Vladas Braziūnas

Kaip visada rytas nupiešia mūsų veidus ir išeina.

Jūra ateina prie slenksčio, pabeldžia ir nepastebimai nuslysta atgal. Mes kvėpuojam per miegą ramiai kaip dumbliai. Vien tik sapnai pribirę baltų sraigių. Sakai: čia jūros būta. Sakau: būta jūros čia. Bangų žodžiai gilūs kaip miegas.

Nuo vieno kvapo kito kvapan lekia plaštakė kurdama erdvės nuovoką akimirkos pajautoms. Po teisybei laikas yra erdvė.

Tikintys liks laukti, netikintys leisis toliau, kol tamsa vìsa iššluos iš akių, kol naktis prieky sumūrys juodą, miegūstą mūrą. Ir meldžiantys pavargs bemelsti, nes rankos ne žvakės – jos nedega be skausmo, nes lūpos ne vėjas – jos nekruta be žodžių. Eina tik kelias, tik kelias eina. Mes – dulkių debesis. Norim dangun.

paežerės meldynėj, vienišas iš nesuvokiamos gilmės pilnaties išviliotas vėlei į kaulą eglinį nubalintas, sūpuojas šen-ten, šen-ten… tarpais ant jo nutupia koks netikėtas nakvišaujantis laumžirgis, leidžias apylaikiais daugel daugiau negu tūkstančio metų senumo vandens kerėtojų dvasios, gailiau negu gailiai ūbuodamos, prarastą ateitį apraudodamos, galindų vandenvardžius it strėlių atspindžius žuvų žiaunose paslėpdamos; vienas vienintelis irklas – tarp bangos ir bangos, vienas vienintelis mirksnis – it apreiškimo krūpsnis, it rasos laše sublyksėjęs prie lopšio palinkusios Laimos veidas, it žmonių gyvenimas (nei per ilgas, nei trūkstamas); ir padūmavusioj Laiko aky, tvykstelint elniaragio žeberklui, pliukštelėjimui perplėšiant dabartybės plėvę ir sidabro bangelėms nusiritant ligi pat mirusių tautų surakintų lūpų, žiūr! tarp mirties juodųjų slėnių tarsi vertųsi plaštaka, joj aplink ugniakurus džiūdami garuoja sentėvių drėgni kūnai ir paparčio žiedų nutviekstais veidais šokinėja ir skraidžioja laumės, vėlių kultuvėm velėtuos marškiniuos krūtų karpoms žmonėspi liepsnojant ir pėdų kaukšėjimui atsimušant mano tvinksniuos; tapus ežero, žiūr! sklaidantis miglai, drevėtos eglės ir bičiuliai sūpuojas geiniuos it aukso žiedadulkės Austėjos plaukuos, o po plačiu paparčiu, midų besiurbiant, klau! tyliai klaksi liežuviu kaukas – jo klyvos kojelės, jo kerpių barzda, jo kliūgų kraitelė, kurioj triskart trejos devynerios didrūgčių tūtos, devyniskart devyni tuzinai sidabro žvynų ir septyniskart septynios žalčių karūnos; bet kas ten? kas ten dejuodamas žiūri? kas ten YRA? kas ten, meldus praskirdamas, IRIAS? ar iš stuobrio išskobtas luotas veža donį vėlėms vaidelotų? aiman! galbūt ten, lengvo dvelksmo išjudinta, veltui teisybės ieškodama nu- banguoja kokia kiltis, ainiams niekad nesužinosima? o galbūt ten baltas it kaulas irklas, įstrigęs užkariautojų klastingo dievo godžioj gerklėj, velka priešo kariaunas mirties nelaisvėn? dvelksmas virsta į vėją, ir aplink meldus ir žmonelių gyvenimus skirsto ir skiria kažkokia perregima ranka, kuri mus virš laiko vandenų laiko lopšyje-it-valty valty-it-karste karste-lopšyje virš vandenžolių it skenduolių plaukų kuri gi mus iria, iria, iria ir staiga nebeiria, paežerėj nieko, tik tamsa, juodesnė už juodą, tik tyla, tylesnė už tylią, ir mano širdies tvinksniai, patys sau išsiduobdami kapų duobutes, tvinksi link juodojo slėnio, kur ką tik atsivėrusi užsiveria Plaštaka.

tyras žydras laukinio žvėrio žvilgsnis, vėjui sulaikius alsavimą krūmų tankmėj ir žilajam medžiokliui nuščiuvus savo vaikystės lūkesčiuos nekaltuosiuos; tąsyk, jis pamena, ėjom slapstynių paupio lazdynijoj, ir tu karklo dūdelės giesmėj pradingai, ir vakarui leidžiantis, aš užmigau, susirietęs ąžuolo uokse, ir sapne prie manęs prisėlino švelnus laukinis žvėris, kuždėjo man: tu prarasdamas ją pelnysi, tu per amžius ilgėsies savęs, ir vien tik paunksny mirties, kai jau atmintis pirmykštė pervers pūstančią kasdienę saldybę ir žvilgūs medžioklės rykai nei pamėnai rūdėdami tems vėlei vyzdžių gilmėj, tu pajusi savy nei karklo dūdelėj Senolę alsuojant

Norbertui Vėliui treji gaideliai begysta saulėtekio žmogui į veidą žiedas įspįsta Dzūkijoj ir Nemunu leidžiasi Aukštaitijoj laukų vidury stovi stalas – linas ir duona languota pievų skara juosia derlųjį stuomenį dumblinių ežerų kūlgrindos saulėsėdos žmogui vaikščiot atplaukia žiedas ir uždega žvaigždę ant aistmarių

tėvyne mūsų, kur esi danguos linguok prie Guostagalio šventą garšvą lamzdelės tavo tarmę išringuos tik atsiduski ir išeik be garso nė vienas neatstums ir palydės lig rėkiančios žvaigždės žvirgždėtoj upėj kitam krašte tėvynės ar vilties Ūla, gegutė, šilas ir Aputis

iš ryto saulė kasas paleidus aukštais pušynais plaukus šukuojas kad būtų linas ilgas kaip kasos kad saulės pluoštais tvaskėtų kraičiai o baltapluoščiai mėlynažiedžiai o baltaveidės mėlynaakės šilkų kasnykai ir aukso žiedas darbai kas rytą kaip saulės pateka