Vladas Braziūnas

Ak, vēlēties lietu, lai kaltusī zeme atvilgst, Zāles stiebri lai vijas kā trakas un kaislīgas rokas, Apkampienā spējā, It kā pēdējā, it kā pirms nāves, Ilgoties lietus, lai iesūcas sausajās lūpās, Apkaltušās un cietās, Kā atmata neuzarta. Ai, iekārot lietu, kā dzīvību siltu un maigu, Līdz saknēm izbālušām, kā pirkstiem, kas asi, bez glāstiem, Iekārot lietu, kas nepieder, lietu, kas nepienākas… Aizsmacis kliedziens saļimst kā putns pret cieto bauslību galdu.

žvelgi į skruzdėlę kur tavo delnu kruta ir nežinai ar leisti jai ar nukratyti pakyla saulė ir lanku žemyn nuslysta žvelgi į skruzdėlę kur tavo delnu kruta taip dienos mėnesiai ir metai metais mainos ar skubintis įrodyti ar tyliai žvelgti kaip viską į vietas sudėt ateina Dievas ir kvepia palubėj baltoj vingiorykštės už sijos

Neaizbaidi eņģeli, Kas pārliecies pāri diviem mīlētājiem, Kuri tālu ceļā un jau sirmi, Kā bērni iet pretī viens otram, solīšiem sīkiem, Izbrīnā nodreb skropstas un naivā bedrīte zodā, Kad viņu trīcošās plaukstās Iekrīt spalva no eņģeļa spārna. Arī viņi vēl uzlidos, Pie spalviņas pieturoties.

Jūra atnāk līdz slieksnim, pieklauvē un nemanāmi aizslīd atpakaļ. Mēs elpojam miegā mierīgi kā aļģes. Vienīgi sapņi ir piebiruši baltiem gliemežiem. Tu saki: šeit jūra bijusi. Es saku: bijusi jūra šeit. Viļņu vārdi ir dziļi kā miegs.

paežerės meldynėj, vienišas iš nesuvokiamos gilmės pilnaties išviliotas vėlei į kaulą eglinį nubalintas, sūpuojas šen-ten, šen-ten… tarpais ant jo nutupia koks netikėtas nakvišaujantis laumžirgis, leidžias apylaikiais daugel daugiau negu tūkstančio metų senumo vandens kerėtojų dvasios, gailiau negu gailiai ūbuodamos, prarastą ateitį apraudodamos, galindų vandenvardžius it strėlių atspindžius žuvų žiaunose paslėpdamos; vienas vienintelis irklas – tarp bangos ir bangos, vienas vienintelis mirksnis – it apreiškimo krūpsnis, it rasos laše sublyksėjęs prie lopšio palinkusios Laimos veidas, it žmonių gyvenimas (nei per ilgas, nei trūkstamas); ir padūmavusioj Laiko aky, tvykstelint elniaragio žeberklui, pliukštelėjimui perplėšiant dabartybės plėvę ir sidabro bangelėms nusiritant ligi pat mirusių tautų surakintų lūpų, žiūr! tarp mirties juodųjų slėnių tarsi vertųsi plaštaka, joj aplink ugniakurus džiūdami garuoja sentėvių drėgni kūnai ir paparčio žiedų nutviekstais veidais šokinėja ir skraidžioja laumės, vėlių kultuvėm velėtuos marškiniuos krūtų karpoms žmonėspi liepsnojant ir pėdų kaukšėjimui atsimušant mano tvinksniuos; tapus ežero, žiūr! sklaidantis miglai, drevėtos eglės ir bičiuliai sūpuojas geiniuos it aukso žiedadulkės Austėjos plaukuos, o po plačiu paparčiu, midų besiurbiant, klau! tyliai klaksi liežuviu kaukas – jo klyvos kojelės, jo kerpių barzda, jo kliūgų kraitelė, kurioj triskart trejos devynerios didrūgčių tūtos, devyniskart devyni tuzinai sidabro žvynų ir septyniskart septynios žalčių karūnos; bet kas ten? kas ten dejuodamas žiūri? kas ten YRA? kas ten, meldus praskirdamas, IRIAS? ar iš stuobrio išskobtas luotas veža donį vėlėms vaidelotų? aiman! galbūt ten, lengvo dvelksmo išjudinta, veltui teisybės ieškodama nu- banguoja kokia kiltis, ainiams niekad nesužinosima? o galbūt ten baltas it kaulas irklas, įstrigęs užkariautojų klastingo dievo godžioj gerklėj, velka priešo kariaunas mirties nelaisvėn? dvelksmas virsta į vėją, ir aplink meldus ir žmonelių gyvenimus skirsto ir skiria kažkokia perregima ranka, kuri mus virš laiko vandenų laiko lopšyje-it-valty valty-it-karste karste-lopšyje virš vandenžolių it skenduolių plaukų kuri gi mus iria, iria, iria ir staiga nebeiria, paežerėj nieko, tik tamsa, juodesnė už juodą, tik tyla, tylesnė už tylią, ir mano širdies tvinksniai, patys sau išsiduobdami kapų duobutes, tvinksi link juodojo slėnio, kur ką tik atsivėrusi užsiveria Plaštaka.