Lietuvių poezijos vertimų vakaras
Poezijos pavasaris 2006
Maloniai kviečiame į lietuvių poezijos vertimų vakarą “Lieptai“,
kuris vyks gegužės 24 d., 17 val. Prancūzų kultūros centro Parodų salėjė (Didžioji g. 1)
Savo kūrybą lietuviškai skaitys poetai Marcelijus Martinaitis, Vladas Braziūnas ir Dainius Gintalas, vertimus į prancūzų kalbą skaitys Guy Goffette, Marc Fontana. Renginyje dalyvauja ir vertėja Genovaitė Dručkutė. Vakarą ves Karolina Masiulis, koncertuos Vladimir Mazniov (klasikinė gitara).
Festival International de poésie
Printemps de la poésie 2006
Nous sommes heureux de vous inviter à la soirée de poésie „Passerelles“, consacrée à la poésie lituanienne traduite en français, qui aura lieu le 24 mai 2006 à 17h00, dans le salle d'exposition du Centre culturel français (Didžioji g. 1).
Poètes invités : Marcelijus Martinaitis, Vladas Braziūnas, Dainius Gintalas, Guy Goffette, Marc Fontana et la traductrice Genovaitė Dručkutė. La soirée sera animée par Caroline Masiulis et le musicien Vladimir Mazniov (guitare classique).
Prancūzų poeto Guy Goffette autorinis vakaras
Tarptautinis poezijos festivalis Poezijos pavasaris 2006
Maloniai kviečiame į prancūzų poeto Guy Goffette autorinį vakarą,
kuris vyks gegužės 23 d, 18 val. Rašytojų klube (K. Sirvydo g. 6)
Dalyvauja poetai Guy Goffette ir Vladas Braziūnas. Vakaro vedėja Genovaitė Dručkutė. Koncertuos fortepijoninis trio “Kaskados” – Albina Šikšniūtė (fortepijonas), Rusnė Mataitytė (smuikas) ir Edmundas Kulikauskas (violončelė).
Festival international de poésie
Printemps de la poésie 2006
Nous sommes heureux de vous inviter à la soirée consacrée au poète français Guy Goffette,
qui aura lieu le 23 mai, à 18h00, au Club des écrivains (K. Sirvydo g. 6).
Poètes invités : Guy Goffette et Vladas Braziūnas. La soirée sera animée par Genovaitė Dručkutė et par le trio “Cascades” - Albina Šikšniūtė (piano), Rusnė Mataitytė (violon) et Edmundas Kulikauskas (violoncelle).
Vladas Braziūnas
* * *
man net keista, kad šįkart vairuoju ne pats, bet kad veža, kad mainos peizažai, kol kas dar pažįstami, dangūs pražysta kad lieka toli pranašystės, kad leista nuklysti į liekaną, aiškiai didesnę už visumą, būsimą ar nebebūsimą, autobusas rieda be dusulio, lėtas, tavo vaikystės pusėn rudžalės ir dėmėtos, nespėtos įsižiūrėti vietos, užsnūsi, perkirsi upę liūliuoja pelkės, ir sūpeklės supa ir meta jauną aukštyn, kad užvysčia kalną aukščiausią ir žalią girią, eglių pašiauštos uodegos styro, o ąžuolijos skrudinto vario, nulijo, tai žiba, tai laša tai liepą, ne kietą akmenį tašo tėvo rankos kietai supūslėtos, ne nuoskaudos lieka tik nuospaudos tavo delnuos, išduodančios juodžemio kilmę, molžemio, mėlyno šlyno ne kraujo, kielės patiltės užunarvy krauja seną gyvenimą savo, o naują tik tiek kiek dar liko vilties išperėt gegužiuką miestelin nesuko, pralėkė beržynėlis su amalo šluotom, bet gal ir ne tas, gal ne mano kuprotos grytelės, šlapios avelės ganos it lapkričio lapas sušalęs ir nebeišganomas dreba pro šalį gyvenimas, valas iš apačios iš juodos gilumos patampomas blyškia- lūpės lipnios burnos, jau Apaščia, iš miglos iš muitinės svetimos išsiropščia apaštalas būsimas, neatsivertęs, popierius varto vertas nevertas, nekelia vartų, neskiria poterių atgailos, ką gi, nesulauks mano barzdos Margeris, Pėteris, Janis ir Juris, paskrydėsiu prie savo lygmalos jūros, kol iš tikrųjų kryžiuką primygs ir prie mano vardo sarkanais Dieva markeris
Vilnius–Rīga, 2003.XII.3
Kultūros barai. – 2005. – Nr. 6. – P. 26;
Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj: [nauji eilėraščiai ir eilėraščiai iš ankstesnių rinkinių] / sudarė Elena Baliutytė. – Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 2007. – P. 266–267. – (Gyvoji poezija / [serijos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė]). – Elenos Baliutytės straipsnis „Herojaus išbandymas ugnimi, vandeniu, oru ir kitomis stichijomis per būtąjį nebaigtinį“ p. 6–31. – Priedas: 2 kompaktinės garso plokštelės / įrašė Virginijus Gasiliūnas.
Kornelijus Platelis
Pasaulinė poezijos diena Minske
Iš "Literatūra ir menas" (2006-03-31 nr. 3089)mp3 http://www.lrt.lt
Kovo 21-oji – UNESCO paskelbta pasauline poezijos diena. Ta proga Baltarusijos lietuvių bendruomenės kvietimu trys poetai – Vladas Braziūnas, Antanas A. Jonynas ir šio teksto autorius – patraukėme į Minską. Važiavome nekantraudami ne tik susitikti su klausytojais, bet ir įkvėpti stipriai jonizuoto kovos dėl laisvės oro. Tomis dienomis, po Baltarusijos prezidento rinkimų, "Oktiabrskajos" aikštėje žmonės be perstojo piketavo, reikalaudami pakartoti balsavimą, buvo suiminėjami dviejų nuolatinio prezidento V.Lukašenkos konkurentų A.Kozulino ir A.Milinkevičiaus patikėtiniai, žurnalistai, eiliniai piketo dalyviai. Mums, Lietuvių PEN centro nariams, rūpėjo visa tai pamatyti iš arti, išgirsti iš pirmų lūpų.
Į aikštę nuvykome prieš poezijos vakarą. Snaiges nešiojo šaltas ir drėgnas iki kaulų įsiskverbiantis vėjas. Tartum pati gamta būtų paklususi prezidento (beje, nepasikuklinusio tuo pasigirti) įsakymams ir tyčia engusi rinkimų rezultatais nenorinčius patikėti žmones. Aikštėje prieš Profsąjungų rūmus, kuriuose buvo įsikūręs A.Milinkevičiaus štabas, aplink porą šimtų piketuotojų būriavosi gal pora tūkstančių juos palaikančių žmonių, didelis būrys užsienio naujienų agentūrų žurnalistų, uniformuotų ir neuniformuotų specialiosios milicijos pareigūnų. Plaikstėsi kelios dešimtys raudonai baltų vėliavų. Matėsi ir keletas ES, įvairių jaunimo organizacijų, viena Lenkijos ir viena Ukrainos vėliava. Pasak minskiečių, lietuviška trispalvė buvo suplevėsavusi vakar, bet jos likimas neaiškus. Policija kitų šalių vėliavas medžiojo ypač uoliai. Net Lenkijos Seimo narys Jarosławas Jagieło, dalyvavęs mitinge su Lenkijos vėliava, buvo sulaikytas ir kitą dieną išlydėtas iš šalies. Pataikėme į patį sujudimą, kai pasižiūrėti piketo atvyko Europos Sąjungos valstybių (Didžiosios Britanijos, Čekijos, Latvijos, Lietuvos, Prancūzijos, Slovakijos, Vokietijos) ambasadoriai. Juos aplipę žurnalistai norėjo iškvosti kokių nors vertinimų, tačiau diplomatai diplomatiškai atsakinėjo, kad jie tik naudojasi savo teise stebėti įvykius šalyje, bet kištis į juos nesirengia.
Su Minsko lietuvių ir lietuviškai suprantančių baltarusių publika susitikome 20-oje Minsko miesto bibliotekoje, kurioje yra ukrainiečiams ir lietuviams skirta skaitykla, tad čia buriasi šių tautybių skaitytojai. Nors mūzos tą vakarą galėjo ir patylėti, bet toliau nuo centro esančioje bibliotekoje "patrankų garso" nesigirdėjo. Visus pasveikinusi dabartinė Baltarusijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Vitalija Palubaitytė-Kolesnikova pakvietė mūsų vakarui vadovauti buvusią pirmininkę teatro režisierę Virginiją Tarnauskaitę. Mūsų skaitymai skyrėsi nuo kitų gal tik tuo, kad pabaigoje ir patys išgirdome Salomėjos Nėries eilių, deklamuojamų lietuviškai besimokančių baltarusių merginų. Vakare dalyvavo tiesiai iš "Oktiabrskajos" aikštės atskubėjęs mūsų ambasadorius Baltarusijoje Petras Vaitiekūnas bei ambasados darbuotoja Kristina Pakonytė.
Po vakaro grįžome atgal į aikštę. Žmonių buvo gal tūkstančiu padaugėję. Sutemus atrodė dar šalčiau, vėjas dar žvarbesnis. Matėsi daugiau jaunimo. Kai kurie šoko ir mojavo vėliavomis skanduodami: "Tegyvuoja Baltarusija!" Kai kurie po šalikais slėpė veidus – už dalyvavimą mitinge studentai šalinami iš aukštųjų mokyklų, žmonės netenka darbo. Kartais iš piketuotojų rato sklisdavo baltarusiškų roko grupių muzika. Minioje maišėsi daug neuniformuotų omonininkų, kuriems uniformas atstojo veidai. Vienas kitas, aiškiai – ne žurnalistas, filmavo aplinkinius. Aplinkui susibūrusius žmones ir visos didžiulės aikštės kampuose stoviniavo juodomis uniformomis aprengtas omonas, ginkluotas guminėmis lazdomis ir nuo neuniformuotųjų besiskiriantis tik jomis ir užrašu ant nugaros: "Milicija". Nuolat buvo bandoma provokuoti. Pavyzdžiui, ant ilgo stiebo prieš Profsąjungų rūmus plaikstėsi kol kas galiojanti Tarybų Baltarusijos vėliava. Staiga vienas jaunuolis įsliuogė į stiebą iki vėliavos pakėlimo lyno ir ją nuleidęs, bet nenuplėšęs spruko atgal į minią. Tai truko gal pusę minutės. Tik kai vėliava buvo nuleista, o jaunuolis dingęs, iš toliau atbėgo du neuniformuotieji ir ją vėl pakėlė. Buvo sunku patikėti, kad tai atliko šiaip drąsuolis. Baltarusijos teismai, negalėdami nieko inkriminuoti, nuteisia "už smulkų chuliganizmą", o už valstybinės vėliavos išniekinimą jau esama solidaus BK straipsnio.
Piketuotojai glaudėsi palapinėse. Buvo žmonių, kurie bandė atnešti jiems karštos arbatos ir maisto, bet omonas viską konfiskuodavo, o pačius nešikus suimdavo. Prasmukti per kordoną pavykdavo tik tiems, kuriuos filmuodami lydėdavo užsienio naujienų agentūrų žurnalistai.
Apskritai pastarieji nusipelno kuo didžiausios pagarbos ir dėkingumo. Jie budėjo ten ištisomis paromis, tiesiai per palydovus siuntinėdami savo filmuotus reportažus, ir, galima sakyti, tik jie saugojo piketuotojus iki pat visuotinio arešto kovo 24-osios naktį. (Įsiminė nufilmuotuose arešto kadruose girdėtas žurnalistų pagalbos besišaukiančios merginos balsas.) Tačiau kol teisybė virs jėga, šioje šalyje turės praeiti dar šiek tiek laiko. Žurnalistai čia dar gali nedaug ką. Jau nekalbant apie nepriklausomos baltarusių spaudos žurnalistus, kuriuos dabar jau turbūt "pats teisingausias pasaulyje teismas" gali ramiausiai nuteisti "už smulkų chuliganizmą" 10-15 parų, kaip nutiko Andrejui Dynko, Vadimui Aleksandravičiui, Nikolajui Tolstikui ir dar, dabartiniais duomenimis, dviem dešimtims jų, o ir visų mūsų, kolegų. Gali, jeigu žmogus jau yra, "prisiūti" ir bet kokią kitokią bylą. Mums, didesnę savo gyvenimų dalį praleidusiems "prie sovietų", visa tai iki skausmo pažįstama. Tačiau man susidarė įspūdis, kad Baltarusijos prievartos ir baimės palaikymo sistema kur kas rafinuotesnė už buvusią sovietinę. Tai reikia turėti omenyje kalbant apie opozicijos padėtį.
Aikštėje būta ir kitokios, valdžiai lojalios televizijos, ir kitokių žurnalistų. BT kanalas matomas ir Lietuvoje, tik nežinau, ar žiūrimas. Tomis dienomis iš jo sklindanti propaganda net mūsų jau buvo gerokai primiršta ir priminė ankstyvuosius Brežnevo metus. Ta neaprašoma ir nepakartojama tarsi nuskriaustos, tarsi tokios nepelnytos skriaudos priblokštos diktorės balso intonacija, tie pasipiktinusios liaudies (piketuotojai šiukšlina gatves) atstovų balsai, tas Žirinovskis (ar jau kitų net Rusijoje nebeatsirado?), tiesioginiame BT interviu iš Maskvos besidžiaugiantis rinkimais Baltarusijoje ir apskritai laimingu baltarusių gyvenimu... Pasijutau tarsi jaunystėje. O jau rašydamas šį tekstą išgirdau tos pačios BT balsą, esą neramumus Minske organizuoja ministras Antanas Valionis, o vykdo Lietuvos ambasada. Iš tiesų – ką jau čia bepridursi?..
Be abejo, tiek valdžios laikysena, tiek propagandos metodai mums puikiai pažįstami, kagėbistiniai, tačiau kaip suprasti daugumą baltarusių, vis dėlto kol kas palaikančių tokią valdžią? Nors, opozicijos manymu, Lukašenką palaikančių balsų realiai yra mažiau kaip 50%, dauguma sutiktų žmonių įsitikinę, kad jų esama daugiau kaip pusė ir kad Lukašenka būtų laimėjęs rinkimus, net jeigu jie būtų vykę sąžiningai. Tačiau valdžia apskritai nenorėjo sąžiningų rinkimų precedento, nes ką gali žinoti, kaip bus ateityje. Kur viso to priežastys? Turbūt ne ekonominės. Nors valdžia sako, kad vidutinis atlyginimas Baltarusijoje – 250 JAV dolerių, žmonės teigia, kad jis bent dvigubai mažesnis. Geros kokybės maisto kainos panašios kaip Lietuvoje, o restoranuose dar aukštesnės. Žmonės BT ekrane džiaugiasi pastoviu darbu ir pajamomis. Tačiau su valstybinių institucijų darbuotojais sutartys sudarinėjamos kasmet, ir vadovai nėra įpareigoti jų pratęsti. Privatus verslas išsilaiko tik toks, kuris yra lojalus valdžiai. Vis daugiau atsiranda moderniai dirbančių ūkininkų, kokybiškos maisto pramonės. Tačiau apskritai ūkį palaiko Rusijos dujų bei naftos kainų nuolaidos ir prekyba su ja, o tos pastovios pajamos labai mažos. Teko girdėti nuomonę, kad kol kas Rusija nepajėgi visiškai inkorporuoti Baltarusijos ir laukia patogaus momento. Ir esminis klausimas – ar jis ateis pirmiau, negu persvarą Baltarusijoje įgis demokratinės jėgos?
Tad Lukašenkos populiarumo priežastys labiau ideologinės – vis dar nemažos gyventojų dalies tamsumu besinaudojanti propaganda ir vado teikiamas savo vertės jausmas. Propaganda paklausia: negi jūs norite, kad būtų taip, kaip Lietuvoje? Ir net nebereikia aiškinti, kaip ten Lietuvoje. Liaudis žino viena – blogai. Apskritai Lietuva daro daug įtakos baltarusių mentalitetui. Štai atseit ir neramumus ji suorganizavo. Suprantama, ši žinia skirta vidaus vartojimui. Propagandos specialistai žino, kad lietuviai ir šiaip visi bent kiek mąstantys žmonės iš jos juoksis, bet jie taip pat žino, kad į daugelio baltarusių pasąmonę ji pateks neužkliuvusi už kritiško mąstymo užtvarų, nes Lietuvos mitas jau veikia. Viena vertus, tai šalis, kurią istorija lyg ir įpareigoja neleistinai kištis į Baltarusijos reikalus, tad šis kišimasis savaime suprantamas; antra vertus – tai lyg ir pačios Baltarusijos nesusipratusioji dalis, istorijos vingiuose net Lietuvos vardą pasigrobusi. Nuo pat "perestroikos" laikų gyva baltarusiškos LDK idėja. Dabar leidžiama daugybė istorinių knygų, žinynų, net enciklopedijų apie "baltarusių valstybę" – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su pritemptais ar iškraipytais istorijos faktais ir keistomis interpretacijomis. Taip stengiamasi sau atsakyti į klausimą, be kurio neįmanoma pajusti savo vertės: "Kas mes tokie?" Baltarusijos liaudies frontas, pareiškęs, kad jie – baltarusiai, nugąsdino didžiąją visuomenės dalį – rusus ir tuos, kurie visą gyvenimą stengėsi tapti rusais (nes būti baltarusiu, "bulbašu", sovietmečiu buvo truputį gėda), pagaliau ir kai kuriuos tautinių mažumų atstovus. Panorusių būti baltarusiais pasirodė ne taip jau daug. Lukašenka pradėjo burti visuomenę pilietybės pagrindu, ir jam tai pavyko. Regis, ir jo oponentai šiuose rinkimuose perėmė tokią strategiją, tik jie bandė burti visuomenę jau ne pilietybės, o pilietiniu pagrindu. Tik iki pilietinės visuomenės persvaros jiems, regisi, dar toliau negu lietuviams. Tam tikrai visuomenės daliai turbūt imponuoja ir arogantiški Lukašenkos veiksmai bei pareiškimai kitų valstybių ir jų vadovų atžvilgiu. Visa tai, ko gero, jam leistų laimėti sąžininguose rinkimuose, tačiau visi dabartiniai įvykiai liudija, jog tai paskutiniai tokie rinkimai.
Bet ką bendra visa tai turi su poezija? Gal tai, kad poezija priespaudos ir kovos dėl laisvės aplinkybėmis pasipuošia romantine stilistika ir tampa pagrindiniu literatūros žanru. Mes savo vizitą pradėjome ir baigėme poezija, apsilankydami viename renginyje, kuris kitokiame kontekste parodė, kaip svarbu baltarusiams pasijusti vertingiems. Viena katalikiška Minsko parapija nutarė pristatyti Nobelio premijai vyresnės kartos baltarusių poetą Ryhorą Baraduliną. Tuo tikslu parapijos lėšomis baltarusių ir anglų kalbomis skubiai buvo išleista stora jo poezijos rinktinė "Ksty". Parapija buvo girdėjusi, kad paraiškos dėl Nobelio premijos priimamos iki berods vasario 1 dienos. Suspėta laiku. Ir štai dabar knyga buvo pristatoma visuomenei. Renginį pradėjo vaikų, baigė moterų choras. Paskui keletą žodžių tarė parapijos klebonas. Tada apie poeto kūrybą kalbėjo 6 literatūros profesoriai, du amerikiečiai, šios knygos redaktoriai, – vienas, dėstantis Minske pagal "Fulbright" programą, kitas – šiaip jaunas poetas, Švedijos konsulas, JAV ir Izraelio ambasadoriai, katalikų kardinolas, buvęs Baltarusijos ambasadorius Šveicarijoje, perskaitęs Ryhoro eilėraštį prancūziškai, trys vertėjai – moteris, jaunuolis ir mergina, žymus kalbininkas. Paskui buvo skaitomi poeto eilių vertimai į lenkų, ukrainiečių, rusų, lietuvių, latvių, vokiečių, italų ir portugalų kalbas, romansą Ryhoro verstais Garcios Lorcos žodžiais padainavo operos solistė. Paskui visiems padėkojo pats poetas ir prisipažino, kad jaučiasi tarsi dalyvautų savo paties laidotuvėse. Kalbas užbaigė parapijos klebonas visiems dovanodamas po ploną baltarusišką-anglišką Ryhoro knygelę. Ir – kaip sakiau – moterų choras. Tai truko 2,5 valandos. Vestibiulyje laukė vaišės. Be vyno. O mūsų laukė automobilis, turintis pargabenti į Vilnių, tad šis reportažas neužbaigtas. O štai Vlado Braziūno išverstas ir ten iškilmingai perskaitytas Ryhoro Baradulino eilėraštis:
Baltarusija –
mano velyke
Baltarusija – mano velyke,
Angelų per sapnus regima.
Vien tave tegirdėt, tematyti
Trokšta siela išalkus mana.
Taip dangaus, taip ir Motinos lemta –
Nėr manęs ir nebus be tavęs.
Be šventovės dvasia negyventų,
Jai negera svečioj šalyje.
Iš visur į tave mano siekis
Laimėj būt su tavim ir varge.
Leisk tyruman tavan įsilieti,
Tavo gėda te slegia mane.
Kitą dieną Lietuvių PEN centro valdyba paskelbė pareiškimą, turėjusį gana platų atgarsį. Jį išplatino agentūra "BelaPAN" ir po visą pasaulį savo kanalais išsiuntinėjo Tarptautinis PEN klubas šalia savo valdybos ir Kalinamų rašytojų komiteto pareiškimų. Eltos ir BNS jis kažkodėl nesudomino.
Baltarusijos Respublikos ambasadai Vilniuje
Tarptautiniam PEN klubui
Lietuvių PEN centras yra pasipiktinęs Baltarusijos valdžios veiksmais suimant ir nuteisiant 10-15 parų arešto nepriklausomos spaudos atstovus: Andrejų Dynko, Vadimą Aleksandravičių, Nikolajų Tolstiką bei daugelį kitų taikios manifestacijos dalyvių Minsko "Oktiabrskaja" aikštėje ir Vitebske. Lietuvių PEN centro delegacija 2006 m. kovo 21-22 d. lankėsi Minske ir gali paliudyti, kad ši manifestacija vyko taikiai, jos dalyviai nekėlė grėsmės viešajai tvarkai. Minėtus areštus laikome tiesiogine brutalia valdžios akcija prieš žodžio, spaudos ir susirinkimų laisvę, t.y. prieš pamatines demokratijos vertybes. Minėtus nuosprendžius skelbiantys teismai įrodo, kad jie viso labo tik prievartos įrankis valdžios rankose. Tokie faktai leidžia dabartinę Baltarusijos santvarką apibūdinti kaip diktatorišką režimą. Reikalaujame kuo greičiau išlaisvinti visus sulaikytuosius ir nutraukti susidorojimą su taikiais piliečiais. Kviečiame visus solidarizuotis su demokratinėmis Baltarusijos jėgomis.
Lietuvių PEN centro valdyba
Vilnius, 2006.III.23
Literatūra ir menas (2006-03-31 nr. 3089)
Vladas Braziūnas
liaudies daina
Fabijoniškės, 2004.IX.21
Vladas Braziūnas
veidrodis
Fabijoniškės, 2003.I.15–16
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 33.
Vladas Braziūnas
dvēsele ir nemirstīga
dainuojančios didelės akys, lūpų landa purpurinė, lakštingala gieda Saint-Saënsą sniegtarpiuos: pramuški ledą rasi sidabrą praplėšk dėvėseną rasi dvēseli
Fabijiniškės–Vilnius, 2003.IV.30–V.10
Vladas Braziūnas
kas panirę šešėliuos
VU bibliotekos P.Smuglevičiaus salė–Fabijoniškės, 2005.II.2–3
Naujoji Romuva. – 2005. – Nr. 2. – P. 16;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 9.
Vladas Braziūnas
* * *
Fabijoniškės, 2003.VI.28–30
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 30.
Elena Bukelienė
Poezijos ir muzikos dermė
"Literatūra ir menas" 2006-04-07 Nr.3090Po Lietuvą lyg žaltvykslė klaidžioja keista švieselė – kultūros įstaigų, bibliotekų rengiamuose vakaruose (nuo Pasvalio iki Punsko, nuo Birštono iki Mažeikių, Vilniaus, Kauno ir Panevėžio teatrų scenose) skamba neįprastas muzikos ir poezijos derinys, kuris praėjusiais metais buvo užfiksuotas poeto Vlado Braziūno, kompozitoriaus Algirdo Klovos ir dailininkės Sigutės Chlebinskaitės knygoje "Iš naminio audimo dainos". Sukurta stebėtinos darnos ir grožio trijų menų sintezė.
Ne visi žino, kaip atsirado šis fenomenas. Dviejų menininkų kūrybinė draugystė prasidėjo jau prieš tris dešimtmečius. Vladas Braziūnas, vienas iš Vilniaus universiteto Kraštotyrininkų ramuvos kūrėjų, su konservatorijos studentu Algirdu Klova susipažino ir bendriems darbams telkėsi daugybėje ekspedicijų, rengiamų į visus Lietuvos regionus, daugelį metų jų dainuota etnografiniuose ansambliuose, ramuvos vakaruose.
2004 m. rugsėjo 8-9 d. Vilniuje vyko septintasis tarptautinis instrumentinio folkloro festivalis "Griežynė 2004". Šiam festivaliui buvo parengtas poeto Vlado Braziūno ir kompozitoriaus Algirdo Klovos bei jo vadovaujamo ansamblio "Vydraga" poezijos ir muzikos projektas "Iš naminio audimo dainos: kompozicija poeto balsui ir skambančiai gausai". Ta "skambanti gausa", pirmą kartą išklausyta festivalio dienomis Vilniaus mokytojų namų svetainėje, pasklido ir tebesklinda po visą Lietuvą. Parengta knyga su kompaktine plokštele, ir 2005 m. gegužės 25 d. festivalio "Skamba skamba kankliai" metu, vos pasirodžius knygai, beveik tą pačią valandą kompozicija atlikta "Lėlės" teatre. Dailininkei Sigutei Chlebinskaitei knygos meno konkurse "Vilnius 2005" paskirta Lietuvos dailininkų sąjungos premija; už gražų knygos išleidimą diplomais apdovanotos "Krontos" leidykla ir "Petro ofseto"spaustuvė.
Baltoje nestandartinio formato knygoje pirmiausia matomi Vlado Braziūno eilėraščiai ir paratekstai. Algirdas Klova iš didelio pluošto poeto eilėraščių su itin ryškiu etninės kultūros tradicijų įspaudu savo kuriamai kompozicijai parinko tokius, kurie drauge su muzika ir dainomis susivėrė į darnaus lyrinio vyksmo vėrinį. Žvilgtelėjus į knygos turinį, nesunku suvokti jo struktūros logiką. Visa tarsi apgaubta poeto gimtosios Aukštaitijos dainų atlikėjos Onos Bluzmienės dvasios šviesa, pagarba jai, bet drauge ir kitiems – Dzūkijos (Petrui Zalanskui), Žemaitijos "liaudies kūrybos pateikėjams, sutiktiems jaunystės ekspedicijų ir kituose keliuose". Tai dedikacija. Pačios knygos idėja – liaudiškos Tėvynės sampratos sklaida. Tačiau ji toli gražu ne archajiško folklorinio lygmens. Tai XXI amžiaus Tėvynė, nepraradusi istorinės atminties, tradicinio tautinės kultūros paveldo, krikščioniškųjų vertybių, pagarbos ir meilės žemei ir ją dirbančiam žmogui. Taip ir išdėstyti knygoje poetiniai bei muzikiniai, vienas kitą papildantys, pratęsiantys ir ryškinantys akcentai: neprarandamoji tėvynė, "kur liepsnoja mumyse", jos širdis – daugiatautės kultūros Vilnius, pagoniškojo pasaulio atminties ženklai, gamta – medžiai, žolynai, paukščiai, gyvūnėliai, vandenys, skaudžiausi istorijos puslapiai ("kada mūsų laimė pikta prasidėjo"), darbai ir dainos, seni ir nauji papročiai, žmonės ir jų likimai ir pagaliau pabaigos akcentas – "atsiverki giesmėm".
Pakliūvame į šiuolaikinio kompozitoriaus ir šiuolaikinio poeto modernaus pasaulėvaizdžio erdvę, kur į dienos šviesą iškeliami, rekonstruojami gilieji baltų kultūros klodai. Bet vėlgi – jie ne objektyviai akademiškai reflektuojami ar cituojami, o autentiškai išgyvenami; individuali raiška natūraliai kyla iš liaudiškos kūrėjų dvasios. Iš pirmo žvilgsnio gal ir keistokas gali pasirodyti tas dialektinis ryšys – kūryba, auganti iš etninės kultūros šaknų, bet ne imitacinė, citatinė, o gyva, individuali, modernios raiškos ir galinti būti įdomi išversta į kitas kalbas. (Tą paliudijo vertėjas į švedų kalbą Jonas Öhmanas, atidžiai įsiklausęs į "poeto balsą ir skambančią gausą".) Prof. D. Sauka, įžvelgęs "esminį tautosakos pamatą" Just. Marcinkevičiaus lyrikoje, pripažįsta, jog "poezijoje, nuolatos maitinamoje kolektyvinės vaizduotės – tautosakos šaltinių, visiškai įmanoma laisva asmenybės saviraiška" ("Poezija iš dainos lopšio"// Metai, 2006, Nr. 3, p. 92).
Kaip ir Just. Marcinkevičiaus atveju, V. Braziūno poezijai pamatus kloja toli gražu ne tik folkloro tradicijos, nors didžiulio jų poveikio nenuneigsi. Tai kai kas plačiau, visuotiniau, atsinešta iš senolių gryčios, – kaimo žmogaus pasaulėjauta, žemdirbio gyvenimas pagal gamtos kalendorių, "plaukiant pro plazdantį laiką". Parapoetiniuose tekstuose, lydinčiuose eiles, poetas pateikia savo biografijos fragmentų, pasakoja apie tą vaikystės ir jaunystės pasaulį, kuris sugulė į nebeištrinamus giluminius sąmonės klodus. Kai autorius reflektuoja iš Onos Vaškaitės-Bluzmienės pasakojimų suvoktą jos archajiškos pasaulėvokos aukštaitišką savitumą, regime jų abiejų prigimtinę tapatybę:
Gražus Talačkonių kaimo žmogus Ona Vaškaitė-Bluzmienė. Kaip ji savo pasakojimuose, tautosakos interpretacijose jaučia, išgyvena mūsų lygaus, derlingo krašto gan sukultūrintą gamtą… Svarbiausia jai gražūs, tvarkingi ūkio darbai gamtoje, sodyba, rūtų darželis, gandralizdis, inkilai, naminiai bei laukiniai gyvūnėliai – gamta tarsi pritraukiama prie žmogaus sukultūrintos aplinkos, įauginama jon, kad žmogui jo kasdienybė būtų jauki ir gera (p. 16).
O kuo ir kaip reiškiasi poeto individualybė, jo eilėraščio šiuolaikiškumas? Jau ir tylus to eilėraščio skaitymas, jo sintaksė, žodis, kartais net skiemuo ir grafinis piešinys liudija taupumo siekį, kalbėjimą daugiaprasmėmis užuominomis. Nėra ne tik pasakojamojo elemento, "rišlaus teksto", bet ir užčiuopiamo minties vyksmo ar kitokių išorinių eilėraščio vientisumo nuorodų. Tik maksimaliai sutelkta nuotaika, įsiklausymo būsena. Nėra ir saviraiškos įprasta prasme, intymaus sąmonės peizažo, atviros emocijos. Yra tapatinimasis su istorijos, folkloro, kasdieninės buities, žemės darbų situacijomis, žmogaus buvimu gamtoje ir su gamta, yra senos mūsų kalbos, kaip nacionalinės kultūros pamato, adoracija, žodžio ištarimo malonumas.
Taigi eilėraštis – lyg kalbos archeologija, žodžių sakymas. Įtaiga ypač sustiprėja klausantis paties poeto muzikalaus, užburiančio balso. Balsas suaktyvina archajiško kalbėjimo intonacijas, o joms artimas dainų ir muzikos skambėjimas dar praplečia semantinį lauką neverbalizuojamais, lyg iš kolektyvinės atminties iškylančiais nostalgiškais jausmais. V.Braziūno poezijos grožis yra kalbos grožis, senų žodžių, įvardijančių jau dingusį pasaulį, gausa. Daug jų ateina iš gimtosios tarmės. "Aš gimiau su tais motinos žodžiais, kuriems užrašyti bendrinės mūsų kalbos rašmenų dažnai nepakanka", – sako poetas.
Kaip vakariečiui atrodo "žodžio poezija", archaiką prikeliantis kalbėjimas? – po vakaro Rašytojų klube klausiu lietuvių kalbos tyrinėtojo ir mūsų poezija besidominčio šveicarų profesoriaus Jano Peterio Locherio. Jis atėjo į vakarą jau perskaitęs knygą, išklausęs įrašus, todėl tvirtai atsako, kad tai modernu, aktualu ir įdomu ir kad lietuvių poezija ne tik neiškrinta iš vakarietiškos poezijos konteksto, bet ir yra pamokoma, užkrečianti.
Nors poezija ir muzika artimos meno šakos, vis dėlto toks organiškas lydinys, kokio pasiekė kompozicijos sumanytojas ir originalios jos muzikos kūrėjas Algirdas Klova, – gan retas dalykas. Nors knyga, kurioje "matomas" tik tekstas, "neskamba" ir joje net nėra natų, akivaizdu, kad muzikinis pradas čia itin svarbus. "Skambanti gausa" tokia įvairi, kad net pats kompozitorius nepajėgia išvardyti visų instrumentų, kuriais jis groja. Sąrašas įspūdingas. Verta jį perskaityti:
SMUIKAS, KANKLĖS, LUMZDELIAI LIETUVIŠKI: A; D; C DERINIMO;
RENESANSINĖ FLEITA, ANDŲ FLEITA, ARGENTINOS FLEITA, AIRIŲ FLEITA, PANO FLEITA;
IŠILGINĖS FLEITOS NACIONALINĖS: INDŲ, PERU, NEPALO;
AFRIKOS, AZIJOS, LOTYNŲ AMERIKOS PERKUSINIAI INSTRUMENTAI;
ĮVAIRŪS VARPELIAI, ĮVAIRIŲ DYDŽIŲ ŽARŽUOLAI;
DAMBRELIAI;
BRŪKLYS, TARŠKYNĖS, KASTANJETĖS;
MOLINUKAI ŠVILPUKAI, LAKŠTINGALA;
LŪPINĖS ARMONIKĖLĖS, KAZOO;
SEKMINIŲ RAGELIAI IR BIRBYNĖS: A; D; E DERINIMO;
ŠIAUDŲ BIRBYNĖ;
SKUDUČIAI;
OŽRAGIS
IR DAUG KITŲ (NEBESUSKAIČIUOJU).
Kaip matome, kompozitoriui pažįstami ne tik lietuvių, bet ir daugelio kitų tautų liaudies muzikos instrumentai, kuriuos jis virtuoziškai panaudoja, kurdamas įspūdingą archajiško skambesio muziką.
Tačiau reikia pasakyti, kad sąraše nepaminėtas svarbiausias instrumentas – žmogaus balsas, kalbantis ir dainuojantis, kuriuo dviejų menų sintezė reiškiasi itin intensyviai ir organiškai. Derinys, kupinas tikros ir gyvos etninės dvasios, sukrečia lietuviškumui dar neapkurtusį klausytoją. Dvi meno rūšys tarsi peržengia savo ribas, veržiasi viena į kitą. Pasiekta reto poezijos ir muzikos susiliejimo.
Etnografinis judėjimas pas mus kartais įgyja kiek dirbtinį pobūdį ir primena paviršutinišką madų vaikymąsi. Šiuo atveju dviejų talentingų menininkų bendradarbiavimo rezultatas unikalus. Sunku pervertinti jo reikšmę, siekiant tęsti tradicijas, išlaikyti tautinę kultūrą.
http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3090&kas=straipsnis&st_id=8575
