Amanda Aizpuriete
Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas
<br/>* * *
Rožių kvapu apsinuodijęs laikas –
ir sustojęs. Trupučiuką jo gaila,
gal jis norėjo ilgai dar skubėt.
Bet kas man daryti, jei netikėtai per valandą
sueina dešimt vaiduoklių rožių man dovanot?
Vienas sako: atsimeni, antras šnibžda: atleisk,
o trečias juokias: jei būtume žinoję…
Viskas kartu: balta rožių žiema
ir geltona rožių rudens bedugnė,
ir raudonas rožių mūšio laukas,
kur visi kritę. Net laikas…
Jau paskutinis mano vaiduoklis ateina
su juodų rožių glėbiu. Tamsiausiasis dvelksmas
lyg prisiminimai visa ko, kas nebūta,
užima kvapą. Dabar guliu tarp rožių
lyg mirties naktyje. Mirties naktyje
lyg tarp rožių…
Dialogas. – 2000. – Gegužės 26. – P. 4.
Knuts Skujenieks
Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas
Pasaulio krašte
Il n'y a plus rien de moi Et ceux qui craignent les brûlures… Guillaume Apollinaire
Nieko bendra neturiu Su tais, kurie bijo nudegti...
Ši jau paskutinė barikada, ugnies linija, raudonas brėžis, Per jį Mes nebepasiduosim rankų. Ne draugai, ne parlamentarai, net ne sugėrovai.
Paskutinioji diena, paskutinis sakinys, paskutinis šansas. Už ribos sudegs žodis mes. Pro ugnį neprasimuš žodis jūs. Liks tik vienintelis jie.
Šįvakar pasėdėsim ant savo išminties lagaminų, Ant savo garbės jausmo kuprinių Ir suskaičiuosim smulkiuosius savo gyvenimo pinigėlius Ten link – ar sugrįžimui.
Pasėdėsim lig ryto.
Kultūros barai. – 2006. – Nr. 12. – P. 45–46;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 18.
Māris Čaklais
Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas
<br/>Vienišas dviratininkas
Vienišas dviratininkas per popietę pro nupjautą lauką ir šieno kaugelę vienišas dviratininkas pro vienišą medį vidulauky krūmų ir nepjautų vingiorykščių fone vienišas dviratininkas šuva pamatęs dviratininką pradeda lot šuva taigi dar vienišesnis juk nelojo į šieno kaugę šuva taigi vienišesnis dar ir už dviratininką bet visi jie teikia man džiaugsmą vienišas dviratininkas vienišas šuva vienišas medis Taigi tu dar vienišesnis? Sako kažkieno balsas Taigi šitas Kažkas vienišesnis yra už visus?
Literatūra ir menas. – 2000. – Birželio 23. – P. 5.
Juris Kronbergs
Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas
<br/>Kukutis aplanko Stokholmą
Marcēlijam Martinaitim Artumas Stokholmo nuo Žuveliškių! Įsivaizdavau, kad Stokholmas sklando platybėse kažkur tarp Mėnulio ir Marso ar kad jis yra kur po vandeniu – Atlantidos priemiestis, įmanomas pasiekti vien tik povandeniniais laivais! Dabartės žinau, kaip tai paprasta! Nueini iš Klaipėdos į Mėmelį, sušneki su kokiu mėme vietą Karolio XII kariuomenėj, pinigas byra iš karo, turtas laimingą daro it trenktą svieto artistą valiutinį turistą! Stokholme paskiau, apsitaisęs valdiškom drapanom, ramiai sau sėdi stebėdamas kaip rytojus atrodo šiandien ir kaip vakar atrodys rytoj.
1985
Poetinis Druskininkų ruduo 2004 = Druskininkai Poetic Fall 2004 / Sudarytojas ir redaktorius Kornelijus Platelis. – Vilnius: Vaga, 2004. – P. 141;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 132.
Uldis Bērziņš
<br/>Velna arkls
Es stādu stādu vagās, velns ar ārā, Sprūd kauli, akmeņi, man sprēgā lūpā kārā, Kož laika zobs un apvērš Palestīnu, Man kraupie pirksti trīc, kad jūtu velna smīnu Sev pakausī, un lemesis jau lien, Nekas te nepaaugs, man jāsludina kauliem.
1998, Jeruzāleme
Bērziņš, Uldis. Nozagtie velosipēdi. – Rīga: Minerva, 1999. – P. 51.
Uldis Bērziņš
Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas
<br/>Velnio arklas
Velnias išaria lauk, vos tik aš – į vagą, į vagą, Spraga kaulai, akmens, supleišėjus lūpa iš godulio dega, Kanda laiko dantis, apverčia Palestiną, Nušašę pirštai man virpa, jaučiu velnio šypsančią miną Sau į pakaušį, ir noragas jau smeigias, Niekas ten nepaaugs, man kaulam apskelbti reikia.
1998, Jeruzalė
Baltos lankos: Tekstai ir interpretacijos. – Nr.12. – Vilnius: Baltos lankos, 2000. – P. 168.
Uldis Bērziņš
<br/>* * *
Kains visur blakus dēls brālis solsolī, saplēstā bildē Ābels tāls. Gribu gribu, lai runā kvieši, čibu čibu: pasēta sāls. Kaut kādi pirms tūkstošiem gadu iet dru- vās, tagad tik prauli. Sauss Bībelē vāls. Sludiniet kauliem! Ninivi rociet! Smalks zaglim aiz naga Bābeles māls. Tas gālais kur notuļ zenītā ripo – ābols, manā ābelē bāls.
1998, Jeruzāleme
Bērziņš, Uldis. Nozagtie velosipēdi. - Rīga: Minerva, 1999. – P. 44.
Uldis Bērziņš
Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas
<br/>* * *
Kainas visur šalia sūnus brolis į koją, suplėšytam paveiksle Abelis va nutolęs. Trokščia trokščia, kviečiai te kalba, nė pokšt nė triokšt: druską pasėja molin. Kažkas prieš tūkstančius metų eina dir- von, va pūzrai. Biblijoj sausas gurvolis. Skelbkit kaulam! Ninivę kaskit! Plonas vagies panagėj Biblijos molis. Kas ten iš lėto zenitan ritas – mano obelėj obuolys, blyškus ir besvoris.
1998, Jeruzalė
Baltos lankos: Tekstai ir interpretacijos. – Nr.12. – Vilnius: Baltos lankos, 2000. – P. 166.
Māris Čaklais
Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas
<br/>Vakaras, rūkas
Vakaras, rūkas, šešėliai ant tilto. Nebylus judesys medžių pavėsy. Mįslingas pasislinkimas. Įkyrus amžinybės siužetas. Hamletas kenčia, ko jam kankintis, Ofelija – savo devinto aukšto vienutėj, ir žvaigždėms šiandien ne darbo diena. Tiktai riksmas. Bet gali būti, kad vėjas. Galbūt paties dejonė. Gali būti, kad vėjas. Dekoracijos lieka tos pačios. Vakaras, rūkas, žmogus ant tilto. Užspringęs savo krauju.
Literatūra ir menas. – 2000. – Birželio 23. – P. 5.
Knuts Skujenieks
Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas
<br/>Glaudus keimarys
kai žmonės skaitys šį gailujį skiautinį žodžius šiuos nepašauktus neišmaldautus galvos apie tą kurs juos lūposna spraudžia manęs ar tavęs? katro bus daugiau čia? kai žmonės galvos apie dvasią vienatvės kur gali iš nẽgalės spindulį mesti jei tars: ir gerai pasaulis dar spindi ar jie numanys kas peni tą spindulį? aš to ir patsai nežinau mano miela esi tolima kaip varpo dunksėjimas aš to nežinau bet galiu tave jausti ir vėlei eilutę į popierių glausti tu virpi it oras nuo paukščio plazdenimo dėl mano vilčių ir dėl rūpesčių mano mes galim kaip debesys skyriumi būti bet šaltì svetimi nebegalim nubusti kitų akyse galim neigti viens kitą bet patys savęs mes neatsisakysim mes galim gyvenimo plūsti klampynę bet ne vien tiktai meilė mus kausto grandinėm iš titnago bendro ugnį mes skeliam iš sielos bendros iš plonytės gijelės skaitys tave žmonės žinok jei pavargsi ir vėl jie ir vėlei į spindulį veršis į keimarį glaudų mes sugiminiuoti mane tu vedi tave aš dainuoju sielos tavosios pilna kas eilutė manęs eilutėj tėra tik pusė
1968
Kultūros barai. – 2006. – Nr. 12. – P. 44;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 96.
