Vladas Braziūnas

iš batų kojas iš pančių širdis pakarsim medy dieną nelemtą eisim į miglą pasiganyti eisim dievulio rankon iš viešo kelio iš kieto tako kiaurai per galvą kiaurai per laiką palikę dangų palikę žemę eisim į miglą pasiganyti

pasilsėk mano kamane susigobk mano vandens lelija atsigerk rasos mano ramune nes eina lėtai ir baikščiai kojom basom asfaltu naktimi ją vadinsim toks geras yra tas vardas

Sekundė skalauja dieną. Diena metus nusvidina. Metai smailina gyvenimo galą. Aš paverstas Nuogu Raketos pavidalo langu. Iš manęs atimi vìsa. Palieki man tik šviesą Ir aukščio siekį. Mano gotiška meile.

Iš garsiakalbių garsiai kalba praeitis Kokia praeitis? Ir – kalba ką? Ne. Dar kartą: iš garsiakalbių dainos jos yra mano atminties dalis Taigi jokia ten praeitis, o dalis mano vegetacinio srauto kurs many darbuojasi vìsad man sąmoningai nedalyvaujant Kaip nepoetiška! Na gerai: Kai naktį žengiu žingsnį mūsų priemiesčio asfaltu tas suyra sutrupa ir nuotrupos kyla ir mėnesienoj mirga kaip balsas, kurio nebėra bet many amžinai gyvens dalyvaus nebūty, sakydamos: sueikit, jūs visi juokdariai, pasiklausykit ką patys kurstot – slėpti ją privalai, savo meilę Privalai slėpti poezijos eilutėse slėpti ją privalai tik tada ją atversi tik tada ji bus nepamainoma Kaip pseudopoetiška! Na gerai, tarkim trumpai drūtai: Praeitėju, todėl esu

Rašau suomiškai – kompiuteris sako, turi būt komiškai rašau daniškai – kompiuteris sako, turi būt paniškai rašau prancūziškai, norvegiškai – einasi kaip per sviestą taip pat ir rusiškai, amerikoniškai rašau irakiškai – kompiuteriui buvę nebuvę Rašau samiškai – kompiuteris sako, turi būt saviškai rašau fareriškai – kompiuteris sako faneriškai skaniškai – kompiuteris skoniškai; roniškai – kompiuteris chroniškai ispaniškai – buvę nebuvę; flamiškai – nieko nesiūlo baskiškai – nieko, kataloniškai – irgi nieko čekiškai (arba prahiškai) – vis dar nieko norlandiškai – nieko nesiūlo žydiškai – irgi nėra tada rašau balkanų – kompiuteris sako balkonų Dabar pavasaris, balkono durys atvertos vidudienio saulė nė debesėlio danguj nė kompiuterio skrenda sau žirgas – kompiuteris tyli, kad: jis neturi sparnų

Iš Latvijos bėgdamas jis pasiėmė tik tris daiktus: Markso Kapitalą Hitlerio Mein Kampf Bibliją Jis sakė: kad ir kur atsikliūsiu visada galėsiu nurodyt būtinybę pažint savo priešus

Per sapną buvau svečioje šalyje, viešbuty, bet jis buvo ir mano namai. Jis buvo kvadratinis, vienas ant plyno lauko. Sienos peršviečiamos. Ant jų parašytas vienintelis vardas, bet neįskaitomas. Staiga, kaip niekieno nepamatytas saulės užtemimas, mano vardas išnyko. Artimieji rytai, mano brangiausias kilimas, suvyniotas kambario kertėje. Taip motyvas, žydintis sodas, atgyja many. Ir paukščiai, ką tik atskridę iš Egipto, geria vandenį iš dar neseniai ledo užklotos kūdros. Nubudau viešbučio lovoj. Į akis plieskė saulė. Dabartis tokia pat balta kaip praeitis. Ką pasakyti norėjau, buvo jau pasakyta.

Mano latgališka tapatybė dairosi įkypom turkų mongolų akim, rusiškoj krosny patroškina puodą kopūstų, šmakovkos išmaukia už prarastą meilę nubraukia nuo veido ašarą ir pasileidžia juoktis – buvę nebuvę! Mano latgališkai tapatybei peilio ãšmens kišenėj kaip žaibas rugpjūty, už savo ir šeimos garbę ištrauks ir neišsigąs, paskiau nušluostys nuodėmę raudonu dangaus kraštu. Mano latgališkumas, prikaltas prie kryžiaus kapuos, netikėtai parpuola ant kelių VIA APPIA Romoj, erškėčių vainiką prisiima kaip amžiną atlygį už savo ir kitų nuodėmes. Per pìlnatis gẽgužę renka iš plaukų vyšnių žiedus, deda prie kryžiaus pakelėje ir parašo japonišką haiku. Vėlìnių dienom Kriaukšlelę atlaužia, Kad būtų vėlėms pasisotint. Mano latgališkas latviškumas, Plūstas ir iškankintas, Nieko daug nekalba, „Gailestingoji motin“, atsidūsėja Dainų tėvo baltoj barzdoj, Sėdas Uliso laivėn ir išplaukia, ir pūskvėjeli kiaurai per Razną dainuodamas.

Karūnuosi mane margutėm, ir tapsiu tyra, Apklosi mane tylėjimu, ir tapsiu balta it sniegas, paskutinis Joninių nakties sniegas, kai tyliose kančiose miršta vasara, iš tikro dar neatėjusi, laužuos sukūrenta. Karūnuosi mane margutėm, ir tapsiu tyra, Tyra ir nemirtinga It gėlė prie bažnyčios sienos, – Šaltos ir nekalbios Kaip tu. Karūnuosi mane margutėm mirsiu vainiko vietoj, Raudoni žiedlapiai sudegs skausmingoj saulėsėdoj, Nebijok, toj ugny aš viena sudegsiu, Tavo sode nė šakelė, nė vienas lapelis neapgruzdės.

Sieliai šičia nebeina, Vairininko balsas Dar plaikstos Pakibęs pakrantės obelėje Kaip paskutinis obuolys, Saldžiarūgštis, Sutraukia liežuvį ir lūpas. Dauguva ramiai guli ant kelių kaip motinos delnas, glosto kelią, juo nebeateis užvakar nušalę jurginai. Nojus prisėda Ant suolelio prieš gryčią, Žiūri, kaip suskaičiuoja beržai Aukso pinigus lig paskutinio, Viską už juos nuspirtum, Išganymą ir ramybę, Vien tiktai plaustą tikriausiai Reikės taisytis pačiam.