Ričardas Šileika
Iš Šiaurės Lietuvos pievų, prikupėjusių žalių žolių plazdėjimo
Atspausdinta iš http://test.svs.lt/?Nemunas;Number(118);Article(2488);
Didelė nepaslaptis, kad poeta Braziūnų Vladas podraug su muzikontu Klovų Algirdu pagamino ir per „Krontos“ leidyklą svietan paleido labai vartotiną produktą. Tai tekstų knyga su insegta grojama plokštele. Vadinasi tasai gaminys labai kvapiai ir metaforizuotai „Iš naminio audimo dainos“. Nieko tokio, kad atsiras mokslinčių, katrie kaipmat apšauks tuos du vyru folkloristais. Na, ir gerai, nes tai dalis gerosios praudos.
Braziūnas su Klova Vilniaus knygų mugėj kaštavo viso labo Maironį ir iš apyvartos išgriebtą lietuvių kalbininką Jablonskį. Ale pirkti verta ir skaitančiam, ir klausančiam, ir žiūrinčiam. Mat talentinga dailinykė Sigutė Chlebinskaitė labai zgrebniai ir akuratnai prikišo sava nagus prie tų namuose austų dainelių.
O kad ką kalvek daugiau ir įdomiau sužinotumėm, nuleidau Vladui Braziūnui (mat iš visos audėjų komandos jis kalbiausias) per internetą gromatėlę su kukliais penkiais klausimais. Nereikėjo Vlado stramužyti, išklojo visut viską, ką žinąs ir ką prisimislijęs. Ale tikėkim.
Apie knygos bendraautorį Algirdą Klovą
Algirdas Klova, pačios kompozicijos ir jos originalios muzikos autorius, yra kompozitorius ir apskritai įvairiapusis muzikas, lygmalas melodijų, skambesių, gaudesių, švilpesių, šnabždesių, šlamesių... Išgauna juos gyva galybe daugiausia liaudies, daugiausia lietuvių liaudies muzikos instrumentų, bet ne tik: yra universalas, laisvai besijaučiantis ir tarp įvairiausių pasaulio tautų folkloro, ir tarp country muzikantų, ir tarp, sakykim, kokių džiazo garsenybių. Taigi mąstant apie kokius bendrus darbus man svarbi buvo šita stipri ir tiksli visokeriopa Algirdo muzikinė pagava, jo gebėjimas justi kūrybos partnerį. Ir, žinoma, ta aplinkybė, kad ne kas kita, o liaudies kūryba, dainuotinė ir instrumentinė, mus ir bus suvedusi prieš jau gerus tris dešimtmečius – tuolaik, kai kūrėsi ir klestėjo didieji tautiniai kultūriniai sąjūdžiai, rėmęsi pirmiausia autentiška liaudies kūryba, tarkim, Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva*, ir jo, kaip tuomet vadinta, etnografinis ansamblis, vėliau gavęs „Ratilio“ vardą. Buvau vienas iš ramuvos kūrėjų ir vadovų, su Algirdu, Zitos Kelmickaitės studentu tuometėje Vilniaus konservatorijoje, susitikdavom bendrose ekspedicijose, vakaronėse ir panašiai, greitai Algirdas tapo Zitos vadovaujamo „Ratilio“ instrumentininkų grupės vadovu, vėliau subūrė ir savo folkloro grupę „Vydraga“ – ji kartu groja ir mūsų programoje „Iš naminio audimo dainos“, taigi ir kompaktinėje plokštelėje, įdėtoje to pavadinimo knygon („Kronta“, 2005).
Apie knygos dailininkę Sigutę Chlebinskaitę
Su Sigute Chlebinskaite kūrėm bibliofilinę mano dvikalbę knygą „Būtasis nebaigtinis / imparfait“ (į prancūzų kalbą vertė Genovaitė Dručkutė, „Petro ofsetas“, 2003). Buvau ją nusižiūrėjęs, įkalbėjau. Dirbom taip, kaip tik ir įsivaizduoju rimtą darbą (ir kaip beveik nebūna), – svaigiai, kūrybingai, nepaisydami laiko nei aplinkybių. Sigutė už tą knygą gavo tų metų gražiausios knygos konkurso diplomą – ne pirmą ir ne paskutinį savo apdovanojimą (rašau prieš pat Vilniaus knygų mugę, bet jau žinau gandą, kad „Iš naminio audimo dainos“ Sigutei taip pat bus sėkminga). Ne diplomai, žinoma, svarbiausia, bet padirbėjęs su Sigute, pajutęs, kas yra knygos pavidalas kaip meno kūrinys, sukurtas nors ir iš pačių asketiškiausių komponentų (popierius, jo faktūra, formatas, šriftas, puslapių ploto ir visos knygos architektonika, jų dermė), nebegalėčiau dabar be skausmo žiūrėti į kokią savo šiaip sau išleistą knygą. Džiaugiuosi Sigutę kūrybiškai pažinęs, iš jos, man į dukras tinkančios, pasimokęs, džiaugiuosi, kad bendruose mūsų su Sigute planuose, taip pat ir pačiuose artimiausiuose, – dar ne viena knyga.
Apie knygos leidėją ar leidyklą
Vieną mano knygą – poemą „Karilionas tūkstančiui ir vienai aušrai“ (2003) ši leidykla jau buvo leidusi. Pasirinkimo neturėjau: poemos rankraštis laimėjo (2002) Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos grožinės literatūros kūrinių konkursą, skirtą Lietuvos valstybės (Mindaugo karūnavimo) 750 metų jubiliejui, Prezidentūra skelbė konkursą leidykloms, nugalėjo kaip tik „Kronta“, savo paslaugas pasiūliusi, matyt, pigiausiai. Ir išleido, švelniai sakant, ne per geriausiai… Tad į tolesnius leidyklos vadovės Jolantos Rimšienės pasiūlymus žvelgiau įtarokai. Klydau! Nustebau. Pasirodo, ir per trumpą laiką įmanoma smarkiai patobulėti. Dabar leidykla stipri. Ir bendra literatūrine, ir leidybos nuovoka. O svarbiausia – ypatingu, retai sutinkamu bruožu: nuoširdžia meile savo autoriams, geranorišku pasitikėjimu jais, jų kartais netikėtais, iš pirmo žvilgsnio gal ir keistais, rizikingais sumanymais.
Panašiai dėkingai galėčiau kalbėti ir apie „Petro ofsetą“. Ir taip pavadintą leidyklą, ir spaustuvę. Tiesa, jokio įtarumo šešėlis jo vardo man nėra patemdęs. Su „Petro ofseto“ vadovu Petru Kalibatu iškart radom bendrą kalbą, kai tik kreipiausi siūlydamas minėtą aiškiai jam nepelningą, bet užtat gražiai įmanomą išleisti knygą „Būtasis nebaigtinis / imparfait“. Petras yra tas retas savo darbo užsidegėlis, kuriam gerai padaryti yra svarbiau, negu greitai gerai uždirbti. Dėl tokio požiūrio ir rezultatas akivaizdus – spaustuvė turi gerą vardą. Jo sėkmingai siekia ir leidykla.
Dar būtina paminėti kitus knygos ir kompaktinės plokštelės kūrybinio darbo narius. Dainininkę Jūnę ir visus „Vydragos“ muzikantus (jie ir dainininkai – visi dainavom): Artūrą Kurtinį, grojusį smuiku, kanklėmis, Sekminių rageliu, lumzdeliais, fleitomis, perkusija; Robertą Laniauską – kanklėmis, dambreliu, molinukais, perkusija; Vytautą Linkevičių – dūdmaišiu, basedla, dambreliu, molinukais, lumzdeliu, perkusija; Regimantą Žitkauską – bandonija, molinukais, kanklėmis, lumzdeliu, dambreliu, perkusija. Garso režisierius Rimantas Motiejūnas – irgi ne šiaip atliko kokią techninę pareigą, o dirbo iš širdies, kaip tikras mūsų patrakusios, bet darnios ir atsakingos komandos narys. Tokia bendro kūrybinio darbo laimė.
Apie knygos autorių, tai yra save
Iš Šiaurės Lietuvos pievų, prikupėjusių žalių žolių plazdėjimo, iš ugnies, juodžemio ir molžemio, gipso smegduobių, žvyrduobių: „tie vyrai žvyro duobėse“ – iš neaiškaus pirmo sąmoningo prisiminimo ar regėjimo, kad guliu senojoj senelių gryčioj, žibalinės lempos šviesa ant suklypusių sienojų mėto ir laužo stamantrius vyrų šešėlius, tie vyrai su šautuvais, jų kalba rimta ir slopi – gal paskutiniai vyrai iš pokario miško, mat gimiau 1952-aisiais, kai daug jau tų vyrų buvo suversta į žvyrduobes… Galėtum pasakot savo gyvenimą, minėti būtinus jo dėmenis, bet vis tiek svarbiausia bus ir liks pradžia. Laužai žmogus dėl jos galvą, bandai ką prisiminti – kaip sapną: žinai, kad sapnavai, kad tai dėl to sapno atsibudai džiugus ir stiprus ar sugniužęs ir rūškanas, kad nuo to atsibudimo ir diena bus tokia, taigi ir gyvenimas nuo tos pradžios, nuo vaikystės bus toks, o sapno niekaip neprisimeni, pradžios neprisimeni. Tik nuojautos, lieka tik jos, už tavo paties buvimą didesnės:
1956-aisiais Antanas Miškinis rašė: „Yra dalykų, apie kuriuos reikia ir tenka kalbėti poezijos kalba“. Taigi labai asmenine kalba, bet kaip tik joje, iš jos – tas nenusakomas žmonių bendrumas.
Apie savo knygos skaitytoją (kas skaito, kas manai, kad skaito)
Pirmiausia gal tie, kuriems knygą su visa plokštele mudu su Algirdu Klova ir skyrėm. O skirta ji atminimui senų draugų – amžinatilsį Onos Vaškaitės-Bluzmienės (1905-1994) iš man nuo vaikystės artimo Talačkonių kaimo ir Petro Zalansko (1900-1980) iš Mardasavo, taigi iš mano tautosakinės jaunystės Dzūkijos. O ir visiems kitiems „žodinės bei muzikinės liaudies kūrybos pateikėjams, sutiktiems jaunystės ekspedicijų ir kituose keliuose, taip pat bičiuliams, su kuriais panašūs keliai minti ne vieną dešimtmetį“. Kitaip sakant, tiems, kurie mokėsi Lietuvos ir mokė kitus, kurie pagaliau kai ko išmoko ir kitus išmokė. Be kita ko, ir dainuoti: antraip „dainuojanti revoliucija“ nebūtų buvusi tokia – taiki, tvirta ir dainuojanti. Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos, „Ratilio“ ir panašių sėkla žmonėse daigi. Daugeliui, žinoma, nė nenutuokiant, kokie vėjai į širdį ją atnešė.
Post Scriptum apie tai, kur ausys jau klausėsi naminio audimo dainų
Mudviejų su A. Klova bendrų programų būta įvairių ir daug kur – nuo Pasvalio iki Punsko, nuo Birštono iki Mažeikių. O su šiąja – „Iš naminio audimo dainos“ – pirmąkart Vilniaus mokytojų namų scenon užlipom per Tarptautinį instrumentinio folkloro festivalį „Griežynė“ 2004-ųjų rugsėjo 9-ąją. Knyga su kompaktine plokštele išėjo pernai gegužės 25-ąją, pusvalandis prieš prasidedant mūsų koncertui ir Tarptautinio folkloro „Skamba skamba kankliai“ faktiniam atidarymui Vilniaus „Lėlės“ teatre. Dar esame visi rodęsi Kauno kameriniame teatre, Rokiškio kultūros rūmuose, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre (per Tarptautinį folkloro festivalį „Aisūs kankleliai“ pernai rugsėjo 4-ąją). Dviese su Algirdu Klova, ir kiek daugėliau. Ketinimų puoselėjame nemažai, tik, deja, vien mūsų gerų norų neužtenka. Be mūsų pačių labdaringo nusiteikimo, dar reikia ir kokios paramos (ačiū Kultūros ministerijai, parėmusiai leidinį su plokštele, ačiū mėginusiai remti mūsų gastroles, bet apie šios paramos dydį verčiau neužsiminsiu – nieks nepatikėtų), o menininkai mes esam senobiniai – ištiesta ranka prašyti neišmokom ir, matyt, nebeišmoksim.
Klausė Ričardas Šileika
Atsakė Vladas Braziūnas
________________________
* Rašoma tik taip ir niekaip kitaip: ramuva čia – bendrinis žodis.
Nemunas. 2006-03-23 nr.11 (99-540) http://test.svs.lt/?Nemunas;Number(118);Article(2488);
Latvijos apdovanojimas - Vladui Braziūnui
2006 m. vasario 27 d. Latvijos „Metų literatūros apdovanojimo“ (Literatūras Gada balvā 2005) komisija, susidedanti iš 13 narių, vertino geriausias praėjusių metų knygas, kurias konkursui pateikė leidyklos, spaudos leidinių redakcijos, aukštosios mokyklos ir kitos kultūros institucijos. „Metų literatūros apdovanojimo“ tradicija pradėta 2001 m. Latvijos rašytojų sąjungos iniciatyva. Išrinkti laureatai aštuoniose nominacijose, viena iš jų - geriausia metų latvių literatūros vertimų į kitą kalbą knyga.
Šis apdovanojimas atitenka poetui ir vertėjui Vladui Braziūnui už Janio Ruokpelnio eilėraščių rinktinę "Lyrika = Lirika" (Petro ofsetas, 2005)
Šventinė apdovanojimų ceremonija įvyks 2006 m. balandžio 1 d. Majorų kultūros namuose.
Apdovanojimą finansuoja Valstybės kultūros kapitalo fondas, taip pat remia firmos „Gerkenas ir partneriai“ bei „SB šiluminė technika“.
http://www.llvs.lt/index.php?lng=lt&content=pages&page_id=21&news_id=96
Vladas Braziūnas
* * *
1982
Braziūnas, Vladas. Voro stulpas. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 53.
kūrybos vakaras "Iš naminio audimo dainos" ir fotografijų paroda "Tiesiog mieli veidai"
MAIRONIO LIETUVIŲ LITERATŪROS MUZIEJUS (Kaunas, Rotušės a. 13)2006 M. KOVO 23 D. 17 VAL.
poeto VLADO BRAZIŪNO ir
kompozitoriaus ALGIRDO KLOVOS
k ū r y b o s v a k a r a s
su knyga ir kompaktine plokštele
Iš naminio audimo dainos
DALYVAUJA
poetas VLADAS BRAZIŪNAS, kompozitorius ALGIRDAS KLOVA,
hum. m. dr. BRONĖ STUNDŽIENĖ
Vakarą ves prof. ELENA BUKELIENĖ
16.30 VAL.
VLADO BRAZIŪNO FOTOGRAFIJŲ PARODOS
Tiesiog mieli veidai
ATIDARYMAS
IŠ NAMINIO AUDIMO DAINOS
Leidžiant šią kompoziciją knyga ir kompaktine plokštele, eilėraščių autorius Vladas Braziūnas ir kompozicijos autorius Algirdas Klova jas skiria Onai Bluzmienei (1905–1994), Petrui Zalanskui (1900–1980) ir visiems žodinės bei muzikinės liaudies kūrybos pateikėjams, sutiktiems jaunystės ekspedicijų ir kituose keliuose, taip pat bičiuliams, su kuriais panašūs keliai minti ne vieną dešimtmetį.
Braziūnas, Vladas; Klova, Algirdas
Iš naminio audimo
dainos: kompozicija poeto balsui ir skambančiai gausai / Braziūnas,
Vladas; Klova, Algirdas; folkloro grupė „Vydraga“. – Vilnius:
Kronta, 2005. – 125 p.: gaid. – Priedas: kompaktinė plokštelė.
Šioje knygoje publikuojamos Vlado
Braziūno eilės bei jo parapoetinės ir Algirdo Klovos muzikinio vyksmo,
išsiskleisiančio pridedamoje kompaktinėje plokštelėje, pastabos.
Plokštelė – V. Braziūno ir A. Klovos kompozicijos poeto balsui
ir instrumentinei gausai iš naminio audimo dainos įrašai.
Kompozicija pirmąkart atlikta Tarptautiniame instrumentinės liaudies
muzikos festivalyje Griežynė (2004.IX.9). Tai muzikos ir poezijos
lydinys, arba poezijos skaitymas iškart dviem būdais: paties poeto
balsu ir įvairiausiais muzikos instrumentais (A. Klova ir jo vadovaujama
folkloro grupė „Vydraga“), taip pat dainomis.
TIESIOG MIELI VEIDAI
Viskas netyčia. Po kelių dešimtmečių pertraukos vėl neatsispirta paimt į rankas fotoaparatą. Retkarčiais spragtelėt išvydus mielą veidą. O, žiūrėk, vien naujojo archyvo sąraše – jau kokie aštuoni šimtai pavardžių. Daugiausia, aišku, rašytojų ir šiaip menininkų. Prieš trejetą metų dalelę jų pirmąkart parodžiau viešai, pavadinau nedrąsiai – Tiesiog mieli veidai (Vilniaus mokytojų namai, parodos atidarymas 2003.IV.11). Mano interneto svetainėje http://vladas.braziunas.net/ kol kas eksponuojamos tik šios – pirmosios – parodos nuotraukos (bet pasižadu…). Paroda keliaudama kinta. Daugiausia naujų veidų šioje, čia matomoje. Maniausi spragsėjimo ligos beveik atsikratęs, bet, kai reikėjo rinktis, bene daugiausia įdomesnių nuotraukų pasirodė – kaip tik praėjusių metų. Netyčia…
Toje mielų veidų kelionėj stabtelta (daugiausia dar ir eilėraščių paskaitant – autoriaus balsu bei muzikine Algirdo Klovos gausa):
Kauno knygyne-klube Septynios vienatvės (atidarymas 2003.VIII.11);
Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje (2003.IX.19);
Punsko lietuvių kultūros namuose (2003.X.10);
Birštono viešojoje bibliotekoje (2004.II.17);
Panevėžio bendruomenių rūmuose (2004.II.27);
Rašytojų klube Vilniuje (2005.II.13).
Kokiais bukletais ar pan. – ir Geteborge, ir dar nemažai kur…
Kiek kitokios fotografijos parodyta
internetiniame leidinyje tekstai.lt (http://www.tekstai.lt/fototext
VLADAS BRAZIŪNAS
http://www.maironiomuziejus.lt/572
Vladas Braziūnas
<center>karvelių paštas</center>
Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P. 37;
Lietuviešu un latviešu dzejas diena / Krājuma veidotāji Vlads Brazjūns (Lietuva), Dace Markus (Latvija). – Rīga: Latvijas Valsts prezidentes Vairas Vīķes-Freibergas dibinātā Valsts valodas komisija, 2006. – Lpp. 14;
Dzīvās baltu valodas / Sastādījusi Dace Markus. – Jelgava: Rasa ABC, 2008. – Lpp. 40.
Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj: [nauji eilėraščiai ir eilėraščiai iš ankstesnių rinkinių] / sudarė Elena Baliutytė. – Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 2007. – P. 201. – (Gyvoji poezija / [serijos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė]). – Elenos Baliutytės str. „Herojaus išbandymas ugnimi, vandeniu, oru ir kitomis stichijomis per būtąjį nebaigtinį“ p. 6–31. – Priedas: 2 kompaktinės garso plokštelės / įrašė Virginijus Gasiliūnas. – Kompaktinėje plokštelėje (CD-2.17) eilėraštį skaito Kęstutis Nastopka.
Vladas Braziūnas
Vilniaus stotelės<br /> <small><small>Gedimino aikštė</small></small>
Vilnius, 1983–1985.IV.17
Vakarinės naujienos. – 1983. – Spalio 1;
Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 13–14;
Iš Vilniaus į Vilnių: rinktinė poezija / Sudarė Aidas Marčėnas, Algimanto Kunčiaus fotografijos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – P. 179.
Vladas Braziūnas
Vilniaus stotelės<br /> <small>Tik iki Žvaigždžių</small>
Dainuojanti burna nepaiso burto naktinę obelį pabaisa purto bet grumiasi alkūnėmis naktis ji su mumis mums nieko nenutiks kol svetima kol sulpia mano pulsą aš tavo būsiu kai manin atgulsi kai žemėn lėks nurėkštas obuolys burna tylės bet rėkčios nebylys: jum po slenksčiu dangus – duobė žarijų kas grįžo į namus – dangus prarijo kas netikėjo tas ant lauko nuogo klaikiom akim supančioto apuoko tai miestas svetimus garsus sugėręs jo sielos ežere prigėrė žvėrys krantuos gyvena kirminai dulkėti o visa kuo turiu šventai tikėti pusiaukelėj tarp skurdo ir absurdo kur atgailauju kaltinu meldžiu kur kapas naujas po senu medžiu bet jau naktis mane ištraukia – burtą ir savo rankom obelį išpurto mes krentame – bet TIK IKI ŽVAIGŽDŽIŲ
1984
Komjaunimo tiesa. – 1985. – Sausio 18;
Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 18–19.
Vladas Braziūnas
Vilniaus stotelės<br /> <small>Mėnulio Viesulo</small>
Mėnulio – iš dvasios į dvasios oazę kelionė nuo nulio esi pasimetęs ekstazėj pasiūlymų vakaro vaiko vainiko išvytas į verdančią naktį į Žaibo į Viesulo nykią galaktiką žibalo žvyro žvaigždynas skandinas po ratais menamų sodų žudynėse riksmas nematomas bundančių paukščių lavinos laukia galindų gal indų iš keturaukščių žodynų iltys išlindusios džiunglėse tyrų oazėj šnypščia radaras skečiasi Pietryčių Azijoj karas – tai darosi nebeįmanoma miestuos Žaibo Mėnulio ranką ištiesti paliesti nusviesti pragaro nulį – į Viesulą – ?
Vilnius, 1984.VI.14
Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 17–18.
Vladas Braziūnas
Vilniaus stotelės<br /> <small>Žvėrynas</small>
Vilnius, 1984.III.21–V.12
Literatūra ir menas. – 1986. – Gegužės 9. – P. 7;
Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 16–17.
Vladas Braziūnas
Vilniaus stotelės<br /> <small>Molėtų</small>
spindinti mėnulio molija mums akis užtvindė kelyje kėlėme ir gulėme – į ją atsidūrėme ties praraja apie kokį paukštį, kokį žvėrį akys žėri – ką kalba sutvėrė tarė atvirai – liūdna šneka tavo aitvarai suneš ne ką kalvariją – kalvomis nulyja ak tave į tavo Aukštaitiją kas alsavo tavyje, atgyja iš molijos virsta į leliją pasigirsta: mirštantys tarp pirštų košia tartum alų rūką tirštą apsivalo rūpesčiais, numiršta tavo rūsčią valandą pamiršta tu dedi leliją jiem po kojų jie kely – ko neturi – aukoji
Vilnius, 1984.VIII.16–1985.IV.17
Literatūra ir menas. – 1986. – Gegužės 9. – P. 7;
Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 15–16.
