Vladas Braziūnas

Knuts Skujenieks

* * *

Hermanis Marģers-Majevskis

Judita Vaičiūnaitė

                                                                                                                         Requiem aeternam...

Vieno gražiausių savo darbų – septynių eilėraščių ciklo „Kanonas Barborai Radvilaitei“ (šiandienine estetikos samprata šiam ciklui tiktų istorinės poemos statusas) baigiamąjį eilėraštį – suprantama, pagrindinio siužeto personažo Barboros monologą – Judita Vaičiūnaitė yra pradėjusi šitaip:

Aš būsiu ne pageltęs pergamentas. Aš nesensiu.

Man meilė bus galia išlikti, kaip poetui eilės.

Aš čia gimiau. Aš pavirtau čia Vilniaus renesansu.

Iš čia ir mano žavesys, per amžius neapleidęs…

Šią minutę, kai Juditos nebėra, kai lietingą ir liūdną 2001-ųjų vasario 12-ąją su ja atsisveikino beveik visi Lietuvos rašytojai – kaip tik šie žodžiai, mano manymu, suskambės naujai. Kartu – ne tik pajėgdami pridengti mūsų visų netekties kartėlį, bet ir atidengti – atidengti, ką mes iš tikrųjų esam praradę. Nes ši istorinė situacija, tapusi veik mitinė, šis per įvairių kartų ir įvairių tautų interpretacijas perėjęs pasakojimas apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Jurgio Radvilos seserį Barborą, prieš pat mirtį karūnuotą unijinės Lenkijos ir Lietuvos karalystės karaliene, – šis romantinis pasakojimas jau bus toks, koks dabar tolimais 1971-aisiais tobulai suskambo kaip Poetės širdies balsas… Kartu – dar vienu šio siužeto atnaujinimu žadindamas ir išdidžią lietuvių tautinę savimonę, tuomet jau snaudulin įgrimzdusią. Ir – kaip tik šia strofa jai yra pavykę tikriau nei kuria kita išsakyti, kaip suvokianti savąją menininkės paskirtį ir tikslą.

Ne, Judita Vaičiūnaitė nebuvo Barbora ir netroško karalienės karūnos. Iš tikrųjų jinai buvo labai moteriška, kartu ir stebėtinai baikšti moteris, ir jos sielą artimiau pažinti leidžia galbūt vienutėlė drąsos apraiška – galia visada pačiu laiku pasiduoti kūrybinės vienatvės troškimui, troškimui, be kurio poetas, atrodo, nė neįsivaizduojamas. Kitų kančios jai dažnai išspausdavo ašaras, ir dar – pačiomis netinkamiausiomis akimirkomis, kai atrodydavo, jog ašaroti – jokio reikalo.

Užtat, ko gera, ryškiausiai prisimenu, kaip kartą ligoninėje lankėm Egilą Plaudį (veikiausiai tai buvo 1980-aisiais). Egilas tuolaik atrodė labai gerai, mus pasveikino šilta „egiliška“ šypsena ir tuojau ėmėsi šveisti jam atneštą šokoladą. Ir kaip ilgai jis valgė, taip ilgai, taip ilgai Judita liejo ašaras… Vėliau ji man pasisakys lietuvišku žodžiu: jai tai buvę paprasčiausiai „graudu“.

Gal tik dabar pagaliau suprantu, kad ji buvo teisi – net ir prapliupdama ašaromis. Nes Egilui kokią blogą valandą jos galėjo praversti – kad ir mažiausias mažmožis, o vis dėlto. Gyvos ašaros dar gyvam poetui...

Ir, kaip man antrą dieną po laidotuvių pasakė jos dukra Ula (nė vieno kito, išskyrus kai kuriuos pačius artimiausius gimines, ji jau nebenorėjusi nė matyti), tuojau po visiškai jau beviltiškos operacijos, ką tik atsibudusi iš narkozės, jinai iškart ėmusi rašyti eilėraštį – savo paskutiniosios knygos paskutinįjį eilėraštį.

* * *

„Aš čia gimiau. Aš pavirtau čia Vilniaus renesansu“. Ar ne per stipriai... šitoks tvirtinimas pačios Poetės lūpomis? Gal vis dėlto čia tik jos pačios sukurtos Barboros burnon įdėti žodžiai... ir nieko daugiau?

Gal taip, gal ir ne. Veikiau kad ne. Suprantama... jinai juk rašė tik Barboros monologą! Bet žodžiai ir mintys tiko jai pačiai. Taip, taip – šios mintys; ligi pat galo išgyventos, lig smulkiausios skaidulėlės suprastos ir iškentėtos. Ir tik tada...

Nes ir šį, ir į jį panašius epinio užmojo eilėraščių ciklus kartą trumpai ir taikliai yra apibūdinęs subtilus jos kūrybos išmanytojas Kęstutis Nastopka: „asmeniškas išgyvenimas, nukreiptas į mitą ar istorinę situaciją, čia įgyja apibendrinančią prasmę“ (kn. „Išsprūstanti prasmė“). O kaip tik šiems „epinio užmojo“ ciklams priskirtini ir daugelis Juditos šedevrų – gana ilgai šlifuotas ir tik brandos metais baigtas tetraptikas „Kreta“; dramatiškas ciklas „Pro smėlio klodus“, jame kartu su senovės Egipto istorijos motyvais ir literatūrinėmis aliuzijomis yra aiškiai, labai aiškiai suvokiama graikų tragedijos genezė; tada – pats savičiausias, pats autentiškiausias ciklas, keturi „Odisėjos“ personažų – moterų dramatiški monologai „Keturi portretai“, ciklas, pirmąkart Mārio Čaklajo išverstas, visiems laikams yra užsiėmęs sau vietą ir Latvijoje.

Visa tai priskiriant – net jei priskirti tereiktų pačią mažiausią dalelę – netekties jausmas vis viena nebesitrauks.

Taip, man krito į akį tokia strofa; drįstu paliudyt...

Nes kas man dabar pasakys teisybę – visą teisybę? Ar dabar, kai jos, „Vilniaus renesanso“, nebėra, ar šis renesansas Lietuvoje dar išgalės tęstis?

Ar dabar jam nepritrūks Juditos Vaičiūnaitės poetinio žodžio išgalių?

* * *

Vis dėlto... Jei man leista akimirka tylos, šia akimirka ir pasinaudosiu. Iš nauja pradėdamas pirmiausia pasakysiu, kad pirmasis Juditos miestas buvo Kaunas, tai aiškiai matom susipažinę su kūryba – daugelyje knygų yra koks „dulkėtos Kauno saulės“ motyvas, koks Nemuno vandenų (ar ir šios upės krantų) motyvas, kokia mistiškai skaidri ir kartu beveik egzistencinė dvasinė pajauta, – ją Gastonas Bachelard’as, ko gera, būtų pavadinęs Ofelijos kompleksu.

Tie eilėraščiai, kuriuose ryškiausiai įsispaudę, kas pastebėta ir įsiminta vaikystės metais, atrodo pavaldūs tam tikram atviros struktūros judesiui, kurio metafizinį dinamizmą dažniausiai norėtum lyginti su heraklitiškojo srūvančio vandens judesiu.

Taip, tik jo – srauto, tėkmės, nusrūvančio laiko – srovėn akimirką įsibridę paprastai išsinešam ir laimės nuojautą. Dažniausiai panašią, nes, kad ir į kurį krantą išliptumėm, kai ką išsinešim. Bet šis srautas lietuvių poetei – jis jai yra pats eilėraštis. Vien tiktai laimės akimirka gal nėra pavaldi eilėrašio srautui. (Nes tiktai šiuo atveju jis irgi jau nemirtingas.) Bet laimė jau yra. Ji atneša ir išsipildymą... Tiesos akimirką.

Ir pačiame eilėraščio vidury.

* * *

Į Vilnių Juditą atvedė studijos universitete ir, suprantama, daugelis tų jau pradėtų eilėraščių, kuriems tik Vilniuje buvo lemta būti galutinai nušlifuotiems. Taigi – daugiausia dėl eilėraščių – tada bus prasidėjęs jos ekstazei prilygstantis įsimylėjimas...

Taip, tačiau kaip apskritai būtų galima nemylėt šito miesto, kuris jau pats savaime yra mitas (V. Toporovas), miesto, kurio net įkūrimo laikas dar nėra tiksliai nustatytas, istorikai jį skaičiuoja nuo didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškų Romos popiežiui. Kurio pradžia apipinta tieka legendų (apie geležinį vilką, pavyzdžiui)... Miesto, visai Europai išsaugojusio unikalius gotikos ir baroko architektūros paminklus. Ir pagaliau – miesto, kuriame buvo Poetės Universitetas – pirmasis visoje Šiaurės Europoje įkurtas (1579-aisiais) universitetas, o komunizmo imperijos metais jis buvo seniausias visoje toje Rusijos imperijoje.

Ji šiame mieste turėjo pasilikti. Apsigyventi su kalba. Taip, kad nė vienos bažnyčios neliktų be paminklo lietuvių kalboje...

Ir kad net užakęs baroko fontanėlis atsilieptų po jos jau nebegirdimais žingsniais: „Bet mes visi tebesame čia pat! Įsiklausyk! Juk teisybės akimirką tu mus teberegi!“

Knuts Skujenieks

Poezijos princesę prisimenant

Judita Vaičiūnaitė (1937–2001) savo vaikystės prisiminimuose pasakoja, kad jai patikusios pasakos apie princeses. Jos debiutas lietuvių poezijoje taip pat buvo toks princesės įžengimas: graži, talentinga, namuose išauklėta taip gerai, kaip tik pokary buvo įmanoma. Literatūra, muzika, tapyba, architektūra, istorija – visa tai poetės giminėje laikyta pagarboje priešingai nei plona duonos riekė ir prievartinis sovietinio režimo tamsybiškumas.

Judita, spausdinama jau nuo paauglystės metų, pirmą knygą „Pavasario akvarelės“ į viešumą atidavė1960-aisiais. Rinkinio pavadinimas taiklus kaip reta. Jis atitinka ir pavasarišką nuotaiką, ir akvarelišką manierą, ir to laiko literatūrinę madą. Čia dar justi visai šalia esant didžiąją poetę, Lietuvos lakštingalą Salomėją Nėrį. Bet jau iš pat pradžių ryšku vienas esminių Juditos bruožų: jinai – miesto poetė. Visa gamta pastebėta ir pavaizduota taip, lyg būtų regėta pro miestietės langą. Miestietės regėjimas natūraliai apima istorinę ir mitologinę perspektyvą. Tai jau nebe ta gaivališka valstietiška mitologija, maitinusi ir iki šiol tebemaitinanti ne vieną lietuvių poetų kartą. Tai jau kultūrinės kūrybos faktai, ir jiems Judita gebėjo įkvėti naują, spindinčią gyvybę. Vienas ankstyvesnių poetės ciklų yra „Keturi portretai“ (nuo 1969-ųjų pažįstamas ir mūsų skaitytojų iš Mārio Čaklajo vertimo). Tai Homero „Odisėjos“ parafrazė keturių dieviškų ir žemiškų moterų balsais, jas sieja meilė pasaulio klajūnui Odisėjui. Šis ciklas aukso raidėmis įrašytas į lietuvių poezijos klasiką, jis jaudina kassyk jį skaitant – tokia nepaprastai gili sielos dialektika atgyja jau tūkstančius kartų permaltuose siužetuose.

Sielos dalykams vieno eilėraščio apimtis neretai būna per siaura. Taip Juditos poezijos kompozicijoje įsitvirtina cikliškumas. „Kanonas Barborai Radvilaitei“, „Pro smėlio klodus“, „Senos fotografijos“, „Šopenas. Etiudai opus 10“, „Kreta“ ir daug kitų ciklų, į latvių kalbą dar neverstų. Lietuvos senovės istorija ir ankstenių kartų rašytojos – literatūros pradininkės, senovės egiptiečių raudos, Chopino muzikos transformacijos į poezijos vaizdus, – pasirodo, ir šitokioje estetinių įterpinių pilnoje poezijos materijoje dvasia yra gyva ir skaudama. Suprantama, poetės įkvėpta.

Savita, iškart atpažįstama Juditos intonacija. Ji eina iš sielos būsenų, lyg apčiuopiamų, itin tiksliai vardijamų, labiau daiktavardiškai nei veiksmažodiškai. Veiksmažodis veikiau susieja paskiras minčių ir vaizdų grandis nei gena jas pirmyn. Šitokia lyg ir kiek statiška raiška yra pilna netikėtų asociacijų, pertrūkių bei nutylėjimų.

Palyginti greitai tokia poezija išsivadavo iš tradicinių, reguliarių formų. Strofa tapo laisva, metrą pakeitė asimetriškas, tačiau aiškiai nuvokiamas ritmas. Taip pat asimetriški tapo rimai, veikiau jau asonansai. Didelę poetinę laisvę poetė pasiekė be demonstratyvių eksperimentų ir manifestų. Ji ieškojo ir surado savo sielos kalbą.

Beje, apie kalbą. Net ir labai geriems lietuvių kalbos mokovams Juditą skaitant tenka telktis žodyną. Ne todėl, kad ten būtų kokių seniai pamirštų ar naujai pridarytų žodžių, ne. Iš pradžių eilėraštis brėžiamas kaip paukščio skrydis ir teikia malonumą. Toliau gilinantis į tekstą, tikslinantis žodžio niuansus, malonumas didėja, nes paskui dar suvoki ir potekstės gelmę.

Įdomu, kad ši poezija (ir, suprantama, poetė), objektyviai būdama kontrastas didelei daliai Lietuvių poezijos, su kolegų poetiniais pranešimais nepolemizuoja ir nekonfrontuoja. Jai rūpi savosios sielos patirtis ir kaip šią patirtį perteikti kitiems.

Susigriebiau, jog apie Juditą Vaičiūnaitę ir jos poeziją kalbu dabartiniu laiku ir kad vartoju jos pavardę tik retuomiais. Mūsų kolegiška draugystė buvo tokia ilga, kad vis dar sunku suvokti – tiktai prieš porą metų Judita iškeliavo anapusin. Dabar jau anapusy ir jos vertėjas Hermanis Marģeris Majevskis, buvęs glaudžiai su Judita susijęs ir gyvenime, ir poezijoj.

Judita, kaunietė, ėmėsi įkvėptai apdainuoti Vilnių. Taip pat aistringai galbūt Ojāras Vacietis dainavo apie Rygą, tiesa, kitaip. Turtingasis Vilniaus barokas Juditą masino, jaudino, veikė giliai ir gaivingai. Barokas jau savaime yra nerimo manifestacija. Skersgatvių, sodų, prieangių ir stogų misterija, kurioje girdėti ir laukiančios, klausiančios moters širdies tvinksniai. Čia pat, katedros pakojy, ilsisi valdovės Barboros pelenai. Barboros pernelyg trumpo gyvenimo istorija – viena liūdniausių ir gražiausių visoje Lietuvos poezijoje.

Visi eilėraščiai ir ciklai, estetiškai tokie turtingi, yra pilni giliaus, nedeklaruojamo patriotizmo. Tuo laiku, kai deklaruotina buvo viskas, ir dar kuo atviriau, santūri, moteriška ir subtili Juditos maniera galėjo būti laikoma iššūkiu, karštų problemų vengimu. Judita turėjo savo šviesą ir savo kaitrą. Saviškiai ją suprato ir mylėjo dar tada, kai oficialiuosiuose literatūros vertinimuose ji tebuvo minima kaip antraplanė.

Judita buvo mylima bei vertinama ir Latvijoj, ir Latvijai jinai mokėjo tuo pačiu. Dar ir dabar sklando legendos, kaip latvių poetai rungęsi dėl gražiosios damos palankumo. Retkarčiais mes Juditą dėl šio turnyro draugiškai paerzindavom.

Bet čia šiaip, juokais. Lietuvoje savo ruožtu buvo toks poečių turnyras. Trys poetės iš tiesų tuo pat metu vertė Vizmą Belševicą. Visi vertimai buvo geri, bet geriausias buvo Juditos. Prisimenu, koks širdingas buvo Juditos ir Vizmos susitikimas per vienas Poezijos dienas. Dar ypač reiktų minėti Juditos verstą Fricį Bārdą. Marģeris mokėjo papasakoti, kaip smarkiai ji buvo sujaudinta Bārdos poezijos. Dėl neaiškių priežasčių iki knygos neprieita, liko tik didoka literatūrinės spaudos publikacija.

Taip pat ir Latvijos motyvų nebuvo reta jos pačios poezijoje. Bet, kalbant apie Juditą kaip apie vertėją, čionai kviestina dar dvi iškilios poetės: Anna Achmatova ir Desanka Maksimovič.

Annos Achmatovos pėdsakas lietuvių poezijoje ilgas ir patvarus. Dar tarpukario laikais su Achmatovos pagalba mokėsi save išreikšti Salomėja, Juditos jaunystės dievaitė. Nežinau, ar yra tirtas Achmatovos vaidmuo pačios Juditos kūryboje. Kultūra kaip įkvėpimo šaltinis ir įkvėpimo fonas giminiuoja šiodvi poetes, išoriškai tokias skirtingas. Serbų poetė Desanka yra draugavusi su Achmatova (jos vertė viena kitą). Žinomąjį Desankos ciklą „Prašau malonės“ man jau buvo tekę išverst į latvių kalbą, ir su dideliu džiaugsmu padėjau Juditai. Apskritai tuolaik latvių ir lietuvių poetai versdami kooperuodavosi.

Beveik dvidešimt poezijos knygų, dar kelios pasakų pjesės vaikams, pjesė suaugusiesiems – daugmaž toks būtų Juditos palikimas. Judita, neskelbdama literatūrinių deklaracijų, klausydamasi savo širdies balso, pasirodė esanti iškili gimtosios poezijos reformatorė – ir turinio, ir formos. Ištisa poečių plejada išaugo jos įdirbtame lauke. Lietuvių poezija, išėjusi iš nuoširdaus vietinio patriotizmo ir patriarchalizmo, iš neišprendžiamų uždavinių sprendimo, visateisiškai yra įėjusi moderniosios Europos apyvarton. Suprantama, tai yra daugelio poetų indėlis, bet Juditos vaidmuo čia esminis.

Savo prigimtimi Judita visiškai neatitinka rūstaus Senojo testamento vardo. Ji turėjo ir antrą, tokį pat tvirtą vardą – Viktorija. Namiškiai ir draugai ją paprastai vadindavo Dita. Gražus, nuoširdus ir supratingas žmogus. Daug yra tekę su ja matytis ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ir artimose, ir toliose žemėse. Paskutinįkart Juditą sveikinom Rygoje, Vagnerio salėj, 1996-aisiais, jai atsiimant Baltijos Asamblėjos premiją. Kiek vėliau kolegos lietuviai papasakojo Juditą sunkiai sergant, pagaliau 2001-ųjų pavasarį atėjo mirties žinia. Man atvežė pomirtinį (išėjo prieš pat poetės mirtį. – V.B.) jos rinkinį „Debesų arka“ su graudžia, bet gražia nuotrauka. Nedaug ką vėliau mirė ir jos draugas bei vertėjas Marģeris. Vidury žodžio nutrūko užsimotosios knygos įvadas.

Nesu nei Juditos vertėjas, nei tyrinėtojas. Šioji dvigubai liūdna mano misija – padėti mielai amato sesei ateiti pas latvių skaitytojus. Ir tikėti, kad šioji knyga bus tik pradžia. Nes poezija ir meilė nesibaigia niekad.

Knuts Skujenieks

* * *

Knuts Skujenieks

* * *

Knuts Skujenieks

* * *

Knuts Skujenieks

* * *

Knuts Skujenieks

* * *

Knuts Skujenieks

* * *

Knuts Skujenieks

* * *