Vladas Braziūnas

Paryžiaus įžulnioj šviesoj prie Senos kai nei velnioniškas buvau, nei vienas kai lyg raudonas vynas mus svaigino viltis nebūsimų prisiminimų įkrito sielon, kas kad jų neatmeni vaiduoklių jie šešėliai, jie nematomi pritykom paukštės devynialiežuvės per Seną ritos ratilai ir žuvys plavėjo su šešėliais pakaitom veidai pakaito ir plaukai liepsnojo nuo príešinės šviesos, mes buvom nojai gal plaukėm dar, gal kopėme į kalną buvai medžiokliui antilopė, elnė o aš tikėjau nuotykėm keistom

virvagalys, virkščia – į vieną mazgą kas šiapus gęsta, kas už lango blazga išsekus žvakė, šimtmetis kieme kaip atmenà paliekamas vaikaičiams su mano laimės liekanom ir skaičiais kurie uždus urano skaistume valstietiškas krikščioniškas gerumas išvėsęs nepagoniškuose dūmuos mus tranko autobusai naktimis nubus, suriks ar be skausmų užmigs užtrokš į tamsų kampą įvarytas žemaičių pelkės, pilys dausose ar koks kitoks epochos koloritas susitelkė ties kylančia dvasia misericordia, tai durklą uržia rūdys mirties akordai, ją suskurdusią paliudys virvagalys, virkščia, intrigos siūlas karai marai, nelaimės, ligos siūlos karalius, vyskupas, plėšikas, juokdarys pristojęs vyksmas pasimaino kaukę kokie namai už lango mūsų laukia ir kas duris iš šių atidarys o lajaus lašas laša, žiedas kraujas virkščia ir ašara, valdžia ir kraujas kely ugnelė švysčios – išdavystė o kaip be jos iš kelio neišklysti kas abejos, kalbos miglotas klodas ant jo žaizdos bus negyvai užklotas miegos ir klyks, bet negirdės už lango kaip jo širdis į juodą plotą žengia kartok kartok: girdžiu, girdžiu, girdžiu atstok, aš jokių neturiu vilčių

iš prasižiojusių dausų raudonakojai gandrai plasnojo, iš gelmių juodų roplojo rupūžės, atvirto raganom rugiai į dangų kirtos lyg iš pragaro ištrūkę būtų, lauką gaubė rūkas prieš rytą raganos, rugiams rasojant juos braidė, prisibraukusios žiedų regėk, jau tepas pažastis ir bambas jau kyla Kijevan, Rambynan skrenda laukinės nepažinios ilgakrūtės iš žemės ugnies ir vandens ir kosminės žemės gimdos šaknim ir šakom išplevens į niekad, į visados

kad šviesa nepelytų trumpėjant dienoms išrasta begalybė tai kas, kad ne mums tarpukario, amžino prieškario naktį žemės plokštumos trinas girgždina šaknį, rytą dūzgia, rėplioja jūros pakrančių akmenys perkūnėti šnarena sparnais

ne metai, vien jų laikai vaiduokliškai mainos ir liejas laimingų akimirkų aitvaras laigo po pamirštą atmintį iš Besarabijos stepių lyg vėjai atžiovauja šunes šnopuoja galvūgaly slaugė kantrioji gyvybės kaimynė raudanti žynio našlė: buvai viršiausias, viską turėjai keturias galvas ir baltą žirgą ranką šaknytą ir kauburėlį ašarą vėjo, jaukią ir žvilgią ašara po ašaros akmenį pratašius, ras auksą sidabrą tave ir mane seserį tavo dvynę tėvynę aukštą ir drabną kai pasivys, nušaus kaip bėglį dangaus strėlė žemėta užmesk ant mano laužo ėglį kad kaulai kibirkštėtų

jau eikit viešais keliais netrypkit, vėlelės, šaknų miežis daigą išleis seklyčioje salsvą menu tirštą selyklo gyvybę tarp pirštų, gražiai padíegtą širdis apsalo, apribo akys, ragaujant sėklą nuliejamą vis ant žemės tos, kur gema ir vysta niekad nebūčiau pasenęs ačiū pražūtai jaunystei

ąžuolas, žõlės, žydinčios viksvos giminė̃s šaknimis už akmenio laikos atmeni, lyg buvai, – kiek jo gyvenai, savo laiko? gi minės, gi bandys vartyt dienų briketus pašnypšt – šnipštas beliko, durpės byra į dulkes, dūla kaip viskas – krosnies durelės skyla perpus vakaro gaisras glosto kapus ir viską atleidžia, net viksvą

žinai, kad nekas čia dedas tai meldai užeis, tai ledas per seklią senvagę sunkiai vandenys beprasisunkia delsia lyg išsigandę akis nudelbę į dangų garbūs žili seneliai garniui ligi gurnelių ir užsiėmęs ausis vėjas nuodėmklausys

aš... ãšakų rankiotojo ranka, verkiančios duonos valgytojo burna, punktualus antrinių žãliavų punkto vedėjos žvilgsnis, romantinių tendencijų skatinamas užsėtrija tyrų žolės lūpų ir žvaigždė̃s spyglio duetas: vėjas gano pražuvėlę žuvį kuršis vėžuvį veža į Rygą į nuodėmių supirktuvę

šiam draustiny mes grifas ir liūtė, atklydę iš Hiperborėjų kalnų, jau netekę tako, kur akmenys teka, kur žydi rausias po žemėmis žydras vėjuotas vanduo, pražiūrėjęs akis išmušėm duobę, nuskendo Sarmatijos pelkės rados Arkadija, sodai ūksmingi ir girios upė bevardė, aprietusi pilį, į Chroną krypo džiugiai pasitikt herodotų ir ptolemajų vardą jai duotų, analų ir žemlapių vilnys sklistų raibais raibuliais, atsižaistų grifą ir liūtę, ir sapną, ir staugiančią vilkę svarbiausia, tą laisvę, tą dvelksmą, rasos ar ašaros, ar akmenėlio krismą, plačiais ratilais su saule nuėjusį amžiais ir tą, kur dugno maurãtinkliuos žiebia paparčio žiedą