai iš nuotraukų, skaito net sukaitę vienatinę mano rainelę susitinka laimingi, ir aš, kai jau tapęs būsiu tuo, kurs žiūrės į tave iš anapus kad tikėčiau, jog žvilgsnio negali nieks atimt iš manęs, kad regėtum jį skaidrų

bokšto, senesnio už laiką, pavėsy stovėsi netrokšdamas nieko nelaukdamas nieko stovėsi kad nieks jau tavęs nebelaiko, nelieka kas dar pasigestų, kas gęstančią liepsną apklėstų, apklostytų, liesą paglostytų kūno džiūvėsį bet nieks jau tavęs nebelaiko, žiūrėsi kaip plaikstosi, sklaistos šešėlis kaip plėnimis vėjyje nyksta apleistos mylėtosios vėlės ištvėrusios gaisrą pirmykštį

dum spiro... vėjas paspyrė eilėraštį spiros pabiro

vėjas drasko lapus aš grėbstau, abiem darbo ligi žiemos

ir tada: rusų poetas Jurgis Baltrušaitis lenkų poetas Aarne Puu švedų poetas Li Li bet ir: savo kalbos prigimtinės savo tarmės išrašytojas Matsas Traatas iš laikų kai mes dar mylėjom savo numirėlius pilnus žaizdų ir kraujo nukarusiomis virš sraunaus akmens šaknimis Juris Vienakis yra fiordas anapusin jūros toli įsiterpęs ką reiškia krūties apskritimas pirštų galiukams skaitantiems Brailio rašmenis sesuvą? žiežulą? žiedą įstrigus į sieto ašaras renkančio akį? ir tada: poetų susitylėjimas

po vėtros liko be elektros, ir akli begalviai šešėliai šliaužė sienomis ir grabinėjos už apreiškimo knygų stiklo spintose ar ledo koplyčiose, gal kalnuose jo namas plieskė mėnesėtoje Rifėjų priekrantėj atrodė panašus į sfinkso mažaraštę akį nuskendusią miegūstan ežero dugnan čia ištakos, pratryškusi verdenė didysis Chronas bus, galėjo būti kad buvo jau dabar, tik nemačiom iš dykviečių kalnų – dainų dunioji upė per gipsą, mitą, dolomitą graužės ja mito slėniai, ji vaivorykštėjo, liejos į tykią deltą ir jauki, ir patikli dar nuostabos pilna jauna burna čiulbėjimo ir vėjų sklidina