Vladas Braziūnas

vieta nei laikas nesvarbu žinia suranda ir baltą liemenį žvarbus vanduo galanda nuo kranto grįžta žiburiai vandens palakti ir bangos slysta patikliai į vangią naktį plaukai išdryksta ant kaktos prieš saulę žarūs ...ten paukštis klykavo kažkoks tikriausiai naras

ilgų dienų darbai nedideli, bet dailūs ilgauodegė zylė ant nakties griuvėsių lyg stiprų vyną geriantis ugninę vėsą durpynų, užpelkėjusių pušynų gailis ir baimės akys plečias, darosi nebaisios lyg retos avilio ir seno vėjo šnekos šypsaisi atlaidžiai lyg iš anapus ir tavo plaukus sklaisto švelnios gaisos ir lenkia galvą, kad akis užkristų kad nematyčia, užsimerkus ar apverkus pūkuotą, švelniai pasiklotą švarką pasaulio švyliuose, po laiko mes, keruže palaikiai mūsų pamiršti drabužiai ilgų dienų, nebūtų, vakarykščių

tolsta ir tilsta kaip strėnų banguojanti juosta per šimtmečius plaukusi upė pro baltažiedį pakriaušių vijoklį žioruoja raudona šio vakaro kalvės anga tilto delčia debesų prieštvaniniuos asiūkliuose klūpo vėjui atvėrusi glėbį, dosni, alkana ir drėgna gal sapnavau, gal tik miegas tekėjo į gaudžiančią kriauklę gal žaliaakis vijoklis pernakt nulytėjo šilkiniais plaukais pirštų galiukais pro kregždžių urvus grabinėdamas byrančiam kriaušy kelio, kur kelia į gelmę, kur traukia į aukštį, veikiausiai iškart abejaip

nutrauktas rankas vėl tiesk dar klausk nesupratus, dar kvosk saldžioji mano viltie kartaus šokolado spalvos per sapną nematomą, per bejausmį, nejaukų vos vos per šalčio krečiamą „gert“ sukepusių lūpų spalvos bekraujai kráujas žiedai ant kaulo, ant kiauro lazdos išnėrus, kiele, skraidai anapus aušros ir laidos

sudilo pančiai ir vielos rūdiję, saistę ir gūžę tik tavo oda, tik sielos drovus ir laisvas drabužis nieko daugiau, tik Dievas plika akimi neįžiūrimas dulkė ant nuotraukos, ievos po duknom, žiedų kepurėmis išsikėtojusios miega šypsosi, nieko slapta neša per baltą ne sniegą anapusiai tavo sapną

degantys sieliai, susaistyti ryto srovės, yra mano kūnas vėstantys vakaro pirštai ir mirštančios jūros graudumas ošiantys nemigos ratai per naktį akies apakintas krūmas gurkšnis žalios arbatos skrandyje tavo yra mano kūnas amžinas: visą amžių žiūrėjęs pro langą klaidžiojęs tavo vėjo skambutis pagavo Rygoj pilnoje išėjusių autobusų sielą išblyškusią stvėrusį žvėrį, nunėrusį pragaro pusėn išmaldautas atrytas jis iš liepsnų iš nasrų vadinasi mūsų saulėms tekant ir mūsų mėnuliams dylant į kasdienybes gulint nuogiems susikibusiem tavo artimas mano kūnas atleisk jam mano kaltes, ir pratęsk jo laikiną amžinumą šventojo žaizdą atstūmęs, nužydėjęs žiedais ir atstumais mano kūnas yra tavo ir kasdienybės bet tau ne varžovai kasdienybė, liga, žiovulys, neplautas puodelis, nuorūka mano kūnas yra mano kūno natiurmortas iš nuotraukos nuotykis nuovargio viltys laukiančios išsipildymo tavo mano kūno ir kraujo gyvašakė auga tavy į tave įsikibus mano kūnas teisybė rankos ir langas jau nebedangstom nuogas lyg rentgeno natiurmortas yra mano tavo kūnas lankstūs bijūnai rasos ligi soties amžiams viena gyvybė

žengiau mišku, paskiau lauku plačiu kur prie dangaus ir žemės pakraščių sruveno upė, jon bandžiau panirti ta upė nuo žmonių nuplauna mirtį ji auksasmiltė, Tartaras po ja ugninis šuo pakartas oloje po juo dangus bedugnis, apatinis jame baugus, aptukęs ir sutinęs kaip kortų malkas išdėlioja sielas neskaldo jų į mielas ir nemielas be skirtumo apdovanoja gausiai sapnų, svajų, iliuzijų kaliausėm tada mirties ir kūno nebetekę dausų tabūnai driekiasi per stepę ir aš, iš upės į miglas pakeltas regiu, kaip supas įkapėsna baltas ryto naujagimis

tame krašte, kur vėjas gano mirusių kaimynų kaimenes dūdelės kaulų ir žilvičių švyti užpustytos šimtaakio sniego pagiryje po kalnu didelis akmuo, sunkus kaip miegas ir didelis po akmeniu žmogus ar velnio žmuo išverstakailis matyti visa, kas praslydo pro akis, kas buvo čia nematoma kas išsilydė šviesoje, ką užkedeno tamsumos maža balta avytė, trys kalytės amsinčios kimiu balsu, belytės padarėlės, užsispyrusios, vis tampo mus po tyrų pievas, pavadėliai žvilgūs, ilgi ir žvangūs, ir aklasis žvalgas patenka į tą pačią saldžią pasalą kur vėjas ganė mirusių kaimynų pasakas už kalno geležies, už žalvarinių vartų Tartaro armens išalkus nuo šalto delno rupūžėlė žvalgos, ir vėjas bačkoje lankais apkaltas pradžia kalta: gyveno kartą vėjai... ...jie buvo broliai, – tęsinys nekaltas

audros šėtonas prinešė akis ir telefonas nieko nesakys apsimelavęs už mane, kad niekas esu net tau, o kas po mūsų lieka – vynvytis, sliekas, čypianti angis nuo tavo lūpų lig vijoklių sienos? aš, klūpantis prie venos gyvatienos pulsavimų? beglobiai gomuriniai atodūsių ir priebalsių sprogimai? aš apkurtau, teišgirdau: tu vienas menu, vynvytė vijosi: neliūsk sujungsiu su pražydusiais pompėjais dažytas jos akiduobes regėjau bet negirdėjau Balnea vina Venus Corrumpunt corpora nostra Autem vitam renovant Balnea vina Venus* dangaus dykyne, pragaro dangau: aukštyn – žemyn prasmengančios sūpuoklės!.. nuo tų, kur renka paskutinę duoklę aš nuslėpiau statinę, nors žinau: in vino veritas et mors, vaiduokle

duris išvydęs slaptas nuo paslapčių slepiamas pasidaviau į stepes pasidaviau stepėms lygu nors apsigauk kad esam prieš stepę lygūs lygumos lig dangaus nustebusio gausmo lygmalos dvigubos: danguje ganyklos kaip ir ant žemės paklydusios pakaklėje švysteli kitas gyvenimas