Vladas Braziūnas

tas sapnas sapnas tuoj nutrūks nė kojų pirštai nesukrus kai viskas liausis vėl rytas liesas ir sunkus belieka vien tik atsipūst kasyti kiáušą melodija nebeskambi ir protas ne padebesy prie žemės kniumba ant kupsto tyrulio liūlaus puiki nekūpso laumė jau ir nebegundo jaunystės laikas ak praeis arbatos katilo garais

mano sode vejas sūpuojas agurkai kaip kad gimnastai kaip pakaruokliai po lapų apačia moliūgai dera moliūgų moliūgais ridikėliai prancūzų droviai kaišo iš žemės raudonas subinėles į tvorą kabinas óžkarožės (ožkų nelaikau laiko kaimynas) kriaušės lyg būtų varpai tik neskamba kažkodėl dar mano sode yra šuo bet tas tai seniai nebeauga jo pasmakrė žila kaip kad ir mano

esi šešėlis virpantis vėjelis kuris per mano ežerą skrieja esi tu lapas ne širmas ne žalias kurį bobų vasara prie šakos sieja esi tu atodūsis esi tu sapnas miglos augumo ir ūko veido esi tu visa visa ko aš nespėjau

tėviškėlė tėviškėlė mūs garbė ir mūs našta mūsų bėdai mūsų pėdai laimos ir lemties skirta tėviškėlė tėviškėlė čia žydėti mums ir pūt nors ir pragare ieškotum laimės jau kitos nebus tėviškėlė tėviškėlė savo kaulais ją pajust skardžiai gimstant tykiai rimstant čia ir miręs nepražus

prie mokytojų nėr man vietos kur kūnai bliūškūs dvasios kietos prie džentelmenų išmintingų pakeltapečių ir stotingų toje aš partijoj kur žmonės vadinami senom beždžionėm

aš švelniai vis apie tave galvosiu labai iš lėto vis apie tave galvosiu apie tave per nemigą ir miegą aš tylutėliai vis apie tave galvosiu labai labai apie tave galvosiu nes man tik viena tai dabar belieka

Nėra juk žmogui taip likta – Gyvent tarp „buvo“ ir „bus“, Sėdėt ant akmenio, laukti To balso pašauksiant mus. Nėra juk žmogui garbu – Per tamsą, kur šaldo ir skiria, lėkti, Kur žodžiai visi palikti, Bet vienas „yra“ išplėštas. Nėra juk žmogui oru – Kauluos drėgmę nelaisvės kaupti, Kliautis, įprast, apsiprast, Nesuprast ir nesusigaudyt.

Čia to nebuvo, tai buvo Kinijoj… Rainis Istorija trumpa. Pianistui Sulaužė rankas. Sulaužė Pasaulinės Revoliucijos ir Šviesios Ateities vardan. Sakoma, jei dievai įsinori valgyt, reikią aukos. Ir pianistui sulaužytos rankos tėra vienintelis lojalumas, jei apskritai žmogus gali būt bent kiek lojalus dygiam stabui. Nors ir nesu nei kinas, nei pianistas, Lu Ši-kani, šį tą išmanau apie stabus ir stabų dievybę.

Kaip vyšnia, kur viršūnėj uogą, Paskutinę užsilikusią, saugo, – Taip aš saugau marškinių sunešiotų Vieną vienintelę sagą. Kai nebėr jau nei vilčių, nei suvenyrų, Ir kai per sunki našta jau lenkia, Aš užanty paknyburiuoju sagą, Įsiūtą tavo rankų. Apmaudui meto ir bado, Sniego ir miego pykčiui Tu prisiuvus mane prie akyto gyvenimo Meilės ir amžinybės dygsniais. Naktis įveikė dieną. Žiūriu į langą, Vienintelį, kuriame šviesa dega. Ne į langą. Į gyvastį man ant krūtinės, Tavo įsiūtą į sagą.

iš vidurio iš tylumos iš pačio branduolėlio te eis tavin ir te įgrims giliausiojon esmėn jis po jo kalbėt pradėsiu aš prieš jį kalbėt nustosiu to žodžio trokšiu visąlaik ir niekad nebylosiu