Vladas Braziūnas

Tamsi vienakryptė gatvė baigias ten pat kur prasideda Naktis be žvaigždžių be mėnulio švyturio Gudragalviai visi silpni – aš taip pat nieks to nesupras vien tik tas kurs manęs bus netekęs Ir naktis be mėnulio be žvaigždžių spindesio ir vėl kažkas leidžias aklina gatve ji prasideda ten kur ir baigias

Ko gera, Tave dar galėčiau išvysti, Jei bent kiek pabėgėčiau žemyn bevarde gatvele, Besirangančia ligi pat turgaus aikštės, Kur bruzda pinigų keitėjai, balandžių pardavėjai, Moterys, kvepiančios namais, Ateis su pilnais kibirais man priešpriešiais, Aštrūs jų žvilgsniai suskvarbys mane tarsi akmenį, Baiminuos. Tada priėjai prie manęs, gulėjau smėly, Išdegintam ir tuščiame, vien tiktai ašaros Prasigraužė takelį per dulkes arčiau prie šulinio, šičia vienintelio šulinio, Jo vandens pasisemti man buvo užginta, svetimai, nuodėmingai, Santuokos laužytojai, vyrų mainytojai, žvilgsnių pardavėjai. Tavo akys buvo didesnės nei versmės, nei žvaigždės, Kai priėjęs sakei – nebijok, paduoki man atsigerti, Kai gersi šį vandenį, trokši kaskart vis labiau, Tau duosiu drėgmės, nuo kurios netroškins niekados. Neišdrįsau rankos ištiesti, žodžiai tavieji Šniokštė manim kaip krioklys, Liejosi per pečius, prilipo drapanos prie krūtų, Stėvėjau priešais tave užmiršusi gėdą. Ko gera, tave dar galėjau išvysti, Bet jau sužydėjo prie šulinio krūmas erškėčių, Moterys eina su naščiais pilnais žemyn bevarde gatvele, Žiūri manęspi nustebusios, šnabždasi, apkalbinėja, Rytas nužudo vìsa, ką vakaras gimdo. Tavo sandalo raištelis dulkėse susirangęs Visai kaip gyvatė.

Mamyčiuk, Atsiųsk man telegramą, Tą, per blezdingų paštą, Tik Dievo paukšteliai priveikia Mano erdvę susiet su tavąja. Parašyk porą virpių eilučių, Kad pirštinytės numegztos, Kojinytės irgi, Kad baiminies, jog sušalsiu Ir kasdien nepavalgau pietų. Tik jau man nieko nesiųsk, Nei kaimiško sviesto, nei sūrio, Debesų karvės melžti tikriausiai kietos. Tiktai atsiųsk gabalėlį Savo vienintelio, Amžino, Gero Ir šilto Dangaus.

Kasdien kas nors bažnyčią stato, Kasnakt kas nors sugriauna lig pamatų, Iš ryto viskas turi prasidėti iš naujo. Išsijojęs pelenus ir akmenis Gali rasti sutraukyto rožinio karoliukų, Kiekviename – po neišklausytą maldą. Kasnakt griūva po bažnyčią, Reikia atstatyti iš naujo Arba į akmenis mūryt Save.

Mano širdis tokia pilna žodžių tavų ir tavęs, kad verčiasi per kraštus iš marškinių, nakties prakaito permerktų. Miglotose klejonėse ištariu netikėtai: myliu tave. Nevaikščiok šiąnakt mėnulio pačiu krašteliu, mano penktajam aukšte visi aidesiai tave prišaukia, kad nenukristum žemėn. Geriau išeisim į pūgą su sniegu susituokti.

...ir nei tamsoj žvėrių vyzdžiai per naktį valtys plūko. Taip skaudžiai braižos nei lemtis po žaizdą stiklo šukės. Kraujuoja visa, bet kodėl tu skausmo taip lenkiesi? Nematomas kėlėjas, tik mėnulio irklas šviečia.

aš būsiu kaip parke suolas kai užeis atlydys aš būsiu kaip parke suolas kai lietus suodinas lis aš būsiu kaip parke suolas kai pumpurai plyš aš būsiu kaip parke suolas kai šlavėjai kates vaikys aš būsiu kaip parke suolas šimtą naktų ar tris bet jei kada tavo rankos mano atkalte švelniai nuslys tai daugiau nebegarantuoju kad būsiu kaip parke suolas

Sniegas rudenio skrudesį užgesina. Ir dangus atgauna mėlynę. Ir rausvas, prižindęs, apkamšytas, Be garso mirksi akim rytas. Saulė teka lėtai – nėr kur skubėt, Juda pasaulis kaip jam reikia judėt. Ir pats, kai matai tą didelę dieną, Nebebandai jau kakta pramušti sienos, Tau reikia tik išsilaisvint iš miego, Įsėti ramią sėklą giliai į sniegą. Taip kalbėti, taip diegti ir sėti, rašyt, Kad jau nebegalėtų tavęs nužudyt. Kad ir kokie pasaulį debesys apries, Bet saulė riedės, bet saulė riedės, Kad ir kokios akiratį miglos užklostys, Bet saulė žemę žindys ir juoksis. Ir pats tu jausi tą saulės pieną Kiekvieną naktį, kiekvieną dieną.

per patį vidudienį patį karštymetį pagiriais nuo vorupių ir nuo liūgynų dangun krištoliniai ūkai ir kvepia jie gailiais kvepia mirtim ir pasauliais ir sferom danguj vis kartojas šaltinis tas pats iš kurio atsigėrėm ir trigubinas aplink kranklio kosulys it geležies ir aukso talerių sauja atsilupa nuo pušies užšąla vidudienį ežeras lekia žirgas juosvais debesiais ir avys akiratį lauždamos bliauna žvaigždėtais balsais pats kalno didžiausias ąžuolas sėdi soste vangus dėmesys ir plečia akis anapusin ir požemin kreipia ausis po šimttūkstantmetėm kopom jūra markstosi greitai auš pamėklių tai valanda net ir mirštant nepasitrauks mes nebepažįstam savęs čia kalti karštymečio apkerai vaikams ir vaikų vaikams krištoliniai sustingę ūkai * M. K. Čiurlionio inicialai