Vladas Braziūnas

ant saulelė Lietuvos, aš nusilenksiu jum tempus nostrum jubet (sic!) silentium* gula liepos šakomis į samaną srūva marios naktimis į Nemuną jūsų pievos ir miškai alkūnėmis jūsų Dievas ir dievai atstūmė mus kas išgins, kas išvarys į kelią mus? žeria vėjas į akis Einšteino pelenus

sonetas, atsilikęs nuo vainiko be paso, be tėvų, gimimo vietos o gali būt – nebuvęs net pradėtas gal tik per sapną sąmonėn įniko kaip nuojauta – nelauktas ir ūmus lyg motina pašauktų į namus kai paskutinę rytmečio akimirką prisimeni – mirties akivalką pasaulis temsta motinos vardu pasaulis paskutinį žodį gargia ir tu jau nebe tu, soneto verge dabar pasaulis mėto jus abu dabar nebepaliekate pėdų dabar tik lietūs – bet ne jus apverkia

blokinis laukas po vėjo kulkom nei pasiklosi, nei užsiklosi o miglos kyla, o rasos klaupias sugeria dulkes, raudonai kosti šitokios ilgos šūvių sekundės šitaip naktis man galvūgaly sėdos lopšį sūpuodama – skundai ir bėdos sunkios sekundės, kvadratinės dėžės taip tyvuliavo – tušti kambariai kiek užgyvensiu jų savo kvėpavimu vėjas ir žaizdras pražydiną geležį tveriasi vaisius žaizdų piestelėse gelžkelio peiliai jam atkerta kelio suodiną kreivę – iš meilės pareit

jis gáudė prakeiksmus ore jį siautė ritmo ritualas jis buvo jaunas ir išbalęs ir niekas nedegė šviesos kai baigės muzika ir žvakės ir vakaras už lango plakės aš skendėjau tam vakare lyg maro vandenys grėsmingi jau spengė tamsoje sustingę garsų šešėliai be tiesos tiksėjo uždelsto sprogimo ausų būgneliuos metronomai lyg ãkmens daužėsi į uolą po vandeniu jų šarsas augo jau mūsų niekas neapsaugos ūmai mes puolėm kur papuola mes gynėmės – nuo ko mes gynėmės? kas gimė mirdamas visuos troškimuos tvinksinti bedugnė mes pasirinkom šitą ugnį šią tamsą vidury šviesos ji ligi kaulų mus sugėlė apgaulė – šypsenos ir gėlės jau visa liko pakely vienuolių užeigos ir celės įtūžęs mūzų kūdikėlis nuo mūsų žengė bangomis jau maro vandenys jį kėlė jau sklido gandas apie jį jau sklandė angelo šešėlis mes stvėrėm akmenis į ranką ir akys mums atvėrė dangų jis buvo jaunas ir išbalęs mus siautė ritmo ritualas jis nesigynė akmenų aš savo rankomis menu kaip jis parkrito su mumis

sukarpyti keliai neatlaiko nei riksmo nei pratiso juoko mes atpratę nuo šūvių atpratę nuo kruvino pokario mūsų nemigų, vaikiškų baimių šešėliai per dieną prie šventųjų paveikslų, įtrūkusių lempų, prie laikrodžių sėlina rašalo dėmės ant lapo ne plečiasi rožė prie atlapo nuskalbtų marškinių šienapjūtės ne dūžtantis stiklas, ne prakaito pratisas riksmas, ne juokas užkimęs bekraujis, beviltiškas noksta laukimas nevaikiškų baimių šešėliai plakas nakčiai pritrūksta kvapo ant ratų, kupė, kely iš tūkstančių liekam – keli nuo pokario šūvių atpratę

eina mergelė per aukštą dvarą aplinkui dangų – mėnulio kelti – kelkis, tėveli, jau neį karą į didį kelią – už kokią kaltę eina per naktį pro mano galvą karo mašinos, žalsvai dažytos turinčios galią, kad viskas galima kur svetimšaliam tvoros nežydi vai teka, bėga vakaro žvaigždės jom sugodosiu debesį margą merkia lietutis tėviškės žaizdą devyniamargę, devyniavargę vai eina, bėga per aukštą dvarą – lietui nulyti, vėjui nupūsti – saulė mergelė, ir ją jau dera jau ima liūsti žmonės be būsto visų svetelių pasikviesdãmi į savo žemę – žalsvom mašinom per dieną tremią, per naktį tremia o kaip benamiui paduoti žinią aplinkui dangų, aplinkui jūrą ėjom ir šliaužėm prakaito dryžėm jaučiam, kad seka, jaučiam, kad žiūri tik nepasako – grižom? negrįžom?

sultingos tingios seno sodo šakos su mirusių šventųjų aureolėm nuobodžiai šnekas, kaip šventiesiem sekas minkštam šaknytam seno sodo guoly kas jiem sapnuojas – buvę nepraėję kokie juos lanko ateities regėjimai kas esam mes, kas buvom, būsim – kas kuriuos sumes į ugnį kaip šakas ruduo ugninis – paskutinės žinios šaknis vanduo užeina geležinis ir šnypščia vienas kitą išpažinę ugnis, vanduo ankštam šventųjų guoly po amžinojo sodo aureolėm žydėjimas mus siaučia rudeninis

gal turėčiau čia jaustis lietuvis, patekęs į nebesamą protėvių šalį, į Dakiją teka takas išdžiūvęs, gal gailisi ko nepasakęs man bendrašakniai žolynai, žodynai, jų slaptosios ataugos apipynė karališką sostinę jų spindulynas nematomas vakarinis, tas atpildas man, kurs rytinio neatmena eilės, eilės mieste, kur nėra ko gailėtis kur sugrįžt per vėlu, pasilikt ar išvykt aš per lėtas lieka gatvės gėlėtos ir kalbos, veidai, pažadai pasilieka kad ir vėlei pusiaudienio oras iš džiaugsmo mirgės o kai vakaras senas priklaupęs dar blėsčios ir vės susitiksim prie tavo fontano orkestro duobės

kažkas iš miego, kažkas iš niekur taikos pabusti kai nebeaišku, smėlis ar sniegas kapus užpustė tyliai kaip žalčio nugara vėjas pilkas ledynas vaikšto pažliugęs, kol priartėja prie pilkapyno pinasi žliūgės, visos vienodos pinas ir vysta vyšnių žydėta ledyno soduos žydėta vyšnių

tik vieną kartą, visados tik vieną liga kaip skrydis Bosnijon per Vieną kaip trečio atkričio pirmiena Araratas kai valdo ãpačios, o aš apãčių vadas trečios kartos dinastinis pamėnas ir ką tos aplinkybės, kas iš jų sukibus su silpnu pamišimu didybė plečias, veidrodėja sienos kadais jose spindėjau tik aš vienas variau ašvienių Dievą iš namų sudiev, sakiau, ir būk su savimi abu labu: kai duodu – Tu imi kai piktžodžiauju, Tu neatsakai žinau, gudrauji, kvaileliu laikai abu labu, tai neatskiriami skirties taip skirta ar likimo likta kažko įvykta ar kažkur tik vykta net įkertu, ką mykia jaunas bosnis ką senas bosnis jam nepritariamai kosti aš širdį tau, o tu man kokčią lygtį prie šio šaltinio liksi ar sugrįši nuo šiol mergaitės, tingios ir krūtingos tau dìngosis visai kitam paryžiuj kur vándens plyti vangiai, ir didingai virš tvano stūkso žilas Araratas vadinas, sąmonė apsuko ratą tavan vyzdin it pinigėlis leidos pastėręs mano veidas, vaizdas, eidos išeiti metas