Vladas Braziūnas

Po palatą vidurnaktį braižos toks. Ką sugriebia, tas rikteli: – Leisk! Ten rusiškai knarkia, ten latviškai kosi, ir, atrodo, vokiškai aiksi… Apatiniais vienais, be chalato it šmėkla į prietamsą supstos, – šimtametis vis po palatą murmėdamas: – Щи и капуста... Sargybinis lagerio? sargas kapų? kur valia išgyvent pajusta? Gal koks karys iš bado kraštų, tesvajojęs vien: – Щи и капуста? Jis atšlyja ir vėlei taikos prilįst, ir staigiai sušnypščia: – Schneller! Dievaži, mus į dangų varys ar nutremps į pragaro sierą! Bet gal už vielų vergauta šio vyro, gal kraujais jo ant kryžiaus plūsta? Ir baltadrabužis keliasi tyras bešaukdamas: – Щи и капуста? ...Štai ir brigada. Senį tuoj paglobos, kad palatoj kitoj atsibustų. Paskutinįjį kozirį lieka jam tvot: – Stok! – Achtung! ir – Щи и капуста!

šiltas drėgnas rankšluostis tau apie šonus kaip aš kaip visados tik pro grotas pamatau kaip tu į estrados grotas pasiremi tada atodrėkis ir viskam tirpstant atitirpsta estrados ir plaukia tu nuplauki ant estrados lyties ir aistringai stovi nes tu esi iš dainos o aš pirštinėlės šunytis grotų įsikabinęs tada išsigąsti ir įlipi medin ir išsigąsti ir daugiau nebegali žemyn kaip katė negali žemyn iš medžio bešakio kaip katė negali žemyn iš lazdos su dviem galais ir tu šoki rankšluostin

išvežta nakties kelio aklame vingy aš įtariu savo gyvenimą kad šis trokšta pabėgt nuo manęs palikti vieną vietoje iš kurios neregėt praeities ateities vientulystės didžiosios prasmės tik kurčnebylė leišių mergaitė užmigus ant kupė lentynos ir tamsa ir aš verkiu iš baimės tyliai tarsi galėčiau sudrumsti kurčnebylės miegą tiesiog verkiu ašarom jos bėga iš akių ir šluostau akis rankom ir nubėga pro pirštus ašarų laikrodžio mažieji vienodieji mirksniai ir vienodai abejingai įsismelkia kelio tamson lyg kad jų nebūtų buvę verkdama pamirštu kad verkiu važiuodama pamirštu kad važiuoju gyvendama pamirštu kad gyvenu pamiršdama pamirštu pamiršti kol pamatau tave už vingio tokį artimą liūdną ir sutrikusį lyg kad tu būtum sugrįžęs pakelt ko pamesta ir turėčiau tai aš bandau prisimint bet prisimenu tiktai Vilnių ir jaučiu kaip sunku traukt tavo sielą katafalkui žvaigždžių skersuojančiam plynu padangių keliu daug lengviau man būtų traukt tavo nuodėmingą kūną visą amžių žemės pravėžom ir likti netekus jėgų kokioj bevardėj vietoj kur niekad nesustoja Vilniaus traukinys ar likt traukiny visada visada kely tarp vakaro ryto tarp žodžių tu juos dar rašai kad aš jų daugiau nerašyčiau bet visa nėra net antraip nei manyta visa yra kitaip sutraukytos citatos susimaizgo popieriaus skutai pilkame priešaušrio vėjy ir svarbiau dabar atrodo ko nenorėjom o ne ko nesuspėjom pasileidžia rankos ir akys leidžia langui spindėt naktis praėjo traukinio gausmas dūžta į iešmą stulpus ir vielas bėgiai šakojas bildėdami miesto nuojautoj jį nuo saulėtekio beskiria vien tik kylantis rūkas paskutinė malda be žodžio galios ir tikslo tik sklystanti vilties sutelktis pamiškėj gangreit toje vietoj kur prasideda tikrovė: – gal Vilniaus daugiau nebėr gal naktį jisai pakilo aukštojon rugpjūčio padangėn Vilnius mano nepakeliamoji našta kurią tu pakėlei lengvai kaip baltą akmenėlį nuo tamsos kelio – tačiau traukinys atsitrenkia į Vilnių skausmas raudona saulė ir kurčnebylės leišių mergaitės miegūstų akių gilumoj mano gyvenimas iš kurio man darsyk nepavyko pabėgti

tuščiam kambary prie tuščio stalo prisėsti ir daugiau nieko. už lango vėjas lanksto baltas akacijas bet negirdėti dejuojant ar šniurkščiojant tada nebyliai ima lynoti lietus nebyliai ir sulėtintai čia tylu ir ūku dvi rankos ant tuščio stalo dvi akys prikaltos prie lango kryžiaus ir viena širdis pralaimėjusi

Akyse atsispindi Lietuvos ežerai, Lenkijos gatvės, kuriomis žingsniuoja viltys ir tyla, pereisianti į dainą Ir kai kas vaikiška – lyg kad jis taisytųsi sviesti savo pirmą paplokščią akmenį, savo poeziją, per būties giliausius vandenis Pažvelk arčiau: toji Nobelio premija yra ietis, trisdešimties metų ilgumo atsivėdėjimas nuo Kalifornijos abejingos saulės ligi Gdansko fabrikų vartų

tukšā istabā pie tukša galda apsēsties un vairāk neko. logā vējš loka baltas akācijas bet nedzirdami bez vaida bez šņuksta tad mēmi sāk līņāt lietus mēmi un palēnināti te ir kluss un krēslains divi rokas uz tukša galda divi acis piekaltas loga krustam un viena sirds kura ir zaudējusi

nesu įveikiamas nesu sunaikinamas atvirame lauke išmindžiotame prikeiktame ir prispjaudytame nežiūrėkit į mano kaulus kur vis vangiau vaikšto po oda bet jei jau norit žiūrėkit gal tai pamokoma bet klausykit mano žodžių klausykit įsiklausykit nusiklausykit ar nenugirskite bet klausykit nes mano žodžiai yra mano darbai ir kitų darbų neturiu ir neturėsiu ir nėra tokios gyvenimo kovos kurioj būčiau nugalėtas nes neturiu nei durklo nei karo klastos vien tik žodį kurį dedu į vidurį atviriausioje vietoj ir jis išleidžia šaknį po metų ar po dviejų šimtų negi svarbu? ar tuoj čia pat ar po devinto prakaito negi svarbu? mano kaulai skatiko teverti nes prie savęs turiu žodžius ir jie nei janio nei pėterio nei knuto skujenieko tie žodžiai yra Žmogus jei norit žiūrėkit remkit kaulus prie alkūnių ar išmeskit koją į priekį bet žodis yra žodis ir net užmirštas jis palieka miško aidą vandens bangavimą ir žmonių nesantarvę su gyvenimu ir savim ir net šiurkščiausias žodis karčiausias žodis yra Žmogus ne man žinoti ne jums iš kur žodžiai eina ir kur jie išeina ir mūsų nežinojimas laiko mus gyvus net mirčiai skolingus perkaršusius todėl klausykit susiklausykit leiskite savo šaknį ir nugalėti nebūsit

Pilkasidabriam bokšte laikrodis valandas skaito. Tiek daug jau? Nejaugi? Ding dong dongo. Lygiai penkios sekundės lig gongo sušlama sparnas. Varnos. Kur taip, sesytės, jojat? Išgąsčio laikrodis dirba. Keičias metų laikai ir drapanos, bet kas savaitę bokšte senas varpininkas užtraukia laikrodį. Kas užtraukia varnas?

neieškosim pasaulio kaltės ir kruvinos nelauksim kometos mums kometa nepadės draugams teks eit pražūtin ir priešams liks kerštas ir liksim mes vidury tik kometos uodega kiaurai per mūsų širdis ir liksim mes vidury ir pasaulis nei geras nei blogas rusės nei šaltas nei karštas be gėdos ir be garbės paliksim lovoj patalus baltus nebandysim į orą traukti kometa grįš savomis parabolėm ir liksim mes vidury ant tilto jei nebūsim sau pasidarę žibintų patiems atvykti savomis parabolėm ir pasaulis stovės protą praradęs ir viltį ir jau būsim tušti mes ant tuščio tilto su kometos uodega kiaurai per mūsų širdis jei savęs neištrauksim į savo aukštį jeigu patys nepereisim kiaurai per savo širdis kometa liks tuščia kaip laikraščio lapas keturiskart perplėšiamas ir pabedamas ant vinies draugams teks eit pražūtin ir priešams liks kerštas nelaukim

Pinklės to sapno – skauda, tai jau: ganytojas Sėliuose aš buvau. Kas sekmadienį pamokslaudamas iš sakyklos balsu aš griaudėjau. Kaip vaikius ir merges aš pliekdavau, kaip velnią už uodegos griebdavau! Bet vyrai nutykę, sujaudintos Ievos ne pas mane čia jau buvo atėję – pas Dievą… Ant jų vien dervą ir sierą aš liejau! Bet ir vilties į žodžius negailėjau. Ėmiau iš dangaus juos, gaisruoto ir mėlo, iš Knygos, iš Knygos gilybių juos kėliau. Juos nešė man upė. Juos ošė miškai. Ir visa, kas gyva, bet mirs ir praeis. Dieve, atleiski, bet, kai tik pamokslas, taip visada žvilgsnis ir ieško: kur ji – jauna ir liekna – gentonkasė, žydinti miško gėlė ta: mergiotė valstietė! mergiotė valstietė! Jaučiu, lyg perkūnams žodžiams grūmojant: talarui plazdant, padangėm skrajoju! O parapija klausėsi žado netekus: koks smarkus čia ganytojas velnią taip plaka!