Vladas Braziūnas

Kas man sugalvojo tokią paiką galvą, – vaikas tik galvoja, o girdžiu, kaip kalba: „Mano koja – aš, mano pilvas – aš, mano kaklas – aš, mano smakras – aš mano nosis – aš, nosy pirštas – aš! Mano koja mano pilvą, mano pilvas mano kaklą, mano kaklas mano smakrą, mano smakras mano nosį, mano nosis mano pirštą – per pasaulį neš! Pelė urvelyje – ne aš, gėlė darželyje – ne aš, lėlė lovelėje – ne aš... Bet, jeigu sapnas jas atneš, pelė galvelėje – jau aš, gėlė galvelėje – jau aš, lėlė galvelėj – irgi aš?..“

vaikų, koplyčioj giedančių, balsai ir įkypų tautiečių pernelyg jau tiesūs žvilgsniai jautiesi išdainuota pratisai iš ilgesio nusvidinta lig žvilgesio skobtinis avilys, laukų akmuo iš Lietuvos ar iš kitokios šiáurės ritėjęs springdamas supuolusiu „namo“ medum aplipęs, tavo stogo šiaudus po vieną ryto vėjai išsidalė plika plavėjai lyg dvasia bedalė

tai baimės prakaitas, jauti, kaip pila suseks, ir būsi pasmerktas sekilai sekly, teisusis mano įskundėjau rusenusis pasenusiom idėjom tom laikinom, ne tom, kurias dar mini Perkūno ąžuolas, išgimęs iš Žemynos žemelės, Dioniso motės, apeiginis į jo šaknis gumbuotas šernas trinas nušluosčius jo žaizdas skarelėm šilko naktis, akla duktė, akis suvilgo lėtai atanka šernagalvės vazos duktė dienoja, nusikloja, rąžos tada ateina Ponas iš raudonos Adomo žemės, padalina duonos nemato, kaip pasaulio dvasion ninka knyslys, didesnis ir už Šeimininką

kaip iškeroja, žydi mirtinai lapoja ir atsilapoja dainos iš pašaknių, iš paširdžių, kaip mainos balti gyvenimai, plevenusie tenai kur ganės kauburiai ir dauburiai pasaulį veidrodyje regi baigiant griūti susmegus ragana liumpsėdama žvairai per petį persimetus smagią krūtį it nukauta gyvatė vandenuos slapstaus ar slapstos nuo manęs kas kitas prieš šimtą metų mano parašytas vaidenas (kaip ir aš čia vaidenuos)

tarė alui: gaukis ir gyvenk, – migla per pievas sukviesk visus, pakeltus iki kvailių gera pamerkt Aukščiausiam, a va, kaip viepias rojaus portjė ar pragaro, yra dar veiklių ir protingų prisiekinėti visais šventaisiais satyrų žiaunos atvipusios, o nekaltai pajuokai išstatyti, baisūs (kad teisūs) skitai gauruotaširdžiai dangstysis kilniais vardais ant raudonų jų akmenų grūsti kanapgrūdžiai skruda sugaruos gražiau nei sengraikiai savo pirty nei nuo alaus, nei girti, gal mes tik šitokio būdo gal iš didelio liūdesio šitaip linksmai užraugti

autour autour – vanagas aplink šviesos erdvė, prasvidęs laukas, kelias o turi būt, jei panagės išbalę pamėlę pirštų pagalvėlės, imk lytėk lytėk – prisimint baisu šviesos tik tiek, tik ant kaktos dėmelė tik tik kliuksėjo padugnės ir mielės stiklinės tuščios – sklidinos balsų alsu alsu – dangtį pradaryk čia kaip šulny, tik kas pabaidė aidą per lauką vilko vėjai, o nuleido lininėm virvėm – irgi keturi

smãgios apynių viršūnėj gegės seną pylimą Svalia skalaus šulinio gilaus vanduo išdegęs sutartinių smegduobės, alaus miglą sklaidom, o naktis tamsėja geležinio arklio takeliu siauruku pavargęs tėvas ėjo užsimerkęs, jo dainoj tylu tik prieš langą lengvą tavo mentę lyti bangos, slenkančios žemyn mano rankų žalčio išsilenkus spindulyn eini ir spindulin tirpdama Žalsvojoje verdenėj mirusių tėvų dainos tyloj pasivaideni, pasivaidena …tuoj

laiku neišmokytą amato, žemės darbų lig akių, dainos besiklausančio žodžio, – tėve sutemęs sudrausk mane brinksta blankus debesinas, kryžiuojas kryžių šešėliai, susišneka gimines lanko, pasisvečiuoja lig išnaktų angelas laimina plaštaka, kulkos per užpernai karą kliudyta, pripluka dulkę prie slenksčio, duris atidaro berankis, vaikeli, gulk ne pasieny ne katės pieni, negulk prie krašto ant Dievo rašto, lig dienai pačiam vidury, alaus kubily, aš tau mūsų žodžius ir sakysiu, tavasis tik nerašyk, lengva išeit iš rašto, sunku besugrįžt, lyg iš stiklo staktos, alkūnės, kaip šeivos būna kojelės kad kreivos, kai prisilaksto prisibėgioja, pilk selyklojus kiaulviedrin, kaisk naują alų ir kraują pildyk

I paukši paukštė pušy meleta peleninė pelė pašakny knygą knygti pradėk nuo dabar verpki nytį, įnik sakiny vėlyvajam kalnely vėlių pasimatymą skirki ir vėl stipinais nubarstytu keliu kilk ir siekdamas kilpos paverk pilki smėlio mažus kapelius Lėvenėlio paliek lašeliu kai užaugs, ten suglausim kelius du negimę vaikai, iš šalių mus šešėliai pakalnių pakels mes išeisim laiškuos dar aukščiau paukši paukštė, akių neužkals ...o jaučiau II užkeiktos piliakalnio mergos skalbia, verda valgį, kepa pyragus nubus iš to buvimo užsiverkusios ir pamatys, kad kito jau nebus alaus prileidžia kaip raumens mens sana, bet kūnas senas ir nebeklusnus, ar išgyvens ligi rudens, kol dar rusena švitulys sužvarbęs ant Lėvens, bet, varge, ar tai mes ir jam, ir viens kitam jau nebesvarbūs ...paliks? išmes?

o veidas – jau paskutinis paskutinė suktinė rūksta paskutinė stalbsta degtinė ir alus – pokarinio dusto dubury… bet jau duburį verčia bet jau primeta Svaliai valią paskutinis žvelgimas į erčią išaugtinę gimtinės šalį