Vladas Braziūnas

Kartais ji vaikštinėja tyliai po mano namus ir sveikinas uodegą vikst prieš įeidama Kartais ji guli ant debesų ir mekena ir mane užgesina kaip žaibas Sudaužyti man širdį ji moka Kartais ji taikos nugvelbt mano laiko sušlamšti mano rožes Ant ragų smaigalio ji užsikrauna švytinčią vasarą ir atneša man Tylut tylutėlė padeda ją ant slenksčio trina galvą į mano duris Ir matau švytintį savo ožkos buvimą Vartai nakčiai paliekami atkelti mat nežinau kas ir kur ir išvis ar esu ir kodėl ožka mane peršviečia ir sekioja ugny mano dienų

Babelio nuokrašty lyja lietus. Svẽtimos kalbos lieka už lietaus uždangos. Raudūs upeliai nubėga pro mūrus. Pamatai teška. Mūsų namas pastatytas iš bokšto griuvėsių – kaip ir visų Babelio nuokrašty. Aš suprantu septynis tavo kalbos žodžius. Lietus toks dosnus ir grėsmingas kaip meilė. Lietaus srovės nuplukdys mūsų namą dar toliau nuo bendros kalbos griuvėsių.

Ak, meilyt lietaus, kad išdžiūvusi žemė sudrėktų, Žolės stiebai kad vytųsi it aistringos pašėlusios rankos, Ūmiame glėbyje, Lyg paskutiniam, lyg kad prieš mirtį, Trokšti lietaus, kad permerktų sausas lūpas, Padžiūvusias ir kietas Kaip neartas dirvonas. Ai, geisti lietaus kaip gyvybės, šiltos ir švelnios, Ligi šaknų, išbalusių, kaip pirštai, skvarbūs, neglamonėjantys, Geisti lietaus, kurs nepriklauso, lietaus, kurs nedera... Užkimęs riksmas atsimuša kaip paukštis į rūsčią įsakmią plokštę.

Mano senelis atkilo iš Armėnijos, mano senelio ten buvo nusižiūrėtas kalnas, pasodintas medis ir susirasta žvaigždė ant žirgo ir debesio kaktos. Jam ant nosies galėjo nutūpti septynios musės ir vienas uodas, o labai susispaudusių – ir pavargusių – gervių kablį būtų sutupdęs. Mano senelis atkilo iš Armėnijos, aš nežinau, ar pėsčias, nežinau, ar važiuotas. Toks buvo vėjas. Stebuklingoji paukštė nešė plūksną ir rodė kelią. Laikai buvo surizgę į vieną gumulą, ir kamuolys ritos per žemę. Toks buvo vėjas. Jis nebuvo rytys nei vakaris, jis pūtė iš visų pusių ir ieškojo manęs. Mano senelis atėjo iš Armėnijos. Žegnojas kryžkelės, lenkias: jis pasirinkti mokėjo, jis kelią pažino. Nes kelias – pasirinkimas. Ir kelias mane pasirinko. Mano senelis atkilo iš Armėnijos. Kai buvau berniūkštis, sėdėjau jam ant nosies ir nesupratau, kodėl gervės skrenda pro šalį.

Nepabaidyk angelo, Kurs palinkęs virš dviejų mylimųjų, Jie toli kelyje ir jau žili, Kaip vaikai eina viens į kitą, mažais žingsneliais, Iš nuostabos virpa blakstienos ir naivioji smakro duobutė, Kai į jų drebančias plaštakas Įkrinta angelo sparno punksna. Jie irgi dar paskraidys Plunksnelės laikydamies.

Sapnas neturi laiko pojūčio, sapnas anapus laiko. Vadinas, per miegą galiu sutikt tave tik netyčia. Aišku, niekas netrukdo mums ir tiksliai susitarti: – Ten, ant mėnulio tilto prieš pasaulio pabaigą, pavasario valandą.

Kaip visada rytas nupiešia mūsų veidus ir išeina.

Jūra ateina prie slenksčio, pabeldžia ir nepastebimai nuslysta atgal. Mes kvėpuojam per miegą ramiai kaip dumbliai. Vien tik sapnai pribirę baltų sraigių. Sakai: čia jūros būta. Sakau: būta jūros čia. Bangų žodžiai gilūs kaip miegas.

Nuo vieno kvapo kito kvapan lekia plaštakė kurdama erdvės nuovoką akimirkos pajautoms. Po teisybei laikas yra erdvė.

Tikintys liks laukti, netikintys leisis toliau, kol tamsa vìsa iššluos iš akių, kol naktis prieky sumūrys juodą, miegūstą mūrą. Ir meldžiantys pavargs bemelsti, nes rankos ne žvakės – jos nedega be skausmo, nes lūpos ne vėjas – jos nekruta be žodžių. Eina tik kelias, tik kelias eina. Mes – dulkių debesis. Norim dangun.