Vladas Braziūnas

šitiek organų ir visų šioji pradžia iš vidaus kur jos šaltinis jau dingęs bet kiekvieną užbaigia juslės oda pasaulis jutimas savitas panašus į spalvą ji verčia virpėti daiktų paviršių ir būti vis kito atspalvio nėra čia kitos kalbos nei tiesioginis pojūtis jo sklismas lauke viduj link keleto centro laboratorijų vietos kuri ne organinė bet organizuoja vìsa kas vyksta ką senas mąstytojas aprašė kaip ìtin švelnų vėją išilgai nervų šitiek organų ir visuose ar ši atmintis ar veikiau ši mechaniška dvasia vis pakurstoma menkiausio ratukų prisilytėjimo ir štai priartėja kaip daugybė šešėlių, kurie praslinkdami paskleistų šilumą šaltį kvapą skonį garsą lytą kontaktų kokybė gana skirtinga kad oda dėl jų taptų mąsli ir erdvi tada kai plūsta atplūsta įspūdžių potvynis ir atotvynis nėra kokio protingo organo tiesiog kiekvieno iš prigimties kokia nors geba vis didesnė net galėtų būt išskirtinė o apie jų sąjungą ką ir sakyti argi ji nesukūrė kūno svajodama apie tinkamą formą kuri iš visų kurtų vienovę nebent kūno kūryba tebūtų tik smegeninės konstruktas kad suimtų ir išlaikytų kontrolę ją kai kas pavadino Galva ir visi sutartinai pripažįsta jog be jos nėra žmoniškumo bet kas jinai iš tikrųjų vìsa aukštai į veidą suimanti tapatybė plius visi pojūčiai lūpos akys nosis ausys angos pro kur įsileidžiama ir išleidžiama mūsų gyvenimo eismas dar viena išvada seno filosofo susirūpinusio steigti savo Metodą ant tobulų prigimties dėsnių kai poetas tenkinasi regėdamas ir dailininkas žvelgdamas vienas sako jog žinija yra daiktuose kitas jų tylą pamėgdžioja tada kai regėjimas srūva jo rankom tuo tarpu iš po kaktos akis prasimerkia ūmai ir visas kūnas laukia išpranašausiant būklę erdvės ir laiko šitojo ploto kur šviesa visą laiką skverbias pro tánkumas o akis vìsa sugauna ir suima paskui tą lėksmą sustabdo štai taip kuriamas vaizdas arba žodžio keistas suvirškinimas perkeičiantis ir nieko nesuvirškinantis perkeičiantis tobulai daiktus jiems suteikdamas iliuzinį įsikūnijimą po to ranka kyla ten aukštai prisilytėti pačių akių patirt po nagais jų tikrovę tačiau kokios prigimties šie obuoliai pilnaviduriai ir visiškos kiáurymės su pačiam vidury bránduolu paslapties šulinys kur Nebūtis atsidengia galimas daiktas iškyla iš čia tamsus įkvėpimas iš nieko sukuriantis materialias prisiminimų figūras arba eilėraščius kartais akys įauga į veidrodį viena fiksuoja kitą šioji tą pirmą ieško slapties tos rūgšties kur tirpdo regą ir leidžia po ja žydėti nesačiai ir nyksmui daiktų bet rega ūmai perdreskia stiklą ašaros gelmę sudrumsčia vìsa sumenksta ir net geidulys suvokti kas pagaliau čia liko iš šito virsmo ir iš tos vietos pasislėpusios orbitos dubury nesužinosi niekad kaip buvo kai akis mokėsi savo darbo kaip vaikas tiesiai stovėt galbūt pasaulis tada merdėtų mirksnį kiekvieną lyg mėgdžiotų žvaigždę kas vakarą mirštančią ir ši pražūtinga naktis žiojėtų žiojėtų kadangi regos pačiam vidury būtų mirtis beveik neįmatoma taip akyse kiekvienas nešiotųs pasaulio pabaigą ir jo pradžią viską palaidota šviesoje ir nušvitimas kas kartą paplautų senos išminties pėdsakus ši užmarštis čia balzganas garas matai jį virpantį tarsi rãtilus kai per plačiai akys atmerktos bet vis dar ieškantis to ko nematyti ten kur jo matoma klausimas užuot ištrynęs legendą gaivina mūsų visa ko apetitą tuotarp ataidi aidas metamo kauliuko praeities ant ateities užritinto akis ūmai palieka vėl mąsli į nosį žiūri į lūpas žiūri į odą ieško ausies svarsto ką kiekvienas pasilaikęs to laiko dar prieš tai kai žodis jas užkloja galvoja apie kai kurias esmingas nuogybes paskui akis savin sugrįžta ir beregi vien tik neaiškią erdvę veltui bando prieš ją užsimerkti o taria laiko balsas saugokis egzistuot nepakanka būti gyvam šiais virtualios beprotystės laikais tu pirmiausia sukūrei reginį užuot lenkęsis tikrovei štai tu vaizdų suvarpytas būk savo paties iliuzija kad jų išvengtum

išeis į šventlaikį tie Šventaragio žmonės rãgas liepsnos mos, ragas ugnies švies sumedžioto žvėries, kvies gentį į puotą, krikščionys sulėks neprašyti, dievus apgalės, pilies bažnyčioje plavinėja paklystžvakės, tavo porėto kūno akliraštį skaito mano nervų galūnės, griūna randai ant randų po avarijų, po vegetavimo amžius nesuskaičiuojamo laiko, paklaikus klausaisi piano ar forte juodų vienuolynų, pavargusios sienos vos laikos kontraforsų ramentai trupa, lūpos apšąšta pavėjy bučiuojantis, vėlinas vaikas užaugt pasimatyman penktą ir šeštą ir paskutinę valandą, ramstos į tvorą šviežiai suvaikėjęs seniokas, seniaĩ išėję svečiai ir sẽniai išsivadėjusį juoką srebia su dugno mielėm lengvabūdis, paklusęs akimirkai gal iš už girių iš už mėlynųjų, kur žmonės, jau mirusie moja akliem mano pirštam, vienintelei tau bemieliem

Mendelsonas priemiesčio aludėj baisiai vienas, vienas prieš visus toj duobėj kaip ašara, kaip liūdnas atminimas mėnesio, per mus ir per tavo kaktą slenka žaibas taip per smilkinį, apie vaikus tu galvoji, pirmas buvo vaikas į tave kaip lašas panašus apie mirtį, apie tai, ko niekas tau nei man negali pasakyt seną kirtį atmeni pro miegą pilnatis ant stogo, pilnatis krito Lenkija, drebėjo šunes skilinėjo Viešpaties kalnai ir viršūnės buvo ne viršūnės tik suakmenėję vandenai Dieve, gerti, neškite ąsotį plauk nuoga atmetusi kasas ir ant mano kelių išraudoki mano atgailas ir netiesas aš galvoju, kad geriau nebūti su tavim, kai tu tokia šviesi plauk nuoga per Jūrą, per rugpjūtį ir nebūk, kol dar esi... esi? šioj prekyvietėj parduoda paukštį visą gyvį, skečiantį sparnus čia apinasriai, bezmėnai, šaukštai čia alus, verčiau tegu alus šičia žąsys perka riebų ožį ponios antys godisi taukų Viešpatie, koks baltas tavo grožis tarp lelijų ir ant vandenų Viešpatie, neleisk lengvai numirti apkabinus, kas toli toli vieną kirtį, paskutinį kirtį nulaužtoj tėvynės obely tekinas per sodą senas vaikas svetimas namuos, kada, kada išsvyruosi iš aludės tvaiko su randuota obelies lazda

dvylikapirštė, juodvarniais lakstanti po mano ąžuolo girią mano ąžuolo stabą bučiuojanti nekalčiausioji pervalka pelkė jinai, skenduoliais ūmiais atsiriaugsinti čepsinti kietą Barabo sukurstytą maištą gaištančią žuvį pastvėrusi šveičia ant mano altoriaus ir duona vadina plokit, Pilotas nusprendė patenkinti jos reikalavimą

pavasario klajonių metas danguj – mėnulio ciferblatas ir žemė, nešama erdvės kabinas šaknimis tavęs kalbėk miškais, ir aš kalbėsiu į tavo vaiskų veidą, vėsų ant susiklaipiusių griuvėsių dvasia karščiuoja dilgėlės ir tavo nuojautos tylės balta kaip Nojaus laivas sklandė viltis – jai mojome abu pagavo nuorūką balandė o mes – ragavome nuodų ir vedė pragaras į dangų paskui madonos šypsnį sprangų ir duona dūsavo giliai surems kardai ir sopuliai tekės per lygmalus kraštus užlies apykvailius raštus ir mano protautės kalba nei prabanga bus, nei riba kėtojas prošaknės po žemėm iš jų beržam baltumą semiam ir salve remiasi į amen ir kyla dūmlaužių stulpai tu nuodėmės lietum tapai bokšte, kur laukia mirtingoji juodi pelėdvarniai lakioja egliniai dūmai kartesni alksniniai dūmai saldesni už tavo vardą šimtą kartų kad šitas skardis prasivertų kad sužvangėtų raitas pulkas kad suzvimbėtų rainos kulkos suplyšus duona lyg armuo mes jojam, jojam – ar namo? ar Skandinavijos kalnų laukai ledyno akmenų o kokios spalvos! svyra kalvos ir nesiliauja vyrų kalbos naktis pelėdišku sparnu nušluosto miegą nuo tarnų ir vandens akmenis ridena ir žagrė išvagoja žemę morenose Perkūnas gema o sielos skrenda per Atlantą ir į gimtinės krantą krenta tada sužinom, kad gyventa su tais miškais, su dilgėlėm su mūsų kvaistančiom vėlėm kurios jau nieko nesupranta todėl sakyk ir vėl sakyk kas tavo žodžiui galią duoda kokia klaiki sapnų paguoda kuri kasryt tave išduoda nuvytus dilgėle, klausyk

tiksi laikrodžių laikas betikslis nežinai, ką aklai susitiksi kokį laiką, nedrįstantį klysti jo kerai – išganinga aklystė nesulaikoma slenka lig slenksčio ant jo akmenio galvą nulenksiu: jo pakalnėje Nemunas teka ar užpelnėme švelnią jo šneką saulės žalvariu kaustytą diržą ar ties Žalgiriu jo nepamiršom ar užgirsim per žalvarnio svydį kaip atauga pakalnėmis svidrė tykiai tykiai per Lietuvą rytas atminty atkerėtoje imas: – ilgos ilgos lietuvių trimitos garsus garsus jų girioj šaukimas