lietuvių kalba | Vladas Braziūnas

Vladas Braziūnas

gretinamoji gramatika

lėtas laikas, tiksintis mano kalboj, o greitas tavojoj, nebesugriebsi raiteliai báltai už Dniepro jojo ir nuklajojo bekėpso Babelio šmėkla it varnalėša, tautovardžių sėklom apkibus mėlynasis mėnulis kas septyneri metai Andalūzijoj, sužeistas varnas, prieš rytą išėjęs į miegantį mažą miestelį, raudona gaisa, išprotėjusi pìlnatis, pažadui pildantis, mirgant miražui dalybos nelygios, žingsnių aidas žingsnius aplenkia, prie savo mirties neprisėlinsi šunes neprijaukinami, neatpažįstami tavo skiemenys, vėjo žiedai, nors vėjas tas pats, kur lydėjo iš Azijos plynių vėjas toks stiprus, kad neįmanoma žodžio pratarti, sėdim ant žolės už namo ir tylim išsigydyčiau, būčiau naminis, išmokčiau metamą kaulą pastverti, mėgdžiot balsus visomis kalbomis iš karto, bet laikas

Fabijoniškės, 2004.VIII.31–IX.3

Literatūra ir menas. – 2005. – Gegužės 13. – P. 16. – Prieiga internetu (žiūrėta 2014.X.23): http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3048&kas=straipsnis&st...
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 174;
Braziūnas, Vladas. E ramosa ci accershierà la sera [Ir siaus mus vakaras šakotas] / Cura e traduzione dal lituano di Pietro U. Dini. – Novi Ligure (AL): Joker, 2013. – P. 76;
Santara. – 2014. – Ruduo. – Nr. 109–110. – P. 104.

сопоставительная грамматика

grammatica contrastiva

Vladas Braziūnas

voro stulpas, Europos vidurio stulpas

vejasi vėjas žalčiauodegis per keturias debesio juostas austrų avialinijos prašo nevaikščiot sparnais ką išmanai? devynis kartus nudegęs, dešimtą – kirpsi? neleis už tavęs nei tos, kur devintoj vietoj ar klasėj sėdi nei kitos, palauk, leidžiamės Vindabonon oro uostas ant šono, laukai lopinėti, pro langą lenda žalčiai šaltviduriai – vilkikų vilkstinės, vilktakai katedrų durų auksas, aũšta, kumpsta vienuoliai skriptoriai, Riptono atsiskyrėlis rytą klausosi strazdo, šlyno, mėlyno molio žirgeliai dvyniai, Šlymanas neseniai trisdešimt sidabrinių atkasė, vyriai kaustyti deimantu, deivės, upeivių moterys kad jau baisiai regis matytos kitos nėščios, kitos su kūdikiais, kitos dar nenubudusios, šypsos, su naščiais mėnulio vandenio, grándės, liūtas apžiojęs grandį belskis, Agnė apžergus liūtą, rojus kankinimų sodai, šukės, kaučiuko šukos klapčiukai uoliausi budeliai, šūkauja girios gegutė, girias, neužsibūti ragina prižiūrėtoja, ragana kreivarietė, lizdas su dviem užperėtais žalčio kiaušiniais voras – žirgt žirgt – it žir(g)nis zìrneklis – žengia į dangų žirgas žvengia po langu žirgeliai po kraigą laigo vandenys teka, dievams atitekusi jūra

Vilnius–Viena, Bratislava, Budmerice, Vilnius, 2002.X.18–22

Literatūra ir menas. – 2002. – Lapkričio 8. – P. 3;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 26.

Vladas Braziūnas

nenuraunamas linas

parovų nepalikit, raukit, Paróvėjos marčios, mergos į palatvę nesidairykit, iš to paties kieto vargo ir jų parojė, išvaryti ir jie iš rojaus, jų vasarojų tie patys lietūs išklojo, tiek rojaus srautas tesiekia, o kad iš miglų jau išmirusios ordos bendros lemties, atitieskit įsopusias strėnas, ordnung ist ordnung, gal kiek ir greičiau ten sniegas laukus užpusto gal kiek ir geriau ten, kur mūsų nėra, gal ramesnis jų miegas saulei atslūgus gal lūpos jų sūrios nuo jūros, o ne nuo prakaito, liūdnos gal akys iš pilnumos, iš pasaulės didumo nebeužmatomo, ašaros gal – vien kad židinio dūmas pražysta ir žydi kaip linas ir žydi kaip linas žydi kaip linas kaip linas linas pražysta

Fabijoniškės, 2000.XII.2

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P. 46.
Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj: [nauji eilėraščiai ir eilėraščiai iš ankstesnių rinkinių] / sudarė Elena Baliutytė. – Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 2007. – P. 241. – (Gyvoji poezija / [serijos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė]). – Elenos Baliutytės str. „Herojaus išbandymas ugnimi, vandeniu, oru ir kitomis stichijomis per būtąjį nebaigtinį“ p. 6–31. – Priedas: 2 kompaktinės garso plokštelės / įrašė Virginijus Gasiliūnas. – Kompaktinėje plokštelėje (CD-2.41) eilėraštį skaito Henrikas Algis Čigriejus.

Vladas Braziūnas

paryčiais prie juodosios<br/>keramikos krosnies

…prisimink mane žiūrėjau ryto regėjime štai su dangaus debesim artėjo žvėris, žėrėjo neįmanomas bepažint o mano angelas, puolęs į antrą ratą dangaus išsekintas sugulovių visos kalbos tik jom vergaus dangų it seną rakandą garmėn pradangìnęs, nudañginęs ženki į mano pragarus išsivesk mane, vagį Barabą

Fabijoniškės, 2001.VIII.1–2

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P. 30.

Vladas Braziūnas

palatvė

kur leišių mėtos kur latvių meitos žydi rasoja ligi nuvysta lig antaninių prikvimpa lentos šešios ant aukšto neišsilenksi padėsi šaukštą išeisi kojom į priekį, miestui gražiai dienojant ir bus tau lengva ir bus lengva tau giesmė, ir kalnas ne per staigus bus kai saulė leisis po kairei latviai po tiesiai leišiai – ar atvirkščiai – ten sugulę kalbas nužiūri vagą nugrėbsto lieptą ir liepą regi žydint gražiai vis sužydi medų leišių ir latvių rūtos ir mėtos mergos ir maldos

Fabijoniškės, 2000.XI.18–24

Žemės druska. – 2001. – Vasaris. – P. 17;
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P. 44–45;
Krantai. – 2006. – Nr. 4. – P. 4;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 7.

Vladas Braziūnas

smėlio laikrodis

kas tuose horizontuose laukia tie kalnai – pelenais pro akis arba rankų stulpai atlaikys nesulaikomai svyrantį laiką susiūbuoja ir – gálva į vakarus ten už vartų – prievartos pervartos tavo rievės dieviškai pervertos kas eilutė – krešantis lašas kraujo lažas gyvybės tvirtovėj templa mundi – pagundos templė tirštą prošaknių erdvę apglėbt slenka žaibas ir perkerpa srovę

Vilnius–Radviliškis, 1984.VIII.30; Kunigiškiai, VIII.31; Vilnius, IX.2–3, 1985.I.24; Fabijoniškės, 1999.II.22

Tiesa. – 1985. – Gegužės 25;
Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 61.

Vladas Braziūnas

gale lauko

vieno kūno nariai, susitikę vėluojančių, skubančių veidrodžių mugėje, šventas aliejus ir gaisras verdenės vartuose, geismo apakus vingiotyra balnugãris atãtvanas verčias per pylimą, erčios skiriasi, nyra viena į kitą atospindės balzgano ryto, Márnos ãtsaloj rymo nepabaidytas garnys buvo? gal, bet mirė tikrai, ir manęs vėluojančio laukia ir ūksi laikas, kritęs ne mūšio lauke, nemarusis

Ventspils (Starptautiskā rakstieku un tulkotāju māja, 7. celle), 2006.VII.28–Vilnius, VIII.11–31

Krantai. – 2006. – Nr. 4. – P. 9;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 148.

Ramutė Dragenytė

Prancūzų poetas ir lietuvių vertėjas

Gegužės 23 d. Rašytojų klube vyko Poezijos pavasario svečio belgų kilmės prancūzų poeto Guy Goffette’o kūrybos vakaras. Dalyvavo poetas ir vertėjas Vladas Braziūnas, Prancūzų kultūros centro vertėja Erika Sabaliauskaitė, renginį vedė Genovaitė Dručkutė, koncertavo fortepijoninis trio „Kaskados“: Albina Šikšniūtė (fortepijonas), Rusnė Mataitytė (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė).
     Pirmiausia vakaro vedėja trumpai pristatė poetą, pavadino jį tikru poezijos meistru ir paklausė tradicinių klausimų – kodėl pradėjo rašyti, ką kūryba jam reiškė vaikystėje ir dabar. G. Goffette’as (g.1947) yra nemažai keliavęs, buvęs Taline, tačiau į Lietuvą atklydo pirmą kartą. Lietuva jam kažkuo primena Belgiją – čia žalia ir daug lyja. Tik nemėgstąs uodų, kuriais lietuviai jau spėjo prigąsdinti, todėl nusprendė daugiausia laiko praleisti mieste.
     G. Goffette’as gimė Belgijos kaimelyje valstiečių šeimoje, yra vyriausias iš keturių vaikų. Ne viename pokalbyje poetas yra sakęs, kad iš vaikystės išsaugojo žemiško rojaus vaizdinį, nors gyvenimo pradžia buvusi gana skurdi. Iš to laiko atsineštas pastabumas, atidumas aplinkai, žmonėms, sugebėjimas žiūrėti, klausyti ir įsiklausyti. G. Goffette’as mokėsi pedagoginėje mokykloje, tapęs pradinukų mokytoju daugelį metų dirbo Belgijoje. Pirmą poezijos knygą išleido 1971 m., nuo to laiko jau pasirodė keliolika jo eilėraščių rinkinių. Anksti sulaukė skaitytojų ir kritikų dėmesio. G. Goffette’as yra kelių premijų laureatas – tarp jų Mallarmé ir Prancūzų akademijos Didžiojo poezijos prizo (2001) laimėtojas.
     G. Goffette’as labai universali asmenybė – jis ir literatūros konsultantas, kritikas, išleidęs keturias eseistikos knygas (tarp jų Paulio Verlaine’o poetinę biografiją), vertėjas (išvertė ir sudarė solidų Afrikos juodaodžių giesmių ir dainų rinkinį). Dirba Paryžiuje Gallimard’o leidykloje, kartu su kolegomis yra leidęs elitinį literatūros žurnalą, keletą metų rūpinosi bibliofilinių knygų, kurioms naudojamas tik rankų darbas, spausdinimu. 2001 m. ir 2006 m. G. Goffette’as išleido po romaną. Poetas pasižymi veržlumu, entuziastingumu, interesų platumu, gebėjimu bendrauti, neramia prigimtimi. Vienas mėgstamiausių poetų – Arthuras Rimbaud, jo eilutės nuolat švysteli G. Goffette’o poezijoje.
     Svečias sakėsi pradėjęs rašyti, nes vaikystėje tėvai juo nesirūpino ir neklausė, todėl būsimasis poetas jautėsi tarsi izoliuotas po stalu. Kilo poreikis kalbėti. Tačiau jam labai pasisekė, nes turėjo mokytoją, kuris labai mėgo poeziją, ir sakė, jog poezija yra vienintelis ir geriausias būdas išreikšti save ir santykį su pasauliu. G. Goffette’ui svarbi tyla – jo manymu, poetu galima pabūti minutę, mėnesį ar metus per visą savo gyvenimą, o visas kitas laikas yra tuščias. Tuo „tuščiu“ laiku jis groja, verčia, rašo romanus ir tik svarbiausiu savo gyvenimo laiku kuria poeziją. Šiaip jau esąs linksmas žmogus.
     Versti į lietuvių kalbą jis parinko tuos eilėraščius, kuriuos pamėgo skaitytojai. V. Braziūnas pirmiausia susipažino su poetu, o tada nusprendė jį versti ir pakviesti į Lietuvą. Su G. Goffette’u lietuvis susidūrė pernai Slovakijoje trečius metus vykstančiame festivalyje „Cap à l’Est“ („Rytų kryptis“). Šio renginio iniciatorius yra Poetinio Druskininkų rudens festivalyje jau lankęsis Michelio de Maulne (Paryžiaus Molière’o teatro-Poezijos namų direktorius, menų kultūros asociacijos „L’Athanor“ vadovas). Iš Vidurio Europos poetų susikūręs sambūris „Cap à l’Est“ vėliau peraugo į tarptautinį festivalį, kurio nuolatine vieta pasirinktas Slovakijos kalnų miestelis – Banska Štiavnica. Festivalyje stengiamasi, kad susitiktų visi sambūrio nariai, rekomenduojama atvykti ir kolegoms. Šioje menininkų šventėje vyksta skaitymai, spektakliai, koncertai, seminarai, leidžiamos knygos (tarp jų ir Bulgarijos leidyklos suplanuotoje dvidešimties knygų serijoje „Ars poetica europea XX“, remiamoje ES programos, išleista V. Braziūno rinktinė). Festivalis turi prancūzišką atspalvį, nes bendraujama prancūzų kalba. Pernai į jį buvo atvykę trys prancūzų poetai. Su G. Goffette’u V. Braziūnui buvę lengviausia bendrauti. V. Braziūnas jį apibūdino taip: plataus polėkio patrakėlis romantikas plevėsa, į tekstą žiūrintis labai atsakingai ir skrupulingai, gerai jaučiantis vidinę kūrinio formą. Jo eilėraščiuose daug reiškia mažoji, bet pagrindinė teksto plastika – skiemuo, žodis, vidinis muzikalumas. Tarp abiejų poetų esama ir šiokių tokių bendrų patirčių (vaikystės, kaimo, tylos). Baigdamas V. Braziūnas pasakė, kad versti buvo sunku, bet malonu.
     G. Goffette’as paskaitė eilių iš eilėraščių rinkinio Éloge pour une cuisine de province suivi de La vie promise (Panegirika provincijos virtuvei ir Pažadėtasis gyvenimas, Gallimard, 2000). V. Braziūnas braziūniškai perskaitė vertimus.
http://humanitas.hmf.ktu.lt/literatura

Siargej Prylucki

Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

Orfėjas

„Tu,o tаmsa, раgіmdžius mаne...“ R. М. Rilkе Kaip ir pratęs, ant Varšuvos tilto lipi iš mašinos. Muitinė, piktas sugedęs konteineris, bičiuliai, pažįstami… Cigaretė po cigaretės su vaizdu į upę, bokštus, į gyvatiškas strėnas eilių, į aistrų mugę. Tai buvo neįsivaizduojami dvasių sambūriai, besisukinėjantys apie bjauraus fastfudo kioskus ir žvelgiantys pro rūką viena kryptim. Tamsėjo vanduo už šalikelės. Nieko daugiau nebuvo. Nebent tik užžėlę plotai ir vaidinuokliai miškai. Tiltas virš sūkurių, pilkas dangaus veidrodis. O toli – tarp mašinų, žmonių, prostitučių – lyg barjerų skersiniai stadione buvo matyti šlagbaumų dryžės. Naktis, beveik jau rytas; miegūstas godo laukimas kunkuliuojant viralui rasių, kalbų ir tarmių: dėžės korėjiečių, partija šviežių laosiečių. O šit ir jis, pamainos tavosios budėtojas, muitininkas hermis: „jūsų polisas“, „sukit į trečią eilę“, „malonėkite pasą“. Savo pareigas ėjo kaip dera: mano sielą vis varstė akim ir čia pat profesionaliai kratė automobilį. Net ir po to (po visko) nerimas tarsi šuo vis bėgo greta, neatsilikdamas. Bet didžiuma – vietiniai: žmogelis iš stolino, moteriškė iš vidomlės, du jaunuoliai iš černovcų, tarytum citatos iš vienos ir tos pačios knygos. Aušra ir kava, mėsainis. Likimų metaforos keri akis. Štai ir tu turi šią tarytum-laisvę, klydinėjančią venom ir keliančią kraujo spaudimą. Kaip susinervinęs orfėjas leki į Balstogę, o tavo euridikė – belaisvė tėvynės karalystėje. Po kojomis jokios dirvos – jos niekada ir nebuvo. „Iš tokios prekybos turėsi savo minimumą“, – sako toks bendraamžis, hip-hopo, laisvojo sekso ir belaikystės auklėtinis. Ką gi, ir ten, matyt, slypi šiokia ar tokia tiesa, nuoširdumas. Nes jį jau užpiso, privarė visai prie ribos jų mentorių tonas, perspėjimai ir strojotriadai, ir šiltas kampelis, toks su geranijom, toks su sapnais, arbatėlėm. Gavęs reikiamą antspaudą, išnyksti už akiračio: su savo dvejonėm, tikėjimu, meile, gyvenimo siekiais. Kai jaunas – kaifuoji nuo savojo nežinojimo. Bet kartą ir jam, kaip ir vizai, baigias galiojimo laikas. Ir tada budėtojas hermis sustabdo ir sako tau į akis Abejingai ir reikliai: „Grįžki“. Ir važiuoji atgal, kad kaip nors įsikurtum kūriku hado šachtose, savos mylimosios pašonėj. Ryja ratai užtat atgalinio kelio atkarpėles taip nedrąsiai, minkštai ir kantriai.

Сяргей Прылуцкі

Арфэй

“Ты, цемра, што мяне радзіла...” Р. М. Рыльке Як і заўжды, на Варшаўскім мосьце выходзіш з машыны. Сапсаваны, сапселы канвэер мытні, сябры, знаёмцы... Цыгарэта за цыгарэтай зь відам на рэчку, вышкі, на зьмяінае тулава чэргаў, ярмарку жарсьцяў. Гэта былі няўяўныя зборышчы душ, якія кружлялі каля шапікаў з дрэнным фастфудам і ўзіраліся скрозь туман у адным кірунку. Цямнела вада за ўзбочынай. Больш не было нічога. Хіба што зарасьнікі й прывідныя лясы. Мост над вірамі, шэрае люстра неба. А ўдалечы – між аўто, людзей, прасталытак – быццам планкі бар’ераў на стадыёне, віднеліся абрысы шлагбаўмаў. Ноч, ледзьве ня раніца; дрымота й чаканьне гадо ў бурлівым варыве моў, дыялектаў і рас: скрыні з карэйцамі, партыя сьвежых лаосцаў. А вось і ён, твой дзяжурны зьмены, мытнік гэрмэс: “ваш квіток”, “кіруйце на трэці шэраг”, “калі ласка, пашпарт”. Свае абавязкі выконваў, як і належыць: пакуль душу маю разьвярэджваў позіркам, тут жа спрактыкавана абшукваў аўто. Нават потым (па ўсім) трывога, нібы сабака, не адставала і бегла заўсёды побач. Але большасьць – тутэйшыя: дзядзька са століну, цётка зь відамлі, два маладзёны з чарнаўчыц, нібы цытаты з адной і той самай кнігі. Сьвітанак і кава з хатдогам. Мэтамарфозы лёсаў чаруюць вока. Вось ты і маеш тую нібыта-свабоду, што блукае па венах і падвышае ціск. Знэрваваным арфэем ганяеш да беластоку, а твая эўрыдыка – палонная ў царстве айчыны. Пад нагамі ніякае глебы – яе й не было ніколі. “Гэткім гандлем ты мецьмеш свой мінімум”, – кажа пагодак, выхаванец хіп-хопу, свабоднага сэксу й бясчасься. Што ж, і ў гэтым схаваныя пэўныя праўда і шчырасьць. Бо яго заяблі, давялі да апошняе рысы іхні мэнтарскі тон, засьцярогі, іхнія будатрады, іхні цёплы куток з геранямі, сном і гарбаткай. Атрымаўшы патрэбны штамп, зьнікаеш за даляглядам: са сваімі сумнівамі, верай, каханьнем, жыцьцёвай мэтай. Калі ты малады – кайфуеш з уласнай няведы. Аднак і ў яе, як і ў візы, аднойчы сканчаецца тэрмін. І тады дзяжурны гэрмэс спыняе і кажа, наўпрост у вочы, абыякава й патрабавальна: “Вяртайся”. І ты едзеш назад, каб неяк уладкавацца качагарам у штольні аіду, пад бок да сваёй каханай. Таму колы аўто пажыраюць кавалкі зваротнага шляху няўпэўнена, мякка й цярпліва.

Siargej Prylucki

Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

<br/>Dešimtasis forever

„...добрі часи погані часи -- вони залишали шанс“ Serhij Žadan Gero kelio – jiems pasakai – susitiksim kaip nors ir suki atgalios gatvinės jaunystės kasetę kur op–stop be tvarkos rajonuos iš skonio aitriuos parduotuvių kiemeliai sapnai nepilnamečių kekšių apakus BR ir nervų amnezija toks dešimtasis Dabar jau pilka kasdienybė paauglių maištas afganų žolytė bėgt iš namų neapkęsti likos kas tavo pavojus paliudys nors baikščiai baimė po oda įkalinta kivirčai nebaigtas sakinys fucking sena moralė pasinaudojus mumis Mokykla nieko nedavė porą žinių parankinių uniformą valgyklos normą pieštukų dėžę pavaizdumo botaniką fizinį parengimą saulė virė ir gyvas sidabras imdavo dūkt po gyslas tyros mergystės nuo pionieriško „Būk...“ Širdys ištuštusios lyg krautuvėlių lentynos buvom vaikai pramoninių lūšnynų tuščių stadionų o akyse tik naivus tik tas vienas troškimas futbolą žaist žerti pinigus gaudyt sapnus tapo žodynas grubus tapo siela grubesnė – perpus Liko iš meilės tie du net be lapų viršeliai dvasios kova užsibuvus latentinėj stadijoj pornožurnalą per pertraukas kiek atidėjęs į šalį formas panelių rijai lyg ūmai praregėjęs aklasis o protestantiškas Dievas tavasis dievino džiazą Žvelk jau tavi bendraamžiai uždusę šoka į traukinius rankomis moja – greičiau bet pažiūrėjus geriau – tau į priešingą pusę snaudžia balandžiai porom priešais stotį aikštėj viską darai tik iš nuojautos viską darai – kaip išeis Tai todėl kad gyvenimo planas aiškiai sofizmas toks kaip kalno viršūnę pirmieji neva pasiekia vėžliai toks kaip achilų neva vien tik kulnai ir charizmos ir širdis jau kulnuos ponas faustai kontraktą rašykis sodas mokslas ir geidžiamas darbas infarktas mažytis Gal skaitei apie tai ką iš grožinės literatūros bet kad džiunglių įstatymus rinktųsi protas veikiau va kaip plečias už sienos proletarinis tavo gùru žadą karštį ir liūtį – orų pastoviausia prognozė tu atbukęs po buko medžiu sėdi lotoso poza Krinta lapai nuo sãkūros taigi nuo vyšnios į šiltuosius kraštus gavę žalią kortelę keliauja draugai gal planuoja kažką už alachą jauni teroristai gal dėl to paskutinį dar kartą gali prisiskambint namon viskas mama kaip reikiant viskas gerai šou mast gou on

„Gerieji blogieji laikai – jie atėmė šansą“ (Serhijus Žadanas, ukrainų poetas). – Vert. past.

Сяргей Прылуцкі

Дзевяностыя forever

“...добрі часи погані часи -- вони залишали шанс”, Сяргей Жадан Шчасьлівай дарогі –кажаш ім – знойдземся як і матаеш назад касэту вулічнага юнацтва дзе бязладны гоп-стоп у раёнах горкіх на смак дворыкі крамаў сны малалетніх лярваў сьляпое РБ дзевяностых амнэзія нэрваў Цяпер ужо звыклымі сталі бунты падлеткаў аўганская шмаль нянавісьць уцёкі з дому засталіся трывогі твае палахлівыя сьведкі страх прыхаваны пад скурай разборкі урыўкі фраз старая факін мараль што скарысталася з нас Школа нам не дала анічога набор алоўкаў форма паёк пара дзяжурных ведаў сынтэз нагляднай батанікі й фізпадрыхтоўкі прэла за шыбамі сонца й шалела ртуць у венах цнатлівых ад піянэрскага “Будзь...” Сэрцы пустыя нібыта прылаўкі сяльмагаў дзеці прамзон і вялікіх пустых стадыёнаў толькі і ёсьць у вачох што наіўная прага стаць футбалістам банкірам ці лоўцам сноў зрабіўся грубейшым твой слоўнік душа – пагатоў Ад каханьня цяпер толькі дзьве пустыя абгорткі барацьба ў душы ўвайшла ў стадыю зацяжное на перапынках смакуючы формы порнаакторкі пераходзіў зь дзеўкі на дзеўку з клясу ў кляс твой пратэстанцкі Бог багоміў джаз Зірні твае раўнагодкі ўжо заскокваюць у цягнічок і матляюць рукамі – давай не тушуйся пацан але ўгледзецца лепей – табе ў цалкам іншы бок на вакзальнай лаўцы парамі сьпяць галубы ўсё што робіш робіш інтуітыўна - абы Бо гатовы жыцьцёвы плян грашыць сафізмам маўляў чарапахі хутчэй сягаюць вяршыняў маўляў у ахілаў адны панты і харызма і ў пятках душа падпішы пане фаўсьце кантракцік: садок вэнэу галімая праца раптоўны інфаркцік Ці пра гэта чытаў ты ў мастацкай літаратуры але розум хутчэй шануе законы джунгляў за сьцяною бухае твой пралетарскі гуру у надвор’і нязьменны прагноз: сьпёка й залевы у позе лотаці тупа сядзіш пад дрэвам Ападае лістота з сакуры то бок зь вішні атрымаўшы грын-карту сябры адлятаюць у вырай мо чарговы тэракт рыхтуе алаг-усявышні і таму мо ў апошні раз патэлефануй дамоў усё нармальна мама нармальна шоў маст гоў он