Vladas Braziūnas

jie merdėjo savo kalba jie meldės po savo ąžuolu jų mergės verkė be ašarų jie kaip mano plaukai mirė po vieną žili pelenai aplipo įbrinkusius pumpurus jų kūnus paliko ramybėj pesliai ir nuplikusios hienos ant savo širdžių pasismeigę ramybėje ilsis jų karo vergai ir dievai ir jų kartuvių kilpos

šėlo išdžiūvusios jūros ir pynės su nusiaubtų namų šešėliais, laukinės išėjusios iš krantų kliokė upės per debesų įmirkusias pievas, per sąžalynus mirštančiam Dievui buvo baisu gulėjo nuvargintas vėjo ir nežinios kokio pasaulio vandenyse liepsnos ar išnyks dvasia, sušnypštus it geležis kokiam kirmykščiui pražys nuotaka išsiskleis, brinks nekaltybės slyva alyvmedis sprogs, alyva jurginas slibiną smeigs ir pasileis skėriai su jais kalba bus trumpa ėdrių šešėlių kalba

fleitos ir šuliniai, skudučiai ir ūkiantys vėjai papirusai, mirusie raštai, iš krašto apipelėję kraštas nepažinus, ant rankos medžioklinis sakalas žioplas, bet Dievo sūnus, ašaros, aštrios kaip atskalos laiptai, pakibę ore, metais aplipę ir dulkėm laisvė ir atspara, kulkai pataikius į kulką

mes bent jau keturiese: mūsų sielos ir du pavargę jų vergai, du kūnai geisti ir prakeikti, ir apdainuoti bet lygiai nepažįstami – kaip mes

kur tas gražus atminimas su liepžiedžių lūpom klūpantis vėjas arimuos, lietaus pardavėjas šiaurės svirbelis raudonas ašaras raško sielvartų sielvartas kietas, aštrus šermukšninis snapelis į plaučius įsimetusią vandenio ligą geria be atsako oras toks gaivus, lyg čia būtų kokia sanatorija neišrauk manęs it stagaro, bjauriai atrodančio atodirby, kai sniegas nutirpo, virpu net nuo menkiausio garso giedros kapinės, jaukios, Izidorius žiemkentę sėklą beria Marija meldžias už žmogų, Angelas pučia trimitą šių trijų mitų visai ir pakaktų, jei prisiminčiau mindamas kelią, ištverčiau

per slidūs tavo kalnai, debesų nulaižyti bet, ačiūdie, ne per gražūs tas gulbiaplunksnio debesio kičas baltų bažnyčių miražas ne per gražus elnias prie ežero geriantis mėnesieną ačiūdie, taip pat ne per gražią ne gražesnę nei tavo siela

tik užsimerk, ir ūžianti gyvybės srovė atplukdo, kas atrodė mirę į juodą upę kaip lietus panyra nekantrūs pirštai, virtę amžinybe kaip nežinia kur plaukusi žuvis neišpažinto geismo iškamuota nusvyra plaštaka... kas rodės duota – nakties šulny pražydęs žadinys kad rankos bus, kurios ieškos manęs po akmeniu minagos, kuojos melduos kad bus atkaklios aklos mūsų maldos bus neklastingos, bus kaip žolės skalsios kad akmenį atkels, nekaltas kelsiuos be atminties, tarties, be giminės

I. Benik Petrosian. Piemenėlis kabančios uolos, virpančiom lūpom rupšnoja kalnapušes tirštavilniai rudenio debesys su šventyklėlėm pakaklėse II. Rafik Chačaturian. Draugystės simbolis pakaktų, kad liaučiaus gūžęsis tik tavo odos, tik sielos drovaus ir laisvo drabužio lūpoms, pirštų jautrių pagalvėlėms akimirkai skambant per amžius

nemoku natų, o surinkčiau iš laštakų, lietvamzdžio plaštakų ant liepto nestygstamai pinksint zylei akim apaštalo pro mėla, pro balta – žãliai pro ledą – vis tiek – šypsokis po ratais ant viešojo kelio garstyčios grūdelio šokis

rytas į dieną ritas atabrado vandenais vaidenaisi per sapną, sakei: be mirties neapsieisi – tau reikia patikimos vadybininkės išprotėjusios it strėlė, pametusios dėl tavęs nuodingąjį antgalį aklo angelo reikia plėnių sparnais iš laužo, iš ugnies kapo, iš metų kapõs, iš delsos kopki, bėk iš duobės, slysk, lįsk, kol esi gyvas paukštis ar ąžuolas, gyvas baublys, drįsk praregėti ir pasikliaut, mirti ir melstis klystžvakei, prisiminimų žaltvykslei