Imants Auziņš


Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

Щи и капуста, arba Kaulėtas senis ligoninės palatoj

Po palatą vidurnaktį braižos toks. Ką sugriebia, tas rikteli: – Leisk! Ten rusiškai knarkia, ten latviškai kosi, ir, atrodo, vokiškai aiksi… Apatiniais vienais, be chalato it šmėkla į prietamsą supstos, – šimtametis vis po palatą murmėdamas: – Щи и капуста... Sargybinis lagerio? sargas kapų? kur valia išgyvent pajusta? Gal koks karys iš bado kraštų, tesvajojęs vien: – Щи и капуста? Jis atšlyja ir vėlei taikos prilįst, ir staigiai sušnypščia: – Schneller! Dievaži, mus į dangų varys ar nutremps į pragaro sierą! Bet gal už vielų vergauta šio vyro, gal kraujais jo ant kryžiaus plūsta? Ir baltadrabužis keliasi tyras bešaukdamas: – Щи и капуста? ...Štai ir brigada. Senį tuoj paglobos, kad palatoj kitoj atsibustų. Paskutinįjį kozirį lieka jam tvot: – Stok! – Achtung! ir – Щи и капуста!

Lietuviešu un latviešu dzejas diena / Krājuma veidotāji Vlads Brazjūns (Lietuva), Dace Markus (Latvija). – Rīga: Latvijas Valsts prezidentes Vairas Vīķes-Freibergas dibinātā Valsts valodas komisija, 2006. – Lpp. 86–87;
Dzīvās baltu valodas / Sastādījusi Dace Markus. – Jelgava: Rasa ABC, 2008. – Lpp. 110–111.


Marts Pujāts


Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

* * *


šiltas drėgnas rankšluostis tau apie šonus kaip aš kaip visados tik pro grotas pamatau kaip tu į estrados grotas pasiremi tada atodrėkis ir viskam tirpstant atitirpsta estrados ir plaukia tu nuplauki ant estrados lyties ir aistringai stovi nes tu esi iš dainos o aš pirštinėlės šunytis grotų įsikabinęs tada išsigąsti ir įlipi medin ir išsigąsti ir daugiau nebegali žemyn kaip katė negali žemyn iš medžio bešakio kaip katė negali žemyn iš lazdos su dviem galais ir tu šoki rankšluostin

Literatūra ir menas. – 2000. – Spalio 6. – P. 5;
Klaipėda. – 2001. – Vasario 14. – P. 5. – Literatūros priedas Gintaro lašai.


Marts Pujāts

* * *


silti mikls dvielis ap taviem sāniem kā es kā vienmēr es tikai caur redelēm redzu kā tu atspiedies pret estrādes redelēm tad atkusnis un visam atkūstot atkūst estrādes un aizpeld tu aizpeldi uz estrādes gabala un aizrautīgi stāvi jo tu esi no dziesmas bet es cimdiņa sunīts redelēs ieķēries tad tu sabīsties un uzkāp kokā un sabīsties un vairs netiec lejā kā kaķis netiek lejā no koka bez zariem kā kaķis netiek lejā no koka ar diviem galiem un tu lec dvielī

Inese Zandere


Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

Vilniaus traukinys


išvežta nakties kelio aklame vingy aš įtariu savo gyvenimą kad šis trokšta pabėgt nuo manęs palikti vieną vietoje iš kurios neregėt praeities ateities vientulystės didžiosios prasmės tik kurčnebylė leišių mergaitė užmigus ant kupė lentynos ir tamsa ir aš verkiu iš baimės tyliai tarsi galėčiau sudrumsti kurčnebylės miegą tiesiog verkiu ašarom jos bėga iš akių ir šluostau akis rankom ir nubėga pro pirštus ašarų laikrodžio mažieji vienodieji mirksniai ir vienodai abejingai įsismelkia kelio tamson lyg kad jų nebūtų buvę verkdama pamirštu kad verkiu važiuodama pamirštu kad važiuoju gyvendama pamirštu kad gyvenu pamiršdama pamirštu pamiršti kol pamatau tave už vingio tokį artimą liūdną ir sutrikusį lyg kad tu būtum sugrįžęs pakelt ko pamesta ir turėčiau tai aš bandau prisimint bet prisimenu tiktai Vilnių ir jaučiu kaip sunku traukt tavo sielą katafalkui žvaigždžių skersuojančiam plynu padangių keliu daug lengviau man būtų traukt tavo nuodėmingą kūną visą amžių žemės pravėžom ir likti netekus jėgų kokioj bevardėj vietoj kur niekad nesustoja Vilniaus traukinys ar likt traukiny visada visada kely tarp vakaro ryto tarp žodžių tu juos dar rašai kad aš jų daugiau nerašyčiau bet visa nėra net antraip nei manyta visa yra kitaip sutraukytos citatos susimaizgo popieriaus skutai pilkame priešaušrio vėjy ir svarbiau dabar atrodo ko nenorėjom o ne ko nesuspėjom pasileidžia rankos ir akys leidžia langui spindėt naktis praėjo traukinio gausmas dūžta į iešmą stulpus ir vielas bėgiai šakojas bildėdami miesto nuojautoj jį nuo saulėtekio beskiria vien tik kylantis rūkas paskutinė malda be žodžio galios ir tikslo tik sklystanti vilties sutelktis pamiškėj gangreit toje vietoj kur prasideda tikrovė: – gal Vilniaus daugiau nebėr gal naktį jisai pakilo aukštojon rugpjūčio padangėn Vilnius mano nepakeliamoji našta kurią tu pakėlei lengvai kaip baltą akmenėlį nuo tamsos kelio – tačiau traukinys atsitrenkia į Vilnių skausmas raudona saulė ir kurčnebylės leišių mergaitės miegūstų akių gilumoj mano gyvenimas iš kurio man darsyk nepavyko pabėgti

1995 metų liepos 30–31

Literatūra ir menas. – 1996. – Rugpjūčio 3. – P. 2. – Vertėjo žodis. – Iliustr.: Vlado Braziūno nuotr.: Rygos senamiestyje 1987-ųjų liepą, kai būrelis jaunų rašytojų mokėmės latvių kalbos. Iš kairės: Dainius Razauskas (dainius), kalbininkas, mūsų mokytojas Pėteris Vanagas, Vaidotas Daunys ir Uldis Bėrzinis.


Inese Zandere

Viļņas vilciens


izvesta nakts ceļa aklajā līkumā es turu aizdomās savu dzīvi ka tā vēlas aizbēgt no manis atstājot vienu vietā no kuras neredz pagātni nākotni vientulības lielisko jēgu tikai kurlmēmu leišu meiteni aizmigušu uz kupejas plaukta un tumsu un es raudu aiz bailēm klusi it kā varētu iztraucēt kurlmēmās miegu vienkārši raudu ar asarām kuras iztek no acīm un slauku acis ar rokām kurām iztek caur pirkstiem asaru pulksteņa sīkie vienādie mirkļi un vienādi vienaldzīgi iesūcas ceļa tumsā it kā to nebūtu bijis raudot aizmirstu to ka raudu braucot aizmirstu to ka braucu dzīvojot aizmirstu to ka dzīvoju aizmirstot aizmirstu aizmirst līdz ieraugu tevi aiz līkuma tik tuvu skumju un apmulsušu it kā tu būtu atgriezies pacelt ko pazaudētu un tas būtu pie manis es pūlos atcerēties bet atceros tikai Viļņu un jūtu cik smagi vilkt tavu dvēseli zvaigžņu greizajos līķratos pa līdzeno debesu ceļu daudz vieglāk man būtu vilkt tavu grēcīgo miesu visu mūžu pa zemes dangām un bezspēkā palikt kādā bezvārda vietā kur nekad nepietur Viļņas vilciens vai palikt vilcienā vienmēr vienmēr ceļā starp vakaru rītu starp vārdiem ko tu vēl raksti lai es tos vairs nerakstītu bet viss nav pat otrādi nekā domāts viss ir citādi saplēsti citāti sapinas papīra driskas pelēkā pirmsausmas vējā un svarīgāk tagad šķiet ko mēs negribējām ne tas ko nepaspējām atlaižas rokas un acis ļauj logam zibēt nakts garām vilciena duna salūst pret pārmijām stabiem un stieplēm sliedes jau klaudzinot zaro pilsētas priekšnojautā ko vairs no saullēkta šķir vienīgi kūpoša migla pēdējā lūgsna kam nav vārda spēka un mērķa tikai izklīstošs cerības blīvums mežmalā gandrīz tai vietā kur sākas īstenība: – varbūt Viļņas vairs nav varbūt naktī tā pacēlusies augstajās augusta debesīs Viļņa mana nepanesamā nasta kuru tu pacēli viegli kā baltu akmentiņu uz tumsas ceļa bet vilciens atduras Viļņā sāpes sarkana saule un kurlmēmas leišu meitenes miegaino acu dziļumā mana dzīve no kuras man vēlreiz nav izdevies aizbēgt

1995. gada 30.–31. jūlijs


Pēters Brūveris


Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

<br/>* * *

tuščiam kambary prie tuščio stalo prisėsti ir daugiau nieko. už lango vėjas lanksto baltas akacijas bet negirdėti dejuojant ar šniurkščiojant tada nebyliai ima lynoti lietus nebyliai ir sulėtintai čia tylu ir ūku dvi rankos ant tuščio stalo dvi akys prikaltos prie lango kryžiaus ir viena širdis pralaimėjusi

Literatūra ir menas. – 2000. – Lapkričio 17. – P. 4;
Brūveris, Pēters. „tuščiam kambary prie tuščio stalo prisėsti...“ / iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas // Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 137.


Pēters Brūveris

* * *


tukšā istabā pie tukša galda apsēsties un vairāk neko. logā vējš loka baltas akācijas bet nedzirdami bez vaida bez šņuksta tad mēmi sāk līņāt lietus mēmi un palēnināti te ir kluss un krēslains divi rokas uz tukša galda divi acis piekaltas loga krustam un viena sirds kura ir zaudējusi

Juris Kronbergs


Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

Miłosz


Akyse atsispindi Lietuvos ežerai, Lenkijos gatvės, kuriomis žingsniuoja viltys ir tyla, pereisianti į dainą Ir kai kas vaikiška – lyg kad jis taisytųsi sviesti savo pirmą paplokščią akmenį, savo poeziją, per būties giliausius vandenis Pažvelk arčiau: toji Nobelio premija yra ietis, trisdešimties metų ilgumo atsivėdėjimas nuo Kalifornijos abejingos saulės ligi Gdansko fabrikų vartų

1980

Šiaurės Atėnai. – 2005. – Vasario 19. – P. 2;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 52.


Juris Kronbergs

Milošs


Acīs atspīd Lietuvas ezeri, Polijas ielas pa kurām soļo cerības un klusums, kas pārtapis dziesmā Un kaut kas puicisks – it kā viņš taisītos laist savu pirmo plakano akmeni, savu dzeju pār esamības visdziļākajiem ūdeņiem Paskaties tuvāk: tā Nobela prēmija ir šķēps trīsdesmit gadu ilgs atvēziens No Kalifornijas vienaldzīgās saules līdz Gdaņskas fabriku vārtiem

1980


Pēters Brūveris


* * *


tukšā istabā pie tukša galda apsēsties un vairāk neko. logā vējš loka baltas akācijas bet nedzirdami bez vaida bez šņuksta tad mēmi sāk līņāt lietus mēmi un palēnināti te ir kluss un krēslains divi rokas uz tukša galda divi acis piekaltas loga krustam un viena sirds kura ir zaudējusi

Knuts Skujenieks


Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

Žodis yra žodis

nesu įveikiamas nesu sunaikinamas atvirame lauke išmindžiotame prikeiktame ir prispjaudytame nežiūrėkit į mano kaulus kur vis vangiau vaikšto po oda bet jei jau norit žiūrėkit gal tai pamokoma bet klausykit mano žodžių klausykit įsiklausykit nusiklausykit ar nenugirskite bet klausykit nes mano žodžiai yra mano darbai ir kitų darbų neturiu ir neturėsiu ir nėra tokios gyvenimo kovos kurioj būčiau nugalėtas nes neturiu nei durklo nei karo klastos vien tik žodį kurį dedu į vidurį atviriausioje vietoj ir jis išleidžia šaknį po metų ar po dviejų šimtų negi svarbu? ar tuoj čia pat ar po devinto prakaito negi svarbu? mano kaulai skatiko teverti nes prie savęs turiu žodžius ir jie nei janio nei pėterio nei knuto skujenieko tie žodžiai yra Žmogus jei norit žiūrėkit remkit kaulus prie alkūnių ar išmeskit koją į priekį bet žodis yra žodis ir net užmirštas jis palieka miško aidą vandens bangavimą ir žmonių nesantarvę su gyvenimu ir savim ir net šiurkščiausias žodis karčiausias žodis yra Žmogus ne man žinoti ne jums iš kur žodžiai eina ir kur jie išeina ir mūsų nežinojimas laiko mus gyvus net mirčiai skolingus perkaršusius todėl klausykit susiklausykit leiskite savo šaknį ir nugalėti nebūsit

1968

Kultūros barai. – 2006. – Nr. 12. – P. 44–45;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 179.


Knuts Skujenieks

Vārds ir vārds

es neesmu uzveicams es neesmu iznīdējams visklajākā laukā nomīdītā pielamātā un piespļautā neskatieties uz maniem kauliem kas arvien gausāk staigā zem ādas nu bet ja gribat skatieties varbūt ka tas ir pamācoši bet klausieties manos vārdos klausieties ieklausieties noklausieties pārklausieties bet klausieties jo mani vārdi ir mani darbi un citu darbu man nav un nebūs un nav tādas dzīves cīņas kurā es būtu zaudētājos jo man nav ne durkļa ne kara viltības tikai vārds kuru es nolieku vidū visklajākajā vietā un tas dod sakni pēc gada vai divsimt kāds tam svars? vai tūlīt uz vietas vai pēc septiņiem mēriņiem sviedru kāds tam svars? mani kauli ir graša vērti jo pie manis ir vārdi un tie nav ne jāņa ne pētera ne knuta skujenieka vārdi tie vārdi ir Cilvēks ja gribat skatieties balstiet kaulus pie elkoņiem vai aizmetiet kāju priekšā bet vārds ir vārds un pat aizmirsts viņš atstāj meža atbalsi ūdens viļņošanu un ļaužu nesaderību ar dzīvi un sevi un pat visrupjākais vārds visrūgtākais vārds ir Cilvēks ne man to zināt ne jums no kurienes vārdi nāk un kur tie aiziet un mūsu nezināšana tura mūs dzīvus pat nāvei parādā esamus tādēļ klausieties līdzklausieties audzējiet savu sakni un jūs neuzvarēs

1968

Skujenieks, Knuts. Raksti: dzeja 1963–1969. – Rīga: Nordik, 2002. – Lpp. 224–225.

Māris Čaklais


Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

Pilkasidabriam bokšte

Pilkasidabriam bokšte laikrodis valandas skaito. Tiek daug jau? Nejaugi? Ding dong dongo. Lygiai penkios sekundės lig gongo sušlama sparnas. Varnos. Kur taip, sesytės, jojat? Išgąsčio laikrodis dirba. Keičias metų laikai ir drapanos, bet kas savaitę bokšte senas varpininkas užtraukia laikrodį. Kas užtraukia varnas?

Literatūra ir menas. – 2000. – Birželio 23. – P. 5.

Māris Čaklais

Sudrabpelēkā tornī

Sudrabpelēkā tornī pulkstenis stundas skaita. Tik daudz jau? Vai tad? Ding dong dongo. Precīzi sekundes piecas pirms gonga aizšalc spārni. Vārnas. Kurp tā, māsiņas, jādamas? Baiļu pulkstenis strādā. Mainās gadalaiki un uzvalki, bet katru nedēļu tornī vecais zvaniķis pulksteni uzvelk. Kas uzvelk vārnas?

Čaklais, Māris. Slepeni ugunskuri. – Rīga: Teātra anekdotes, 1992.

Knuts Skujenieks


Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

<br/>Jei mes


neieškosim pasaulio kaltės ir kruvinos nelauksim kometos mums kometa nepadės draugams teks eit pražūtin ir priešams liks kerštas ir liksim mes vidury tik kometos uodega kiaurai per mūsų širdis ir liksim mes vidury ir pasaulis nei geras nei blogas rusės nei šaltas nei karštas be gėdos ir be garbės paliksim lovoj patalus baltus nebandysim į orą traukti kometa grįš savomis parabolėm ir liksim mes vidury ant tilto jei nebūsim sau pasidarę žibintų patiems atvykti savomis parabolėm ir pasaulis stovės protą praradęs ir viltį ir jau būsim tušti mes ant tuščio tilto su kometos uodega kiaurai per mūsų širdis jei savęs neištrauksim į savo aukštį jeigu patys nepereisim kiaurai per savo širdis kometa liks tuščia kaip laikraščio lapas keturiskart perplėšiamas ir pabedamas ant vinies draugams teks eit pražūtin ir priešams liks kerštas nelaukim

1968

Kultūros barai. – 2006. – Nr. 12. – P. 45;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 139–140.


Imants Auziņš


Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

<br/>Neišsipildžiusis


Pinklės to sapno – skauda, tai jau: ganytojas Sėliuose aš buvau. Kas sekmadienį pamokslaudamas iš sakyklos balsu aš griaudėjau. Kaip vaikius ir merges aš pliekdavau, kaip velnią už uodegos griebdavau! Bet vyrai nutykę, sujaudintos Ievos ne pas mane čia jau buvo atėję – pas Dievą… Ant jų vien dervą ir sierą aš liejau! Bet ir vilties į žodžius negailėjau. Ėmiau iš dangaus juos, gaisruoto ir mėlo, iš Knygos, iš Knygos gilybių juos kėliau. Juos nešė man upė. Juos ošė miškai. Ir visa, kas gyva, bet mirs ir praeis. Dieve, atleiski, bet, kai tik pamokslas, taip visada žvilgsnis ir ieško: kur ji – jauna ir liekna – gentonkasė, žydinti miško gėlė ta: mergiotė valstietė! mergiotė valstietė! Jaučiu, lyg perkūnams žodžiams grūmojant: talarui plazdant, padangėm skrajoju! O parapija klausėsi žado netekus: koks smarkus čia ganytojas velnią taip plaka!

Lietuviešu un latviešu dzejas diena / Krājuma veidotāji Vlads Brazjūns (Lietuva), Dace Markus (Latvija). – Rīga: Latvijas Valsts prezidentes Vairas Vīķes-Freibergas dibinātā Valsts valodas komisija, 2006. – Lpp. 82–83;
Dzīvās baltu valodas / Sastādījusi Dace Markus. – Jelgava: Rasa ABC, 2008. – Lpp. 106–107.


Syndicate content