Vladas Braziūnas

patraukė ant Stalo kalno. Kartu ėjo daugybė žmonių,
gal net gerai nežinodami, kur ir kodėl eina, bet pasitikėdami, kad kryptis teisinga...
Saulė Matulevičienė (Liaudies kultūra, 2014, Nr. 2)
kalnai drebėjo ir kalvos verpė́jo lyg didelės širdys po kriūtim blaškėsi upės užgriūtos aštrių akmenų tryško ir veržėsi linkui dvidančio urartų kalno leidosi jan balandė su votais ir su maldom: minimas kalbomis mūsų kalvãrijų ratais atverpki mūsų kaltes mūsu Tēvs, kas esi debesīs po tylos paparčiu tavo skruostą gaisuojantį glostau nuščiuvęs armėniškai patekant mėnesiui plečiantis metams ir dylant dienai, minant Verpėjai minant ratelio pakóją tuščias aukojimų stalas tu čia ir tėvas, ir motina verpėja ir atverpėjas artėji prie Stalo kalno

rąžos dulsvos mieguistos upės, dulksnoj akmeninis kryžių raidynas, miražų miesteliai, striukas galelis kelio, negreito kol rasi, ko reikia, dėmesio ženklas prieš siaurą beždžionių tiltą, bilda geležys, gelia tavęs pasiilgusią širdį mažiutėj kalnų bažnytėlėj, iš čia Dievas arčiau, ąžuolynuos, elektros linijose, priekalnių plynėse ir Apstybės ir Stygiaus akligatviuos spygaujant várniniams paukščiams, kūno tavo ir mano, ir žemės apleisty paskutinėj gesinam dulsvam lietuje baltą kalkynų debesį

raukšlėtos kãbančios uolos, virpančiom lūpom rupšnoja kalnapušes tirštavilniai rudenio debesys su šventyklėlėm pakaklėse pakaktų paukščių šventyklon skrendančio gyvulėlio akyse besimainančio ritmo plonyčiai marškiniai nuslydę nuo pečių ir pro mezginėlius matyti jaunos krūtys nekrusteli nurimusios, vienõs rausvam snape alyvmedžio šakelė blyški naktinė deivė, bijanti blausių mėnulio spindulių skeltaliežuvių papūsk į marmurą, atgis ir žuvę jau mudu: žiūri gundančiom droviom akim gailiom kaip liepžiedžių rasa laukiniai miškai be jokios laũkymės laukiniai žvėrys gainiojas laukinius gyvulius čia jaukiai jaučiuos neprašytas nelaukiamas gimęs – kas žino, bet miręs – tikras laukinis karvelis žinios neatnešė, perėmė sakalas perė́jo pérėjoj slibiną, baisiai naminį – iš pasakos rankos atlenkti pasagą galvos pasaulį laikyti nukirsi vieną – pasaulis pasvirs ir po kojom akmuo apgliaumės kaip nuo vynmedžio vaisiaus kraujo, pralieto netyčia sakalas vėlei atgis į raibąją gegę gegę keleivę, tūbuotąją, gegę medžioklę leisis ant rankų kietų obelinių skaičiuoti metų, kibiai suimtų į riestąjį nagą dužių ir sprangių kaip šašukai, gerai, sidabruoti jau siuntė tėvas jų paraškyti, krituolių parinkt aleliumo, kaip žvanga į žiedą atvirtę, į sprogėlę tūto, į šaknį prie akmenio tako mano išminto, ženklais ir kalbom išrašyto aidinčios erdvės buvau pilnos aidinčio jauno manęs ir šaltinio iš po akmenų šventoje tamsoj po skliautuotu Gechardo dangum su viena, nemirksinčia prie kitos debesų šventyklos saulei ūmai nusiritus pasruvusi kraujo blyksniais raibo rudens galva su nustebusia, ãpskrita

už jūrių marių tašė pro langą skiedros tyško ir giedra buvo tąsyk ant miško ir ant visko mįslių kūrėjas žaidė laikais, daiktais ir žodžiais o kamuolinis žaibas sūpavosi ant rožės o marių ugnys šnypštė o burbuliavo jūrės garavo plačiažnyplis it virdulys didžiulis ir savą mintį rezgė patinka nepatinka patempsiu tinklo mazgą – pakelsiu visą tinklą

žaidžiam bežadžiai balandžiai šviesos nemačiusioj arkoj ertmės visos ir erdvės išlandžiotos užsimerkus lieka – į priekį, į nieką balto dūmo dūlantis kelias pietų vakaruos nusitaikęs į kabančią aklą žvaigždę virš dešinio delčios rago nuo jo tada ir užmesiu tinklą raudono šilko

dievai nesikišo, ir Nojaus valtį užgrobęs Charonas irklavo į priešingą pusę bet žemei nebuvo galo jos kūnas buvo didžiulis vanduo – tik akis nuskęsti tik ašarų džiūstantis laštakas

Tiesa, veidrodis taip pat atspindėjo sienoje laikrodį su dalgiu vieton rodyklės Iš Rimvydo Šilbajorio laiško sekundininkas giltinės dalgiu mosuoja vienas ant galinės sienos o begalinės atgalinės dienos įrėmintos į atmintis draugų dainuoja po stiklu, matyt, dainuoja balti jų dantys, judantys žandai mosuoja robinzonai, ir lėtai ir vangiai vandenuos atmoja Nojai rožančių bamba lūpos po ledu nesolidu minėti tvaną, išgyvenom matmenyse tikrinių melomanų apskrieję žemę, o dabar slidu o kiemsargis dabar druska pabarsto karvelio sapną, limpančius vokus ir linksmas valdininkas nuovokus užrašo adresą ant girto karsto

lenkitės: šventas kiekvienas, kas turi šešėlį sielą ar vėlę: laimingas – iškėlė mirtis jo patirtis – maldininkas keliaujantis smėlis šliaužiantis kopom – ezopinė kriaušio tartis opos nesopa: kalbos, tarsi kolbos, homunkulas vis ištvirkyn su elegine smilgos fleita jau kaip drungna arbata epigonų nuvalkiotas Munkas riksmą išsunkęs – numelioruota Leta luotas išplaukia eleginio disticho irklais ten, kur nelaukia aukšta Ararato kakta ji nupirkta, ji – Alacho, nematomo pirklio tvanas atšaukiamas – vakaro ašara ta vakaro priešangy angį užmynę, gyvenkit gentys, naktovidžio šventėje tylinčios švendrės lenkitės: šventas kiekvienas, kas turi šešėlį smenga ir smenga ir smenga į gyvąjį smėlį

šniokščia tryškomis troškulio kiauras vanduo lyg ruduo dar skanduotų speigimety pamirštą vardą vargo įbroliai kopiantys įkalnėn gluosniai randuoti debesynus nei pragaro pradalges varto o pakalnėj šulnys nežinia ar dar laukia nelaukia rusvaplaukės tik geležį geliantys pirštai pritraukia vien tik speigo mėšlungis atbukęs gaiduką suriečia ir trasuojančiom kulkomis kelią pašviečia prašaliečiai visi savo sielų juodų pardavikai jau pavasaris vėlinas bet tebesiaučia kalnelio šaltiny ruduo geliantis gėlas gyvenimas tvano vanduo speigėja venose įbrolių mano randuotų gyvas tekėjimas žilas tikėjimas – liko

norėčiau rašyti tuščiuose savo piešinių plotuose savo simfonijų paraštėse ant savo katedrų sienų frontonų, altorių, sakyklų mano pamokslai kurčnebyliams būtų paklausūs labiausiai norėčiau rašyti ant vystančios mūsų odos ant mūsų šlaunų ir klubų ant gurgiančio mūsų pilvo iš tikro taip ir rašau tik prielinksniai būna ne tie kartais ir linksniai