Vladas Braziūnas

aš visą laiką gyvenu namie tad nepaniek manų namų, ugnie: tąsyk į patulo patalo šalį negerą pasvirs ginkluose geležį giedant girdėjusis wijrs vėjo audėjas jam ašarų rasą aukos o nusidėjėlis arma virumque cano vardo davėjas ir vargo gavėjas grąžos raidės riedėjo ir garsas grumėjo gražus greitas per lygiąją slidžiąją smilgą, per tai, ką slapčia lygmalos akys išlydi į taiką, o likusią čia vilgo pasilgusios išlydžio liepsnos, sugils išvirkščią griebs ir atvers į tikėjimą lyg supasi supasi lapų nubudus trukmė būdvardis liūdi, nebėr, nebebus ko žymėt supasi plėnys pavienės be svorio, spalvos supasi švinas, ir sutrupa plienas, virumque cano lydymo pelenas liepia lakštingalams truptį nutilt luktelt, kol mėlynas nulis aut kabančio liepto pakils ąžuolo šaknį aptūpusios pelės tylos plagiatą rašys nulio galūnė: rašysiu, rašysi, rašysim… ryšys nuolat per kalbą tą pačią, tapačią namams įsiliepsnoja tarp alkano medžio liemens ir skiemens: lėmeilėmeilėmeilėmei lėmeilėmeilėmeilėmei lėmeilėmeilėmeilėmei lėmeilėmeilėmeilėmei lėmeilėmeilėmeilėmei

remkis į grūšios kriukį trupmenų startai neberk šaknies neištrauki, būki įsišaknijęs dabar kalbos ugniniai taškeliai žymintys, kad esi kaip starta, spardanti kelio žvyrą, kaip debesy ta išmintinga rūstybė kur liepia laiku sustot pagarbint saiką ir ribą skrydžio šaknies – kalbos įgalink šaknį, įgilink skrydį – veriasi, švis žvyro taškeliai pražydo pragydo marių žuvis

dar rymo kriaušė kaip triaukštė varpinė patriaukšti jos minkštimo seilę varvinom ją purtėm, laužėm, gaudėme jos sprangų geltoną skonį, tiškusį kaip dangų po kojom, netoli kėtojos miškas, ataidėjo didysis varpas, gintas ir užgintas Dievas dar vardo neturėjo, po mažyčiais grobais kažkas grumėjo ten lyg vėjas grotų kairėj, bet daužėsi po visą kūną siaubas jei Dievas mato, ką bamblys nusaugos mažiausias, kaip jis peršvilps vėją tokį ...darbavos priemenėj sena muštokė

lėkė stulpai, apleisti pastatai, kaip papuola išmėtytos stotys sẽniai stovėjo kamienais juodais, žiojos drevės besotės malkinė kiemo gelmėj, apkalta papilkėjusio tolio lapais, nesakančiais nieko, tik rėkė raudoni iš tolo plakės neskiepytos šakos į akį aušros plačiažiūrės pynėsi šaknys ant akmenio kojų, ant tako pašiūrės stojo giedra, aldadra pakiemiais išsilakstė vaikystė liūdnos pritilo paliūnės – baliūno paliutės mergystė svarstė, žydėti ar vysti, tik niekas jau durų nevarstė du į karužę, o trečias, žadėtas, į girią, auginusią karstą sviro girinė, su lapais svečiai nekviestiniai išskynė limpa prie gomurio vardas, o kvepia laukai antaniniais stepės ir plynės, paliūnės ir liūdinčios plynės neria į gęstančią akį karvelis namų peleninis

mylių mylią mėnuliškais tyrais yriaus, o iš tikrųjų tik gyriaus virš manęs ošė žydinčios girios nebuvau aš jų grožio patyręs aš tirtėjau iš baimės, kad niekad nepasieksiu, kad siekis bus niekis žemės sliekas, paliegęs ir liekas su sveikais nesuspėjęs į priekį vis praleidęs, vis klaidos ir klaidos tai ne debesys, girios taip sklaidos girių žiedlapių žaibas ir aidas taip dunksėjo, taip pylė, taip laidos

neišsiginsi prapulties kada sustingo rūkas tirštas tačiau žinojai, palytės regėjimo šviesingas pirštas kame prie žiburio blausaus vėl sėdi giminė žemėta kaip tėvo švarkas bus tarmė ta kuria lig šiol savęs klausaus

varinio avarinio vamzdžio mens sana – tavo liemens baltų abiejų balandžių šlaunų išalkusi mens švelniųjų vidaus lopelių dausos – kristi ir skrisT tam kryžgatvy varo žuvis į švarią Turino palą

ak, tiurkiškas baltas jaustukas dun-aj – mėnulis žemai dunojais išplaukdamas kvaituliu sukas gėriukas, Sarbievijus verčia kalvas Žemaičių ak-su – malonumu į lotynų – baltas vanduo balų ledas blyškus, baltarusis šakniai pakirstai – priesaiką duok kol – paskutinis – galų galūnėj nugriūsi nukilsi – į samanų kiltį nutilsi – į savo patiltę

tolo ir tilo griaudingi giedojimai, rimo griaustinis dingo už tilto, už gelžkelio, nieks jau vardu neminės šito, katras jau kitoks ne kaip žmonės, krikščionis dvigymis várņa – laisvoji, išgimusi iš giminės tūpė ant drūto druido šaknų ąžuolinių, užutrakiuos liejos žirgo Persėjo, sparnuoto pagonio, išspirtas vanduo žvilgantys pirštai žilvičių ilsėjos prieš ilgąją sėją dirvą suvilgyk ir dieniškos duonos mum duok varde, iš vargo išgimęs ir stojęs į visa ko pradžią visą pasaulę apsakiusis karde anam iš burnos puolusis aitvare, burtą ir turtą praradęs raidę praradęs bežadis parjok iš kur nors

tie, kur iš pirmojo žodžio suprato, seniai amžinatilsį, vienas vėlių režisierius, o kitas, Norbertas Vėlius, pargrįžėlis karstosi voro gija pažiūrėt, kaip mes čia, padieniai aklo gyvenimo lažą beeinam, kaip tyžtam ir gyžtame retas godojam svajonę – kaip Onę, kuri mūsų siela bylotų vorą audėją lankytų, laikytųs neduotojo įžado brolį mylėtų beprotį, tyliausiąją sesę kaliausę kuprotą saulėn sugrįžusią, ten, kur protingieji žengė, bet vien tik kaliausė teįžengė žydi šilkai, nepavydžios iliuzijų spalvos, sparneliai rudojo drugio ant rugio, skarelė – iliuzijų skarmalas viską jie regi, supratėliai jukūs, tas Vėlius ir Velinas viską jiem praneša varnos, varnėnai, kaliausę aptūpę, vis marmantys saule, ant mūsų, žvaigždele, ant mūsų, broleli durnas Sietyne, čia durys, čia durys, čia siena išeinantiem stovi balti, be kepurių, su dalgėm prieš debesį lekiantį kojos kaip šeivos, o reginčios akys – į Šeimatį