Vladas Braziūnas
Teisybė po puodu nepavožiama
„Valstiečių laikraštis“. Su geru poetu labai malonu pakalbėti apie gerą poeziją. Bet poezijos knygų tiražai mažėja, poezijos poreikis menksta, kai kas jau atvirai teigia, kad šių dienų poetus tik patys poetai ir skaito. Ir netgi ne visi. Bet yra ir toks pamąstymas, kad gerai poezijai užtenka ir vieno skaitytojo.
Ką gi, atskirų knygų tiražas tikrai mažėja, bet užtat koks bendras išleidžiamų knygų tiražas! Jei knygas matytumėm kaip literatūros patiekalus ir prisimintumėm nuolatinę sovietmečio skurdo vakarienę, kai būdavo sušlamščiama visa grikių košė ir visa šlapdešrė, – ką gi, tokios padėties nebėra, ji negrįš, ir ačiūdie. Iš vargo vakarienės patekom į puotą smaguriams, pribloškiančią patiekalų įvairove. Kiekvienas laisvas rinktis.
Taip, poezijos užkandžiukų ir santykinai tarp šių patiekalų mažiau, vyrauja puošniai įdaryti prozos didkepsniai. Bet ir tas laikas, kai per kokius oficialius priėmimus alkani lietuviai stalus šluote nušluodavo, baigėsi. Dabar ramiai sau vaikšto, šnekučiuojasi, gerą vyną siurbčioja, kartais nuo stalo lėkštelėn kokį gardėsį įsideda. Ne iš badų krašto – skubėti nebėra kur.
Aš net manyčiau, kad kaip tik dabar pamažu atsigauna, o ir priauga tikrųjų poezijos skaitytojų padermė. Skaitančių, įsiskaitančių, įsigyvenančių. Man pavyzdys Henrikas Algis Čigriejus. Kadaise susitinkam, pasisako skaitantis mano knygą. Nustembu, kiek iš jos atsimena. Na, sako, tik iki čia. Nedaug dar perskaičiau, mat skaitau – kasdien po eilėraštį. Taip, Henrikas kolega, poetas. Bet ne vieną tokį skaitytoją yra tekę sutikti – ne literatūros kūrėją, net ne filologą. Ne šlamščiantį kas pakliūva – parodas, koncertus, spektaklius, knygas, – o besirenkantį ir atsirenkantį. Sutinku, kad eilėraščiui reikia vieno skaitytojo. Vienintelio. Ir malonu, kai tų vienintelių – kuo daugiau. Poezija juos pasiekia. Poezijos siekiasi jie patys. Matydamas, kiek šviesių žmonių susirenka kad ir į knygų pristatymus, į šiaip poezijos vakarus, negalėčiau stoti šermeninėn poezijos apgiedotojų greton.
„Valstiečių laikraštis“. Ne mūsų laikraščio paskirtis analizuoti poezijos tendencijas, teorinius niuansus, tą turbūt sėkmingai daro literatūrinė spauda, todėl „grynąją“ poeziją paliekame jai. Mus labiau domina poezijos būsena visuomenėje. Štai A. Baltakis „Strazdiškio elegijose“ bandė įamžinti išnykstančio kaimo aplinką, jo žmonių buitį. Jūs esate bandęs kurti Pasvalio tarme, naujausiąjį leidinį „Vakar yra rytoj“ pristatėte kartu su kompaktinėmis garso plokštelėmis. Ar tai nėra noras praplėsti poezijos erdves, vėl sugrąžinti jai tam tikrą taikomąją prasmę, sugrąžinti skaitytojams iš jų „atimtą“ poeziją? Būtų įdomu iš Jūsų išgirsti pamąstymų tą tema.
Pati poezija... Buitį apgiedoti – ne jos tikslas. Taip, ji gali kalbėti tarsi apie buitį, tarsi apie kasdienius žmogaus buvimo dalykus, bet iš tikrųjų ji stengiasi ką nors esminga pasakyti apie patį buvimą, žmogaus būtį. Algimantas Baltakis rašė „Strazdiškio elegijas“, bet parašė, ačiūdie, – gyvenimo elegijas. Kitaip sakant, poezijos, o ne eiliuotos kraštotyros kūrinį.
Likimas man lėmė gimti Pasvaly, augti jame ir prie jo – šis kraštas, jo žmonės kūrė mane, mano pasaulėjautą. Ir, žinoma, tarmė, jos intonacijos, jos ritmika, melodika. Vakar vienas garbus dailininkas, abstrakčių ir itin ritmiškų paveikslų kūrėjas, netikėtai sako: koks ritmiškai turtingas tavo vardo pavardės derinys – vientisa garso atkarpa, tiesiog baigta kūrinio frazė. Pagalvojau: taip, kiekvienas vis su kitokiu, nepakartojamu garsų, intonacijų, ritmų kodu ateinam į šį pasaulį. Savo ritmu per jį ir žengiam. Mano ritmas – iš Pasvalio tarmės. Šiemet Lietuvių kalbos institutas pasiryžęs išleisti tarminių mano eilėraščių knygą „Sáula prė laĩdos“. Bus ten ir pažodinis vertimas į literatūrinę lietuvių kalbą, ir kompaktinė garso plokštelė, ten tuos eilėraščius pats tarmiškai ir perskaitysiu.
„Vakar yra rytoj“ – mano naujų ir senesnių eilėraščių rinktinė, išleista Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kaip antroji jo serijos „Gyvoji poezija“ knyga. Pirmoji serijos knyga buvo Jono Aisčio. Irgi su kompaktine garso plokštele – tai gal Aisčio pirmo norėta „praplėsti poezijos erves, vėl sugrąžinti jai tam tikrą taikomąją prasmę, sugrąžinti skaitytojams iš jų „atimtą“ poeziją“. Ne, tikrai ne pirmas. Ir pasauly, ir Lietuvoje seniai pilna poezijos skaitovų, poezijos teatrų ir panašių dalykų. Nei jie (nei kas kitas) poeziją iš ko nors gviešiasi atimti, nei kam sugrąžinti. Poezija arba skaitoma tyliai, atidžiai įsižiūrint į jos formą, arba intonuojama balsu. Dažniausiai ir taip, ir taip vienu metu, tik kuri nors jos pusė – regimoji ar girdimoji – tegul ir nejučia paryškinama. Antai amžinatilsį Vytautas Kernagis neseniai kalbėjo, kad muzikinės struktūros jau glūdinčios poezijoje, tereikia jas išgirsti, atskleisti. Kaip tik giluminį poezijos muzikalumą, man labai svarbų, ryškinam, skleidžiam drauge su kompozitoriumi Algirdu Klova kartu skaitydami mano eilėraščius – autoriaus balsu ir įvairiausiais muzikos instrumentais. 2005-aisiais „Krontos“ leidyklos išleistoje knygoje „Iš naminio audimo dainos“ taip skaitom ne tik su Algirdu Klova, bet ir su jo vadovaujama folkloro grupe „Vydraga“: knygoje yra ir kompaktinė garso plokštelė. (Tiesa, šiemet režisierius Arvydas Barysas su šia mūsų komanda susuko ir filmą – „Iš naminio audimo dainos“.) Truputį panašiai esam bandę su amžinatilsį Remigijumi Audiejaičiu – autoriaus balsu ir Remigijaus balso improvizacijomis. Pristatydami mano knygą „Grandes sont les nuits“ („Naktys yra didelės“, vertė Genovaitė Dručkutė, Asta Uosytė-Būčienė ir Marcas Fontana, pernai išleido Paryžiaus leidykla „L'Harmattan“), šitaip eilėraščius skaitėm drauge su gitaristu Domantu Razausku ir multiinstrumentininku Sauliumi Petreikiu. Šitokiu – poezijos ir muzikos smelkimosi vena į kitą – principu esu sukūręs ir poetinį muzikinį vyksmą „Magnus Ducatus Poesis“, tik čia jau didesnis būrys poetų ir muzikantų iš Lietuvos, Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos skaitom vienas kito poeziją ir jos vertimus. Toks vyksmas užpernai buvo atliktas Minske, pernai Vilniuje ir Kijeve, šiemet keliausim Lenkijon. Šį mūsų žygį remia mūsų Užsienio reikalų ministerija, pernai, paremti dar ir Kultūros ministerijos, bendradarbiaudami su „Petro ofseto“ leidykla išleidom solidų almanachą „Magnus Ducatus Poesis“ – taip, vėl su plokštele, tik šįkart ir garso, ir vaizdo... Beje, knygos vaizdas. Jis man irgi itin svarbus, ir džiaugiuosi, kad pastarais metais nuolat tenka bendradarbiauti su viena subtiliausių Lietuvos knygos dailininkų Sigute Chlebinskaite. Jos darbas – ir kilnus „Vakar yra rytoj“ pavidalas. Tiesa, apie šią knygą dar turėčiau pasakyti, kad netikėtesnių jos ypatumų vis dėlto esama: be manęs, mano eilėraščius dviejose knygos kompaktinėse plokštelė skaito dar 20 mano kolegų ir bičiulių, savaip eilėraščius pasirinkusių, savaip suvokusių. Kito ypatumo priežastis ta, kad leidėja – mokslo institucija, taigi knyga sudaryta ne mano paties, o humanitarinių mokslų daktarės Elenos Baliutytės, knygoje yra ir jos straipsnis apie autoriaus kūrybą.
„Valstiečių laikraštis“. Šį mūsų klausimą diktuoja pirmesnis. Neabejotina: literatūra visada turi savo kilmę. Ji „žemaičiuoja“ ir „aukštaičiuoja“, ji persisunkusi gimtinės miškelių kvapais, žmonių godomis... Ji visada prasideda tavyje ir kažkur šalia tavęs, tavo brangiausiose vietose, tarp tavo brangiausių žmonių. Jūs „neužsidaręs poetas“, aktyviai dalyvaujate įvairiuose renginiuose, kurie vyksta ne tik Lietuvoje, verčiate iš kitų kalbų ir Jus verčia į kitas kalbas, recenzuojate knygas, rašote straipsnius ir esė...
Recenzijų, straipsnių, esė arba stengiuosi neberašyti, arba nebeturiu kada berašyti. Šiaip ar taip, pastarais metais jų beparašau vis mažiau. Širdis plati ir godi, bet gyvenimas vienas, ir visko nesuglėbsi. Į ne vieną darbą įsikinkau tiesiog iš nemokėjimo laiku ir griežtai atsisakyti.
„Valstiečių laikraštis“. Manome, kad daug ką sako ir tas faktas, jog drįsote sudaryti E. Mieželaičio knygą „Eduardas Mieželaitis: post scriptum“, nes tokį didelį poetą palikti praeičiai būtų neteisinga, nors labiau ideologizuoti žmonės gali paleisti ir vieną kitą negražią repliką.
Tiesa, knygos apie Eduardą Mieželaitį – ją šiemet išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla – sudarymo atsisakyti ir nesistengiau. Kodėl? „O kaip su neoficialiąja literatūra to laikotarpio Lietuvoje? <...> (Paradoksalu, tačiau neoficialiąja sovietmečio poezija greičiau pavadinčiau ne <...>, o E. Mieželaičio kūrybą.)“ – kas taip yra pasakęs? Dvigubu antikiniu vardu „Šiaurės Atėnuose“ pasirašinėjantis kolektyvinis recenzentas, svarbiausia – jaunas ir maištingas. Idelogizuoti, ideologiškai kūrėjus vėtyti didelės išminties nereikia. Kur kas sunkiau pačiam įsižiūrėti literatūros žvilgsniu, įmatyti pirmiausia kūrybos reiškinį, besiskleidusį, išsiskleidusį, regis, neįmanomom sąlygom, pagaliau atiduoti paprasčiausią žmoniško dėkingumo duoklę pačiam kūrėjui, pramynusiam kelią ištisoms poetų, o ir apskritai rašytojų kartoms, ėjusioms po jo. Čia turiu galvoje pirmiausia poezijos formos dalykus. Draudimų virvė buvo kietai užveržusi gerklę pokario dešimtmečių Lietuvos poezijai, ir Mieželaitis – ir painių aplinkybių, bet ir asmenybės dėka – buvo vienas iš pirmųjų tą virvę sau, o kartu visai mūsų poezijai sugebėjęs kiek palaisvinti. Poezija, dar kiek pakriokusi štampais, pagaliau ėmė lygiai ir giliai kvėpuoti. Liko gyva ir gyvybinga.
Tiesiog tai suvokiau. Tiesiog tą darbą turėjau padaryti.
„Valstiečių laikraštis“. Mus domintų Jūsų požiūris į poeto statusą visuomenėje, ar užtenka to, kad jis save ir savo poziciją išreiškia vien tik kūryba, ar reikia kažkaip papildomai atstovauti ir Pasvaliui, ir Lietuvai?
Poeto statusą va taip ir įsivaizduoju: pagal išgales kokybiškas darbas, pirmiausia kūryba. Ji ir yra atstovavimas. Sau, Pasvaliui, Lietuvai ar dar kam nors, kas brangu ir artima. Papildomai? Aš už vaisius ir daržoves, ne už maisto papildus. Visos kitos visuomeninės priedermės – kaip ir kiekvieno tos visuomenės nario. Iš sąmoningumo, iš bendruomeniškumo jausmo ir atviro teisybės nervo.
„Valstiečių laikraštis“. Sovietmetis sugadino patriotizmo sąvoką. Bet štai šiandien daug kalbama apie Lietuvos įvaizdį pasaulyje, artėja Lietuvos tūkstantmečio paminėjimas. Nepagerinsime mes to įvaizdžio ir reikiamai Lietuvos nepaminėsime, jei Lietuvos neturėsime savyje. Kai šiandien Lietuvoje iki absurdo sumenkintos tikros vertybės, manome, kultūros žmonės turėtų aktyviau pasisakyti prieš tas Lietuvą naikinančias tendencijas. Net estrados dainininkės Jurgos Šeduikytės protestas liko vienišas, ir internetinėje erdvėje pasipylė gausybė pasisakymų: o kur pasislėpę kiti menininkai? Išsakykite savo poziciją.
Nė iš tolo nemanyčiau, kad menininkai kur nors pasislėpę. Iš patirties žinau daugybę atvirkščių pavyzdžių – visuomeninio menininkų jautrumo. Antai Ukrainos Oranžinės revoliucijos dienomis drauge su kolega Gintaru Grajausku vos per kelias paras Lietuvoje ir pasauly surinkom tūkstančius demokratiją palaikančių parašų... O „Lietuvos“ kino teatro išsaugojimo akcijos? O nesenos Kuršių nerijos gynimo nuo pinigingų klanų, užvaldžiusių partijas ir ministerijas?.. Tiesa yra tik ta, kad menininkų balsas dažniausiai „slepiamas“ – kaip ir kitų skurdan varomų žmonių. Jurgos Šeduikytės protestas kilnus. Jo sėkmė – ten buvusios televizijos kameros, gavusios „įvykį“. Šiaip jau į protestus, pareiškimus, kreipimusis, kokių ir pats esu parašęs ir ne vieną pasirašęs, – į visuomenės, taip pat ir menininkų, balsą instancijų, ypač teisėsaugos, tereaguojama atsirašymais ar atsikalbėjimais, kol klausimo esmė bus numarinta. Žiniasklaidos, jei reikalas nesusijęs su jų rėmėjų konkurentais, tokie protestai nedomina ar trumpam tesudomina tik kaip akibrokštas, galimas manipuliuoti savaip. Kitas daiktas, kad ta žiniasklaida, pareikalavusi už menininkų pareiškimo išspausdinimą neįmanomo užmokesčio, kitą dieną išraiškingai paklaus: o kur menininkų balsas?!. Bėda ta, kad viešai diskusijai mūsų žiniasklaida nebepajėgi, o į rėksmingą perpardavinėtojų turgų ar ūžiančią smuklę kokio nors balso reikšti orus žmogus tikrai neis... Šviesi viltis yra tik ta, kad teisybė po puodu nepavožiama.
Kalbėjosi Jonas Mačiukevičius
Valstiečių laikraštis. – 2008. – Balandžio 9. – P. 6. – Iliustr.: Eltos nuotr. [Vlado Braziūno portr.]. – (Kultūra).
http://www.valstietis.lt/article/articleview/1539/1/343
Elżbieta Musiał
Elżbieta Musiał – poetė, tapytoja. Išleido keturis eilėraščių rinkinius – Vieta dangui (Miejsce na Niebo, 1996), Debesų tatuiruotė (Tatuaż z obłoków, 2001), Upės šešėlis (Cień rzeki, 2003) – ir poemą Žiemą automobilio pervažiuotam laikrodėliui atminti (Na śmierć zegarka przejechanego zimą przez samochód, 2007). 2006-aisiais pasirodė esė rinkinys Poetas žvelgia į moterį (Poeta patrzy na kobietę), skirtas dvylikos žinomų lenkų poetų dvylikai lyrinių eilėraščių. Daugybės tarptautinių projektų dalyvė. Yra surengusi per dvi dešimtis asmeninių tapybos parodų Lenkijoje ir kitose šalyse.
Marts Pujāts
Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas
* * *
šiltas drėgnas rankšluostis tau apie šonus kaip aš kaip visados tik pro grotas pamatau kaip tu į estrados grotas pasiremi tada atodrėkis ir viskam tirpstant atitirpsta estrados ir plaukia tu nuplauki ant estrados lyties ir aistringai stovi nes tu esi iš dainos o aš pirštinėlės šunytis grotų įsikabinęs tada išsigąsti ir įlipi medin ir išsigąsti ir daugiau nebegali žemyn kaip katė negali žemyn iš medžio bešakio kaip katė negali žemyn iš lazdos su dviem galais ir tu šoki rankšluostin
Literatūra ir menas. – 2000. – Spalio 6. – P. 5;
Klaipėda. – 2001. – Vasario 14. – P. 5. – Literatūros priedas Gintaro lašai.
Elena Baliutytė
Poezijos imperijos pilietis
Vlado Braziūno poezijos rinktinę Vakar yra rytoj sudaro nauji kūriniai bei eilėraščiai, atrinkti iš aštuonių jo knygų: iš trijų sovietmečio rinkinių (Slenka žaibas, 1983; Voro stulpas, 1986; Suopiai gręžia dangų, 1988) bei iš Užkalbėti juodą sraują, 1989; Alkanoji linksniuotė, 1993; Užkalinėti, 1998; Ant balto dugno, 1999; lėmeilėmeilėmeilė, 2002. Nors Braziūno gyvenamasis laikas (g. 1952) išsitęsia per keletą „laiko juostų“, kurias sąlygiškai galima pavadinti Maskvos, Lietuvos ir Europos laiku, bet kūryboje istorinio laiko ženklų nėra gausu, nes poetas dažniausiai kalba apie būtąjį nebaigtinį poetinį laiką, siekiantį mitologinę, archetipinę „Didžiojo laiko“ pradžią. Dėmesys etniškumui, liaudies kūrybos tradicijai yra vienas individualiausių Braziūno poezijos sandų, kuris dabartiniu „Europos laiku“ įgavo naujų spalvų ir prasmių.
Rinktinė Vakar yra rytoj pristato Braziūną kaip ryškią poetinę individualybę, atpažįstamą jau nuo pirmojo rinkinio. Kita vertus, laiko dvasia šioje poezijoje taip pat gyva: sovietinio laiko rinkiniuose ji reiškėsi Ezopo kalba; Sąjūdžio meto – publicistiškumu; naujausiuose eilėraščiuose – naujomis temomis, kitokiu eilėraščio modeliu ir net kūrinių metrika: ne vieno eilėraščio parašymo vieta sutampa su tarptautinių poezijos forumų erdvėmis (nors dar neseniai viename interviu poetas yra sakęs, kad eilėraštį rašąs dažniausiai savame krašte, savo aplinkoje). Ar tai reikštų, kad „etnografiškasis“ Braziūnas ima kurti „euroeilėraštį“? Paradoksalu, bet turbūt taip, jei turėsime omeny, kad tai yra geras eilėraštis.
Braziūną įkvepia pačioje Europoje intensyvėjantys regioninės savimonės procesai. Jis palaiko ir ten gyvą idėją kurti poeziją ne tik literatūrine kalba, bet ir atskiromis tarmėmis. Šiuo metu pakeliui pas skaitytoją yra Braziūno poezijos rinkinys Saula prė laidos, parašytas poeto gimtąja šiaurės aukštaičių panevėžiškių tarme su filologiniu vertimu į lietuvių kalbą ir su autoriaus įskaityta kompaktine plokštele. Kiek anksčiau į savo tarmę iš Berno vokiečių tarmės (kalbos) drauge su Markumi Roduneriu jis yra išvertęs šveicaro Kurto Marti poezijos rinkinį Štai eina žmogus (tarmiškai – Va ain žmogs; 2004). Braziūnas jaučiasi visavertis naujųjų Vidurio Europos erdvių subjektas: jam dalyvaujant atsirado Cap à l'Est, Vidurio Europos poetų sambūris, vienijantis prancūziškai bendraujančius kūrėjus. Apskritai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Braziūnas deklaruoja bent jau dvigubą savo eilėraščio „pilietybę“: jis esąs ne tik lietuvių kalbos, taigi ir etninės kultūrinės tradicijos, pilietis, bet ir poezijos imperijos, pagal melodikos specifiką apimančios ne tik baltų, bet ir pietryčių slavų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (XIII-XVI a.) istorines žemes, Balkanų kraštus, pilietis. Su šiais geopoetiniais interesais yra susijusi ne viena Braziūno veiklos sritis: be vertimų, naujausia jo idėja – 2006 metais Minske Lietuvos ambasadoje įsteigta Magnus Ducatus Poesis (Poezijos Didžioji Kunigaikštystė), vienijanti poetus, muzikus ir kitus meno žmones tautų, vienu metu gyvenusių bendroje valstybėje – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Burti tokią bendriją Braziūną paskatino ne kokie nors sentimentai istorijai; daug versdamas poezijos iš įvairių kalbų: latvių, prancūzų, lenkų, baltarusių, ukrainų, kroatų, rusų, serbų, – jis teigia įsitikinęs, kad melodinių (taigi ir poetinių) izoglosų ribos nesutampa su valstybių sienomis ar atskiromis kalbomis; pagal melodikos specifiką baltai, pietryčių slavai ir Balkanų kraštai priklausytų tam pačiam arealui.
Ar poezijos imperijos piliečio pojūtis kaip nors paveikė naująją Braziūno poeziją? Tarptautiniai poezijos forumai, kuriuose Braziūnas aktyviai dalyvauja, ne tik inicijuoja naujus vertimus, bet ir šiek tiek keičia pačią poeziją. Akivaizdu, kad jo eilėraštis tapo siužetiškesnis, jame atsirado daugiau dabarties ženklų, literatūrinio gyvenimo realijų, žaismės, ironijos. Štai almanachas Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika, 2007 (išleistas su kompaktine garso ir vaizdo plokštele), kurį sudarė ir daugumą eilėraščių išvertė Braziūnas, yra akivaizdus pavyzdys, kad įvairių tautų poetams dabar rūpi panašūs klausimai: jie kalba apie neįprastą savijautą „neapibrėžtosios mūsų Europos kieme“, pasienio savijautą, identiteto problemas.
„Europos laiko“ palankumą Braziūno kūrybinei biografijai aiškinčiau taip: jo poezijos vaizdinių archetipiškumas savaip atliepia kolektyvinį, neretai teatralizuotą meno vyksmą. Fonetiškai raiškiai instrumentuota Braziūno kūryba tinka poetinių festivalių erdvėms, viešiems kūrybos skaitymams. Jis lengvai improvizuoja viena ar kita tema, kūrybiškai žaidžia rengos, kolektyvinio festivalių žanro, žaidimus. 2005 metais jis yra pelnęs tarptautinio literatūros festivalio Slovėnijoje prizą „Vilenicos krištolas“, 2006 metais – Latvijos literatūros Metų apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus verčiant latvių literatūrą, Poezijos pavasario apdovanojimą (taip pat už poezijos vertimus); yra gavęs ir ne vieną Poetinio Druskininkų rudens prizą bei Jotvingių premiją (2003). Braziūnas kūrybingai išnaudoja pakitusią komunikacijos situaciją: savo knygomis jis orientuojasi ne tik į tradicinį knygos skaitytoją, bet ir į klausytoją; ir čia pristatomą rinktinę Vakar yra rytoj lydi dvi kompaktinės plokštelės, jose eilėraščiai yra įskaityti autoriaus ir jo kolegų, bičiulių balsais. O ankstesnė autokoliažinė kompozicija Iš naminio audimo dainos (2005) apskritai yra daugialytis tekstas: be Braziūno poezijos, čia esama muzikinio sando, liaudies dainų citatų bei autobiografinio prozinio komentaro.
Laiko dvasią pagaunantys kūrybos eksperimentai yra svarbu, bet svarbiausia jų pasisekimo prielaida vis dėlto slypi pačioje Braziūno poezijoje. Nuo pat pirmojo rinkinio ji neatitiko tradicinio psichologinio lyrizmo sampratos: joje beveik nėra lyrinių, t.y. egocentriškųjų temų; poetas kalba apie „objektyviai“ vaizdijančią savo kūrybą, apie archetipinę savo vaizdinių prigimtį ir t.t. Šiai poezijai rūpi epo užmojo klausimai apie etnoso, tautos, valstybės pradžią, apie istorijos ir mito atmintį. Tokią į praeitį orientuotą tematiką atitinka specifinė, archaizuota, dialektizmų, latvizmų, kitų kalbų žodžių prisodrinta poetinė kalba. Bet visi lingvistiniai „nenormiškumai“ jo eilėraštyje atrodo natūralūs, organiški, tarsi juos būtų išplukdžiusi pati eilutės tėkmė, o poetinės „rekonstrukcijos“ – prasmingos. Be kita ko, tai patvirtina ir kalbininko profesoriaus Skirmanto Valento monografija apie Braziūno ir Sigito Gedos poeziją Mė(lynojo)nulio lingvistika (2007). Religijotyrininkas, etnologas, rašytojas, eseistas Gintaras Beresnevičius (1961–2006) Braziūno poezijos kalbą įvardijo kaip baltų prokalbę arba barbarų rokoko. Remdamasis fonetiniais žodžių sąskambiais, poetas džiazuoja, raliuoja, tiroliuoja ar jodleriauja kalbos stichijoje jausdamasis esąs laisvas ir kūrybiškas. Dėl ryškaus lingvistinio, fonetinio šios poezijos sando manyta, kad tokia poezija sunkiai išverčiama, bet atskiromis knygomis Braziūno kūrybos jau yra išleista prancūzų (2003, 2006, 2007), bulgarų (2005), slovakų (2006) kalbomis, o šiaip jo eilėraščių yra išversta ir į latvių, lenkų, baltarusių, albanų, anglų, italų, gruzinų, kroatų, slovakų, slovėnų, ukrainų, rumunų, rusų, švedų, vokiečių kalbas.
Apibendrinant galima teigti, kad Braziūno kūryboje paradoksaliai dera priešingi pradai: pasaulėvaizdžio konservatizmas, archaizuota leksika ir moderni raiškos forma; rimuotas, ryškiai fonetiškai instrumentuotas ketureilis ir komplikuotas ritmas; folkloriniai motyvai ir postmodernūs kūrybos projektai; poetinės kalbos energija ir neryškus subjektas (nors autorius yra labai socialus ir aktyvus pilietis: kraštotyrininkas, žaliasis, sąjūdininkas, dabar – įvairių kultūros akcijų sumanytojas ir dalyvis); archetipinių vaizdinių (ąžuolas, šaltinis, kalnas, ugnis, vanduo, akmuo, duona) eilėraščio „dugnas“, bet ant jo suformuoti individualūs garsaraščių ir reikšmių „raštai“.
Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj: [nauji eilėraščiai ir eilėraščiai iš ankstesnių rinkinių] / sudarė Elena Baliutytė. – Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 2007. – 312 p. – (Gyvoji poezija / serijos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė]). – Elenos Baliutytės straipsnis „Herojaus išbandymas ugnimi, vandeniu, oru ir kitomis stichijomis per būtąjį nebaigtinį“ p. 6–31. – Priedas: 2 kompaktinės garso plokštelės / įrašė Virginijus Gasiliūnas [Vlado Braziūno eilėraščius skaito autorius, Alis Balbierius, Elena Baliutytė, Henrikas Algis Čigriejus, Juozas Erlickas, Antanas Gailius, Virginijus Gasiliūnas, Antanas A. Jonynas, Donaldas Kajokas, Skaidrius Kandratavičius, Herkus Kunčius, Aidas Marčėnas, Sigitas Narbutas, Kęstutis Nastopka, Kornelijus Platelis, Jonas Strielkūnas, Bronė Stundžienė, Renata Šerelytė, Alvydas Šlepikas, Skirmantas Valentas].
Bernard Noël
Naktys yra didelės
Vlado Braziūno eilėraščių knyga prancūziškai „Grandes sont les nuits“ buvo pristatyta kovo 12 d. ypač poetinėje aplinkoje – „Lėlės“ teatro Mažojoje salėje – nedidelėje skliautuotoje erdvėje. Savo eilėraščius V. Braziūnas skaitė pritariant bardui Domantui Razauskui bei multiinstrumentalistui Sauliui Petreikiui. Vertimų paskaitė aktorė Caroline Paliulis. Rinkinį plačiau aptarė literatūrologas Kęstutis Nastopka. Pasak jo, V. Braziūnas viso labo trečiasis lietuvių poetas, kurio eilėraščiai prancūziškai išleisti atskira knyga. (Pirmieji du – Juozas Tysliava ir Marcelijus Martinaitis.) Rinkinyje – 39 eilėraščiai.
Skelbiame vieno žymiausių šiuolaikinių prancūzų poetų, praeitais metais viešėjusio Poezijos pavasario festivalyje, Bernard’o Noëlio mintis apie šią V. Braziūno knygą.
B. J.
Braziūnas, Vladas. GRANDES SONT LES NUITS / Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė, Asta Uosytė-Būčienė et Marc Fontana. – Paris: L’Harmattan, 2007.
Yra kalbų, kurios, buvusios nužudytos, prisikelia. Tokia yra lietuvių kalba, kurią carai buvo uždraudę, kad nutildytų maištingą tautą. Tad nelabai ką žinome apie tą buvusią kalbą, jos pasipriešinimą, jos literatūrą, nors nuo šiol ji yra „mūsų“ Europos dalis. Todėl Vlado Braziūno, šiandien ryškiai atstovaujančio lietuvių kalbos minčiai ir vaizduotei teikiamoms galimybėms, knygos pasirodymas prancūzų kalba yra, be abejo, didelis įvykis. Tuo pačiu tai proga susipažinti su Harmattano (Éditions de l’Harmattan) kolekcija „Levée d’ancre“ („Inkaro pakėlimas“), kuriai vadovauja Gérard’as Augustinas ir Michelis Cassiras. Jie labai nesigarsindami jau išleido dvidešimt penkias graikų, arabų, ispanų, kinų, indų poetų, kuriuos dar turėsime atrasti, knygas.
Vlado Braziūno knyga „Naktys yra didelės“ – tai antologija, sudaryta iš trijų rinkinių: „Būtasis nebaigtinis“, „Vakar yra rytoj“ ir titulinės knygos. Garsinis pavidalas, žinoma, yra prarastas: jis neišverčiamas, bet dėl ritmo kaitos, sutirštinimų ir pagreitinimų, kuriuos vertėjai sugebėjo išsaugoti, muzika vis dar virpa anapus teksto. Šiurkštokas nelygių skiemenų girgždesys ir elipsės paryškina kultūrinio paveldo klodus, kurie aiškiai išliko eilučių moduliacijose, niuansuose ir ritme. Bendra intonacija lyrinė, tačiau vienodai tekanti, nedeklaratyvi, kaskart išsauganti tikrumą ir tikslumą. Visa tai leidžia sukurti įtampą tarp jausmo ir minties, kai vienas nuspalvina kitą arba kartais perplėšia, palikdami atvirą žaizdą, nes šiandien būtent šitaip suvokiamas pasaulis.
Gamta tebėra ne kaip dekoracija, o kaip materija, nuo kurios atsiskiria žodžiai: jie yra tikros ano laiko nuoskilos – šienas, šakos, akmenukai, dulkės, fontanas, žiedlapiai... Visi šie žodžiai nupoetinti, nes laikomi žaliava be jokių referencijų. Tokiu būdu ryžtingai nutolstama nuo tradicinio poetinio pasaulėvaizdžio, nors iš pirmo žvilgsnio išsaugoma jo kalba. Iš čia kyla natūralus keistumas, kai naudojamasi tuo, kas žinoma, sugestijuojant nežinomą, ir kuris apvalo žodyną nuo bet kokių poetinių stereotipų. Vertėjai vykusiai perteikia tokį pasirinkimą, teikdami pirmenybę prasmės pertrūkiams, staigiems nuokrypiams. Iš to kylantis ritmas kaitaliojasi su netikėtomis asociacijomis ir prasmės perkėlimais, kurie kartu su lanksčiomis jungtimis išjudina ramią eilutės slinktį.
Trumpi eilėraščiai dažniausiai prasideda familiaria intonacija, kurią beveik tuoj pat pertraukia priešingos reikšmės vaizdas arba žodis. Jokio perėjimo nuo vieno vaizdo prie kito, pavyzdžiui: „Vilniuje naktį sniegas“, o kita eilutė – „už vasaros klaidas“. Toks netikėtas sugretinimas paaštrina dėmesį, ragina skaityti keletą kartų, susitelkiant ties žodžiu, jo prasminiu krūviu, jo skambesiu, trumpai tariant, tuo, kas sudaro eilėraščio medžiagą ir sukuria pabaigos įspūdžio figūrą. Santūrus ir kuklus toks žodžių parinkimas, toks polėkio sutirštinimas, užuot jam pasidavus, tuo pat metu ir skaitytojui suteikia už entuziazmą tvaresnių emocijų.
Kaip būdinga daliai šiuolaikinės poezijos, Vladas Braziūnas, be abejo, priešiškas „poetiškumui“. Bet šis priešiškumas reiškia ne tiek įtaką, kiek šiuo metu visose kalbose iškilusią problemą. Reikšmingas faktas, kad originali lietuviška kūryba užmezga tiesioginį ryšį su šiaip ar taip „užsienietiška“ patirtimi.
Iš prancūzų kalbos vertė GENOVAITĖ DRUČKUTĖ
http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3182&kas=straipsnis&st...
Literatūra ir menas. – 2008. – Kovo 21. – P. 5. – (Knygos).
Inese Zandere
Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas
Vilniaus traukinys
išvežta nakties kelio aklame vingy aš įtariu savo gyvenimą kad šis trokšta pabėgt nuo manęs palikti vieną vietoje iš kurios neregėt praeities ateities vientulystės didžiosios prasmės tik kurčnebylė leišių mergaitė užmigus ant kupė lentynos ir tamsa ir aš verkiu iš baimės tyliai tarsi galėčiau sudrumsti kurčnebylės miegą tiesiog verkiu ašarom jos bėga iš akių ir šluostau akis rankom ir nubėga pro pirštus ašarų laikrodžio mažieji vienodieji mirksniai ir vienodai abejingai įsismelkia kelio tamson lyg kad jų nebūtų buvę verkdama pamirštu kad verkiu važiuodama pamirštu kad važiuoju gyvendama pamirštu kad gyvenu pamiršdama pamirštu pamiršti kol pamatau tave už vingio tokį artimą liūdną ir sutrikusį lyg kad tu būtum sugrįžęs pakelt ko pamesta ir turėčiau tai aš bandau prisimint bet prisimenu tiktai Vilnių ir jaučiu kaip sunku traukt tavo sielą katafalkui žvaigždžių skersuojančiam plynu padangių keliu daug lengviau man būtų traukt tavo nuodėmingą kūną visą amžių žemės pravėžom ir likti netekus jėgų kokioj bevardėj vietoj kur niekad nesustoja Vilniaus traukinys ar likt traukiny visada visada kely tarp vakaro ryto tarp žodžių tu juos dar rašai kad aš jų daugiau nerašyčiau bet visa nėra net antraip nei manyta visa yra kitaip sutraukytos citatos susimaizgo popieriaus skutai pilkame priešaušrio vėjy ir svarbiau dabar atrodo ko nenorėjom o ne ko nesuspėjom pasileidžia rankos ir akys leidžia langui spindėt naktis praėjo traukinio gausmas dūžta į iešmą stulpus ir vielas bėgiai šakojas bildėdami miesto nuojautoj jį nuo saulėtekio beskiria vien tik kylantis rūkas paskutinė malda be žodžio galios ir tikslo tik sklystanti vilties sutelktis pamiškėj gangreit toje vietoj kur prasideda tikrovė: – gal Vilniaus daugiau nebėr gal naktį jisai pakilo aukštojon rugpjūčio padangėn Vilnius mano nepakeliamoji našta kurią tu pakėlei lengvai kaip baltą akmenėlį nuo tamsos kelio – tačiau traukinys atsitrenkia į Vilnių skausmas raudona saulė ir kurčnebylės leišių mergaitės miegūstų akių gilumoj mano gyvenimas iš kurio man darsyk nepavyko pabėgti
1995 metų liepos 30–31
Literatūra ir menas. – 1996. – Rugpjūčio 3. – P. 2. – Vertėjo žodis. – Iliustr.: Vlado Braziūno nuotr.: Rygos senamiestyje 1987-ųjų liepą, kai būrelis jaunų rašytojų mokėmės latvių kalbos. Iš kairės: Dainius Razauskas (dainius), kalbininkas, mūsų mokytojas Pėteris Vanagas, Vaidotas Daunys ir Uldis Bėrzinis.
Filmo „Iš naminio audimo dainos“ pristatymas
Režisieriaus Arvydo Baryso, ėmusio kurti filmą apie Lietuvos kaimo tradicijas, akiratin pateko poeto Vlado Braziūno, kompozitoriaus Algirdo Klovos ir jo vadovaujamos folkloro grupės „Vydraga“ knyga su kompaktine garso plokštele – „Iš naminio audimo dainos“ (Vilnius: „Petro ofsetas“, 2005). Taip susibūrė filmo kūrybinė grupė.
Jai pasirodė svarbu tie dalykai, kurie per amžius savaip veikė lietuvių pasaulėjautą, savitai spalvino jos kūrybinę raišką: tėviškės kraštovaizdis, buitinės ir meninės namų aplinkos detalės, tradiciniai valgiai ir gėrimai, liaudies amatai ir dirbiniai – visa, kas sudaro mūsų, lietuvių, kasdienybę, pagaliau mūsų šventės – kalendorinės, šeimos, religinės… Filme nesistengiama visa ko detaliai vardyti, filmas – vaizdų, muzikos garsų ir poetinio žodžio (eilėraščius skaito pats autorius) kalba, siejama asociacijų, nuotaikų, jų niuansų. Taip filmo juoston įaudžiama visa Lietuva, visi jos regionai, jos ežerų duburiai ir dangaus gelmės.
Eduardas Mieželaitis: post scriptum
Literatūra ir menas 2008-02-15 nr. 3177:
Tai knyga apie Eduardą Mieželaitį, talentingą, daug kontroversijų išgyvenusį poetą ir apie jo aplinką – sunkų permainingą laiką. Knygos sandarą lėmė sukaupti prisiminimai ir apmąstymai, panašių leidinių tradicijos, svarbiausio personažo improvizacinė prigimtis.
Tokių sovietmečiu gebėjusių atsiskleisti ir aktyviai veikusių menininkų, koks buvo E. Mieželaitis, biografijos ir kūrybos vertinimas tebėra problema. Žmonės, nusiteikę gilintis į kontroversijas, nelabai linkę viešai skelbti vertinimus; greta suvokiančių ir mąstančių apie aukštumas ir priešybes pasitaiko krypstančių į apologetiką – iš dalies dėl žinių trūkumo. Taigi objektyvūs vertinimai priklauso ateičiai. Bet tik dabarčiai priklauso – gyvų prisiminimų autentika.
Į fotografijų ciklus sąmoningai įterptas ir oficialusis E. Mieželaičio gyvenimas.
Latvių ir lietuvių poezijos skaitymai
2008 m. kovo 28 d., penktadienį,
Vilniaus universitete –
iškilminga Latvistikos kabineto atidarymo konferencija
17.00 Filologijos fakulteto V. Krėvės auditorijoje –
latvių ir lietuvių poezijos skaitymai.
Dalyvauja poetai
Vladas Braziūnas,
Sigitas Geda,
Knutas Skujeniekas,
Knygos „Eduardas Mieželaitis: post scriptum“ pristatymas
RAŠYTOJŲ KLUBAS KVIEČIA
2008 m. kovo 26 d. 18 val. Rašytojų klube /K. Sirvydo g. 6, Vilnius/
Pristatant knygą
Eduardas Mieželaitis: post scriptum
/ PRISIMINIMAI APIE EDUARDĄ MIEŽELAITĮ, STRAIPSNIAI, LAIŠKAI
dalyvauja knygos sudarytojas Vladas Braziūnas literatūrologė
dr. Donata Mitaitė, aktorė Gražina Urbonaitė.
Vakare pamatysime santrauką iš Valstybinio jaunimo teatro 1966-ųjų metų
literatūrinio spektaklio „Gintaro paukštė“ pagal Eduardo Mieželaičio
knygą „Duona ir žodis“;
ją atliks Valstybinio jaunimo teatro aktoriai Eugenija
Jankutė, Karolis Dapkus, Ferdinandas Jakšys, Algis Mažuolis, Saulius
Sipaitis, Lilija Žadeikytė.
Vakaro vedėjas literatūros kritikas Valentinas Sventickas.
