Ferdinandas Kauzonas
Protas vaikšto iš paskos
Prieš gerą pusšimtį metų Leipalingio mokyklos kūno kultūros mokytoja man, septintokui ar aštuntokui, pasakė: „Tu švelnus kaip mergaitė“... Baisiausia, kad ji tai pasakė mano bendraamžiams, o svarbiausia, bendraamžėms girdint. Tokios gėdos nepatyriau per visą likusį gyvenimą... Todėl visą tą likusį savo gyvenimą stengiausi būti grubus. Kartais vaidmuo pavykdavo.
Bet kai prieš du dešimtmečius kūrybinio jaunimo stovykloje susipažinau su poetu Vladu Braziūnu, man pasidarė labai gera – pamačiau tokį patį. Tik jis savo švelnumo net nebandė slėpti. Jam bepigu, jam galima – jis poetas. Geriau jau ir aš būčiau į poetus ėjęs, užuot kankinęsis visą gyvenimą.
Užtat kai ėjau į pasimatymą su juo, kad pasikalbėtume ketvirtadienio „Respublikai“ rūpimais klausimais, buvau nerimo sklidinas – ar bus skaitomas dviejų švelnybių pasišnekėjimas apie švelnius dalykus?.. Kad įtikčiau skaitytojui, iškart užpuoliau vargšą švelnų poetą, už ką dabar, jau post factum, nuolankiai jo atsiprašau.
– Neseniai žiūrėjau dokumentinį filmą apie Hitlerį. Prasideda jis tokiu motto: „Blogis triumfuoja tuomet, kai padorūs žmonės tyli“. Blogio mūsų visuomenėje randasi vis daugiau – tai ko tu tyli?
– Matai, kas yra su tuo tylėjimu: tylėjimas yra...
– Irgi yra kalbėjimas? Šitaip vienas tavo kolega rašytojas man jau sakė... Ne-ti-kiu!
– Tylėjimas irgi yra kalbėjimas. Bet tai tik vienas daiktas. Kitas daiktas yra tas, kad aš netyliu. Daug kas netylėtų. Tik kiek yra prieinamų būdų, kurie leistų tave išgirsti? Žiniasklaidos sistema yra tokia, kad jeigu tu nori savo poziciją visuomenei išsakyti – užsimokėk. Bet tu tiek neturi. O rytojaus dieną to paties laikraščio, kuris tiek užsiprašė, korespondentas ateis ir paklaus: o kodėl tu tyli?
– Tu čia apie „Respubliką“, tave ir mane?
– Ne, tas atvejis yra visuotinis. Kitas daiktas, kad daugiausia, ką, sakysim, mano profesijos žmogus gali padaryt, kaip turbūt ir kiekvienos profesijos, tai bent jau savo srityje būti laisvas, nepaisantis jokių konjunktūrinių aplinkybių, o jų visada kas nors pakiša, ir ta savo laisve parodyti visiems, kad gyvent galima ir šitaip. Tai irgi yra tokia gal net tikresnė netylėjimo forma. Tačiau būna atvejų, kai iš tikrųjų turi kažko griebtis...
– Ko tu gali griebtis? Tūkstančio egzempliorių tiražu išleisti poezijos knygelę?
– Su kūryba viskas, deja, taip, bet yra garsesnių netylėjimo formų. Štai, sakysim, prasidėjo brolių ukrainų oranžinė revoliucija, tai mes su Gintaru Grajausku padarėme specialią interneto svetainę ir per ją ėmėme iš viso pasaulio rinkti parašus spontaniškam jų demokratėjimui paremti. Per kelias dienas surinkome bene dešimt tūkstančių.
Arba esu vienas iš pareiškimo dėl Gintaro Beresnevičiaus žūties autorių. Net per radiją keliskart teko diskutuoti su prokurorais. Tik faktai nuo jų – kaip vanduo nuo žąsies.
Dabar, pavyzdžiui, renkame parašus dėl draudimo mišką kirsti vasarą. Tu turbūt net neįsivaizduoji, kaip tai yra svarbu! Aš dabar mėnesį praleidau Gotlande. Dievuliuk mano, kaip jie, švedai, moka saugoti savo miškus. O juk lietuviui miškas irgi visada buvo daugiau nei malka... Dabar gi jis mano, kad jeigu miškas yra privatus, tai viskas, kas ten yra – jo nuosavybė. O iš tiesų, tau priklauso tik malka. Visa kita – ne tavo. Žvėrelis, paukštelis, vabalėlis – jau mūsų visų. Ir jeigu jau kerti savo malką, tai kirsk taip, kad būtų padaryta mažiausiai žalos visai ekosistemai, kad kaip galima mažiau trukdytum kiekvienai ten plazdančiai gyvybei. Kirsk, kai užeina pašalas, kai tavo technika neklimpsta, netraiško milijonų gyvybių. O vasarą nelįsk. Šitaip lietuvis niekada nesielgdavo
– Na, gerai, surinksite tuos parašus, atiduosite valdžiai – ir tuo viskas baigsis? Ar daug buvo atvejų, kai valdžia sveikai sureaguodavo į tuos jūsų tūkstančius parašų?
– (po ilgėlesnės pauzės) Na, tikiuosi, dabar bus tas atvejis. Dėl miškų. Nes reikalas absoliučiai aiškus.
– Vadinasi tikiesi, kad bus priimtas įstatymas, kuris darys poveikį miško savininkui... O kodėl jūs tą poveikį bandote daryti per valdžią, per įstatymą? Kodėl taikote į valdžią, o ne į patį miškų savininką? Juk nuo jo daugiau priklauso. Nes valdžia žmonių nesirenka. Žmonės renkasi valdžią. O valdžią išrinko tie patys, kurie pavasarį, vasarą ar rudenį traiško tavo vabaliukus, milijonus kitokių gyvybių. Mūsų politika serga, nes serga visuomenė.
– Nemanyk, kad lengvai tas jaunos demokratijos bėdas išspręsi. Čia yra mūsų visų ir mūsų demokratijos nesusitupėjimo reikalas. Nieko čia gal tragiško ir nėra, išskyrus nebent tam tikrą grėsmės šešėlį, kuris leidžia įtarti: kažkam labai rūpi, kad kaip galima ilgiau nesusitupėtume.
– Visi šituo suinteresuoti. Žiniasklaida – taip, nes ji jau suspėjo prisitaikyti prie tokios visuomenės skonio ir poreikių. Jeigu visuomenė keisis, teks keistis ir žiniasklaidai. Valdžia – taip, nes jeigu pasikeis visuomenė, valdžia bus kita. O valdžia nenori, kad ją pakeistų, vadinasi, nenori ir kad visuomenė keistųsi. Nėra institucijos, kuriai rūpėtų, kad mes ir mūsų demokratija susitupėtų. Tik jūs, intelektualai, kažkur aukštai plasnojantys, žemės po kojomis nejaučiantys, norite, kad demokratija ir visuomenė susitupėtų. Deja, lemiate ne jūs, tyliai plasnodami, o jie, renkantys į valdžią nerealius svaičiotojus ir bukus fantazuotojus. Todėl mes pasmerkti.
– Ne, nepasmerkti!. Dar mano aktyvaus žaliavimo, dalyvavimo Žaliųjų judėjime, laikais, Sąjūdžio priešaušryje, buvo toks terminas: „žolės šaknų revoliucija“. Po labai truputėlį į kiekvieną iš mūsų iš šaknelių, iš apačios eina sveiki syvai. Jie nesustabdomi. Pažiūrėk, kas dedasi Sereikiškių parke per folkloro festivalius. Ar matai, kokie žmonės čia renkasi? Juose ta gijelė nenutrūko, viskas tęsiasi. Ateis ir į kitus – iš tų šaknelių. Į kiekvieną. Iš ten ateis ir mūsų bendruomeniškumas. Žmogus, patenkinęs savo individualizmą, nori nenori pasijus plikas ir turės glaustis prie kito. Pagalvos: tiek visko turiu, bet man vis tiek kažko trūksta, kažko negera. Ak, dėl to, kad štai jam, šalia esančiam, yra blogai.
– Manoma, kad reikalai Lietuvoje pasikeis į gerą pusę, kai į valdžią ateis žmonės, neuostę socializmo...
– Manau, kad ne kartos čia kaltos. Čia greičiau tam tikros kultūrinės sanklodos, išsilavinimo reikalas. Pažįstu nemažai jaunų žmonių, tarp jų, žinoma, didelė dalis ne Lietuvoje mokslus baigusių. Pamačiusių, kaip normaliam pasaulyje gyvenama. Bet jiems į valdžią sunku patekti – partijos jų neįsileidžia. Bijo. Nes tokių partijų, kurias vienytų ideologija, o ne valdytų jų pačių ar kokios grupės interesai, beveik ir nematyti.
– Kai rasis ideologijos, nedelsiant sumažės partijų skaičius. Pritrūks ideologijų – neliks laisvos nišos. Turės vieni su kitais jungtis arba dingti iš politinio gyvenimo. Trys keturios partijos – ir viskas.
– Žinoma. Ideologijų tiek nėra, kiek pas mus partijų. Gamtoj taip nebūna. Neįmanoma tiek ideologijų net prigalvoti.
– Visa Lietuva dabar verkia. Kodėl tu – toks švelnus, o neverki.
– Iš tiesų, kai paskaitai laikraščius, pažiūri televiziją ar pasiklausai žmonių, ima atrodyti, kad mes jau seniai visi turėjome būti užkasti po velėna. Bet ne. Gyvi. Vadinasi, nepaisant šitokio šalies valdymo, nepaisant korupcijos, nepaisant visų kasdieninių bjaurių dalykų, vis dėlto kapiliariškai prasisunkia geri syvai ir mes nežūstam. Vadinasi, ir nežūsim. Optimistas esu. Mano optimizmas iš tos pačios žolės šaknų revoliucijos. Mes esame normalūs žmonės. Tik nereikia kompleksuoti
– Aš, deja, nesu toks optimistas. Negaliu nesipiktinti visuomene, kuri tokia patikli visokiems naujiems ir seniems politiniams apsišaukėliams. Ir niekada nekaltinu valdžios, visada kaltinu visuomenę.
– Normalios valdžios, kaip ir normalios visuomenės, tikiu, irgi sulauksime. Nieko čia geresnio, kas jau sugalvota, nesugalvosi – vaikas turi nusvilti pirštus. Taip ir mūsų visuomenė. Verkia, dejuoja, o vis nenusvyla. O reikia, kad nusviltų.
– Jaučiu, kad būsimieji Seimo rinkimai nemeluos – visuomenė šįkart pirštus nusvils. Bet gal, duos Dievas, tuomet ir imsime stotis nuo galvos ant kojų...
– Protas visada vaikšto iš paskos...
Braziūnas, Vladas. Protas vaikšto iš paskos / Kalbėjosi Ferdinandas Kauzonas // Respublika. – 2008. – Liepos 31. – P. 3. – (Dienos tema).
Leta Semadeni
Vertė / Translated by / Traduit par Markus Roduner, Vladas Braziūnas
Ant ledo
Poezijos pavasaris / sudarė Gasparas Aleksa ir Violeta Šoblinskaitė Aleksa. – Vilnius: Vaga, 2008. – P. 245;
Kregždutės = Randulinas: retoromanų poezijos antologija / sudarė Markus Roduner; vertė Vladas Braziūnas, Markus Roduner. – Šiauliai: Saulės delta, 2009. – P. 75;
http://lyrikline.org/index.php?id=163&L=2&author=ls03&poemId....
Leta Semadeni
Vertė / Translated by / Traduit par Markus Roduner, Vladas Braziūnas
Rašyti eilėraščius
Poezijos pavasaris / sudarė Gasparas Aleksa ir Violeta Šoblinskaitė Aleksa. – Vilnius: Vaga, 2008. – P. 248;
Kregždutės = Randulinas: retoromanų poezijos antologija / sudarė Markus Roduner; vertė Vladas Braziūnas, Markus Roduner. – Šiauliai: Saulės delta, 2009. – P. 89;
http://lyrikline.org/index.php?id=163&L=2&author=ls03&poemId....
Leta Semadeni
Vertė / Translated by / Traduit par Markus Roduner, Vladas Braziūnas
Židinio eilėraštis
Poezijos pavasaris / sudarė Gasparas Aleksa ir Violeta Šoblinskaitė Aleksa. – Vilnius: Vaga, 2008. – P. 246;
Kregždutės = Randulinas: retoromanų poezijos antologija / sudarė Markus Roduner; vertė Vladas Braziūnas, Markus Roduner. – Šiauliai: Saulės delta, 2009. – P. 79;
http://lyrikline.org/index.php?id=163&L=2&author=ls03&poemId....
Leta Semadeni
Vertė / Translated by / Traduit par Markus Roduner, Vladas Braziūnas
Miesto lapė
Poezijos pavasaris / sudarė Gasparas Aleksa ir Violeta Šoblinskaitė Aleksa. – Vilnius: Vaga, 2008. – P. 247;
Kregždutės = Randulinas: retoromanų poezijos antologija / sudarė Markus Roduner; vertė Vladas Braziūnas, Markus Roduner. – Šiauliai: Saulės delta, 2009. – P. 85;
http://lyrikline.org/index.php?id=163&L=2&author=ls03&poemId....
Leta Semadeni
Vertė / Translated by / Traduit par Markus Roduner, Vladas Braziūnas
Vienišystė
Poezijos pavasaris / sudarė Gasparas Aleksa ir Violeta Šoblinskaitė Aleksa. – Vilnius: Vaga, 2008. – P. 245–246;
Kregždutės = Randulinas: retoromanų poezijos antologija / sudarė Markus Roduner; vertė Vladas Braziūnas, Markus Roduner. – Šiauliai: Saulės delta, 2009. – P. 77;
http://lyrikline.org/index.php?id=163&L=2&author=ls03&poemId....
Leta Semadeni
Leta Semanedi rašo poeziją ir trumpąją prozą retoromanų ir vokiečių kalbomis. Gimė 1944 metais Scuol (Škuol) miestelyje. Studijavo vokiečių, prancūzų ir retoromanų filologiją bei ispanų kalbą. 20 metų dirba mokytoja Cuoce (Zuoz), Lyceum Alpinum. Laisvai samdoma retoromanų radijo ir televizijos bendradarbė. Kartu su Werneriu Bucheriu įkūrė Šveicarijos literatūros žurnalą Orte (Vietos). Išleido kelias knygas. Už vieną iš jų, Monolog per Anastasia / Monolog für Anastasia (2001), gavo 2002 metų F. Schillerio premiją.
Yra penkios Grišuno retoromanų tarmės, visomis jomis rašoma, kuriama sava literatūra. Letos Semadieni tarmė – Vallader.
Poezijos pavasaris / sudarė Gasparas Aleksa ir Violeta Šoblinskaitė Aleksa. – Vilnius: Vaga, 2008. – P. 245.
Leta Semadeni
Vertė / Translated by / Traduit par Markus Roduner, Vladas Braziūnas
Nemiga
Poezijos pavasaris / sudarė Gasparas Aleksa ir Violeta Šoblinskaitė Aleksa. – Vilnius: Vaga, 2008. – P. 247;
Kregždutės = Randulinas: retoromanų poezijos antologija / sudarė Markus Roduner; vertė Vladas Braziūnas, Markus Roduner. – Šiauliai: Saulės delta, 2009. – P. 87;
http://lyrikline.org/index.php?id=163&L=2&author=ls03&poemId....
Leta Semadeni
Vertė / Translated by / Traduit par Markus Roduner, Vladas Braziūnas
Ožkaganio odė ožkai
Poezijos pavasaris / sudarė Gasparas Aleksa ir Violeta Šoblinskaitė Aleksa. – Vilnius: Vaga, 2008. – P. 246–247;
Kregždutės = Randulinas: retoromanų poezijos antologija / sudarė Markus Roduner; vertė Vladas Braziūnas, Markus Roduner. – Šiauliai: Saulės delta, 2009. – P. 81, 83;
http://lyrikline.org/index.php?id=163&L=2&author=ls03&poemId....
Viktorija Jonkutė
Dalis latvių poeto širdies yra „pas leišius“
Knutas Skujeniekas (Knuts Skujenieks) – dešimties poezijos, dvidešimties vertimų knygų, literatūros kritikos rinkinio autorius, poliglotas. Jis – Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys, pirmas ir kol kas vienintelis užsienietis – Jotvingių premijos, skiriamos už geriausią metų knygą ar publikaciją, laureatas. Be kitų valstybių (Latvijos, Švedijos, Norvegijos, Ispanijos) apdovanojimų, yra pelnęs Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordiną. Vilniaus universitete Latvistikos kabineto atidarymo proga su vienu garsiausių latvių poetu buvo surengtas susitikimas. Jame dalyvavo literatūros tyrinėtojas, kritikas Kęstutis Nastopka, poetai, K.Skujenieko poezijos vertėjai Vladas Braziūnas ir Sigitas Geda.
Širdis Lietuvai
Vieno naujausių savo poezijos rinkinio „Aš esu toli viešėjęs“ („Es pabiju tālos ciemos“) įvadinėje dalyje Knutas yra įrašęs: „Su Lietuva aš susijęs visą gyvenimą.... Tos sąsajos – tai šeimos atmintyje likę Pirmojo pasaulinio karo metai, gyventi Lietuvoje. Tai mano tėvo darbai verčiant jūsų literatūrą į latvių kalbą ir latvių – į lietuvių. Tai ir mano draugai bei kolegos Lietuvoje – gyvi ir jau mirę“. K.Skujeniekas apie savo sąsajas su Lietuva paprastai sako, kad jo dalis širdies „pas leišius“ (la. leitis – „lietuvis“).
K.Skujeniekas gimė 1936 metais Rygoje rašytojo ir vertėjo Emilio Skujenieko šeimoje. Latvijos valstybiniame universitete studijavo latvių filologiją, vėliau baigė Maskvos M.Gorkio literatūros institutą. Lemtingu K.Skujenieko gyvenimo įvykiu tapo tai, jog po studijų dėl politinių motyvų septyneriems metams buvo ištremtas į Mordoviją. Pats poetas šį laikotarpį ironiškai vadina „lagerio aspirantūra“ arba „kūrybine komandiruote“, bet dažnai pabrėžia jo svarbą: „Esu dėkingas lageriui, nes lagerio gyvenimas ir padarė mane poetu“.
Vladas Braziūnas juokais yra pavadinęs Knutą pasieniečiu, juk latvių poetas vaikystę praleido ir augo prie pat Lietuvos sienos ant Nemunėlio kranto pas senelius, kur anapus jau buvo Biržų rajonas. O K.Skujenieko tėvas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, Lietuvoje dirbo mokytoju, vėliau nelegaliai perėjęs sieną, taip ir liko Lietuvos pilietis. Dažnai susitikimuose prisimenama istorija, jog dėl tėvo pilietybės kilo keblumų ir pačiam Knutui, registruojantis kaip Latvijos piliečiui. „Sakau, na, jei jūs nenorit manęs registruoti, tai kas man – aš priimsiu Lietuvos pilietybę“ – ne kartą šią istoriją šypsodamasis yra pasakojęs poetas.
Knuto kūrybos ir asmenybės fenomenas
K.Skujeniekas savęs, kaip poeto, niekada nesureikšmina. Kaip jis pats teigia, poezija jam yra „siekimas atskleisti, suprasti, pajausti ir pasakyti, pasiekti kitą žmogų“. Knutui tiesiog svarbu būti atviram, teisingam sau ir kitiems, siekti, jog gyvenimas ir poezija nesikirstų bei paprasčiausiai išlikti savimi. Kolegų, kritikų akimis Knuto kūrybos bei asmenybės fenomenas akivaizdus. Tai liudija ir S.Gedos žodžiai: „Visai nenustebčiau, jei kada nors Nobelio premija būtų atiduota Knutui. Jis vertas ir morališkai, ir kaip kūrėjas“. Bet koks susitikimas su Knutu ar jo poezija visada palieka neišblėstantį įspūdį. Negali nepajusti šio žmogaus žavesio, optimizmo, jo žodžiais tariant, kylančio iš gyvenimiškos patirties ir su ja ateinančio suvokimo, jog gyventi yra tiesiog malonu.
Knutas – žmogaus ir poeto dermė
Knuto poezijos vertėjas V.Braziūnas pabrėžia jo asmenybės subtilumą, charizmatiškumą: „Pažintis su Knutu, poetu ir žmogumi, pirmiausia teikia gražų tų dviejų asmenybės dėmenų – žmogaus ir poeto – dermės pavyzdį. Žmogus stiprina pasitikėjimą jo poezija, poezija – žmogum. Knutas yra patikimas. Žinantis savo, poeto, vertę, bet niekur jos neafišuojantis. Žinantis savo, žmogaus, kančios ir ištvermės kelius, bet nemėgstantis jais vedžioti kiekvieno smalsaujančio, juolab prisiminti jų kaip nuopelno.
Pažintis su Knutu, kaip ir visas gyvenimėlis, – pamokos... Pamokos, per kurias, dėl kurių – gera, tiesiog gera. Ir Knuto poezija man gal pirmiausia – gera poezija. Bet „gera“ čia sakau pirmiausia – kaip kad pasakoma apie žmogų: „geras žmogus“.
Manau, Knutas iš tokių mano žodžių geraširdiškai pasijuoktų ir... neskubėtų jų neigti. Veikiau mikliai prisimintų kokią tinkamą istoriją – žinoma, paradoksišką, juokingą, neįžeidžią... Ir abu smagiai šitą temą baigtumėm“.
Panevėžio balsas. – 2008. – Balandžio 22.
http://www.paneveziobalsas.lt/index.php?option=com_content&t....
