Vladas Braziūnas

Vladas Braziūnas

Tarmių prestižą grąžins tik mūsų drąsa<br/>

Šeštadienį, sausio 5 d., Raudodvaryje oficialiai pradėti Tarmių metai. Jų tikslas – populiarinti lietuvių tarmes, palaikyti jų gyvybingumą ir vartojimo tradicijas. Apie dabartinę tarmių padėtį Lietuvoje ir kitose šalyse, jų prestižo problemas ir likimą kalbėjomės su poetu ir vertėju, daugybės literatūrinių premijų laureatu Vladu Braziūnu, kuris net tik rašo eilėraščius savo tarme, bet ir su šeimynykščiais bendrauja vien tarmiškai.

– Gal tarmės jau pasmerktos išnykti?

– Visai suprantama, kad mūsų tarmių ir bendrinės kalbos skirtumai tolydžio mažėja, kad tas skirtumų mažėjimas darosi vis greitesnis. Priežastys kiekvienam matyti plika akimi: komunikacijos sparta, kaimų, kaimiškų miestelių, o pastarais dešimtmečiais ir pačios Lietuvos tuštėjimas.
Bene didžiausia žala tarmėms, beatodairiškai diegiant menkinamą, pašiepiamą požiūrį į jas, buvo padaryta sovietmečiu, net ir šiek tiek „laisvesniu“ vėlyvuoju. Vyravo „demokratinio centralizmo“ ideologija, pagal ją geriausiai viską išmanantis ir lemiantis yra centras, tik viena kalba, „centrinė“, esanti didi, o visos kitos tik laikinai pakenčiamos, nusipelnančios atlaidžios pajuokos. Vyresnių dar gerai prisimenamas Štepselio ir Tarapunkos duetas net ukrainų kalbą rodė kaip padarą, iš kurio smagu tik skaniai pasijuokti. Tad ką kalbėti apie mažesnes kalbas ir net tautas: prisiminkim kad ir anekdotus apie čiukčius. Toks iš didžiojo centro nuleistas modelis buvo patrauklus ir mažųjų centriukų, taigi „broliškų respublikų“, valdantiesiems, tik čia jau iš ko pasijuoksi? Nebent iš savo kalbos tarmių.
Čia, nors ne iš piktos valios, anuomet šiek tiek nuveikta ir šiaip jau didžiai gerbtinų bendrinės kalbos puoselėtojų bei nepalenkiamų sergėtojų, į tarmės apraiškas neretai žiūrėjusių taip pat, kaip ir į tą kalbą teršiančias svetimybes. Šitaip auklėjusių ir būsimus mokytojus. Tad visai suprantamas iki šiol tebekerojantis nepakantumas tarmėms viešajame gyvenime. Švietimo sistemoj, deja, taip pat. Net vyresnių žmonių, faktiškai kalbančių vien tarme, imta gėdytis, kad jų kalba esanti prasta, negraži.
Vis dėlto labiausiai mane stebina ne mūsų tarmių (ar, plačiau žvelgiant, ir pasaulio kalbų) silpsmas – jis neišvengiamas. Stebina tarmių gausa ir jų skirtybės tokiame mažame Žemės plotely, be to, dar nedalomame neperžengiamų kalnų ar neperplaukiamų vandenų. Vadinasi, tarmių formuotasi ant labai skirtingo ir ryškaus pagrindo. Stebina ir tai, kaip šita tarmių gausa ir įvairovė per joms nepalankiausius pastarus šimtmečius ir dešimtmečius išliko, ne ką tesumenko. Tarmės dar pilnos gyvasties. Tik reikia pagaliau mums patiems susivokti, kad toji tarmių gyvastis yra ir mūsų savitumo, mūsų tapatybės gyvastis, taigi tą gyvastį, kur dar ji pulsuoja, savo pačių rankomis gniaužti būtų savižudiška.

– Daug keliaujate, verčiate, bendraujate su užsienio poetais. Kokia tarmių situacija kitose šalyse?

– Taip paprastai apie margą pasaulį neatsakysi. Labiausiai mane žavi tikrosios senos demokratijos, iškilusios iš apačios, iš bendruomenių savivaldos (taigi visiškai priešingos mūsų „demokratiniam“ centralizmui). Kad ir Šveicarija, tikras kalbų kalbelių ir jų tarmių lopšys. Ir nei literatūrinė vokiečių, nei literatūrinė prancūzų kalba to margumyno neužgožia. Su Marku Roduneriu (Markus Roduner), šiauliečiu šveicaru, esam išvertę Kurto Marti eilėraščių rinktinę „Štai eina žmogus / Va ain žmogs“ (2004). Rašo jis dviem kalbom – vokiečių ir šveicarų (oficialiai vadinama Berno vokiečių tarme), taigi ir versta buvo iš vokiečių į lietuvių bendrinę, iš šveicarų – į mano gimtąją Pasvalio (dialektologai sakytų – aukštaičių šiaurės panevėžiškių). 2009 m. taip pat su Marku išleidom retoromanų poezijos antologiją „Kregždutės“, verstą iš įvairių šios kalbos tarmių. Gera buvo justi, ypač klausant autorių balsų (verčiant man būtinas bent jau balso įrašas), kaip laisvai čia tarmės kvėpuoja. Ir kaip drąsiai kalba ne vien apie kokius agrarine jausena persmelktus senobinius sentimentus, savą sodybą ir ūkį, o ir apie viso dabarties pasaulio reikalus.
Kartais nebūna lengva nė atskirti, kur čia jau kalba, o kur tarmė. Skirtumas? „Nė vienas kalbininkas, – sako Umbertas Eko (Umberto Eco), – negali jo matyti. Tačiau jį galime parodyti sakydami, kad tarmė yra kalba, neturinti armijos ir laivyno“. Arba žinomas atvirkščias posakis: „Kalba yra tarmė, kuriai pasisekė“. Kitaip sakant, kalbos ir tarmės skirtumas – politinis: valstybingumo lygmuo. Taigi čia ne vien pasisekimo, čia ir kovos, demokratijos, tautų ar etninių grupių teisių reikalas. Nieko tad stebėtina, jog kai kuriose didžiosiose Europos valstybėse, priimtose vadinti senosiomis demokratijomis, šitos teisės kartais irgi lieka problemiškos. Ypač tose, kurių imperinė, kolonijinė praeitis dar tokia netolima. Tarkim, Prancūzija iki šiolei tepripažįsta kaip oficialią vienintelę šalies kalbą – prancūzų. Ir tik keli dešimtmečiai, kai senos vietinės kalbos, jau neminint tarmių, liautasi slopinti.

– Dažnai sakoma, kad tarmės – mūsų turtas, todėl reikia jas išlaikyti ir vartoti. Pasvalio tarme esate išleidęs poezijos knygą „Saula prė laidos“ (2008). Ką jums davė gimtoji tarmė? Kuo ji praturtina jūsų kūrybinę vaizduotę?

– Tarmė joje gimusiam – pirminė esmių kalba. Pasaulis pažintas per ją. Vėliau – tik to pažinimo papildymas faktais, gal šiokios tokios pataisėlės, atėjusios iš bendrine kalba ar kitomis kalbomis įgytos žinijos. Bendrinė kalba yra neišvengiamai būtina tautos susižinojimo, susigyvenimo priemonė. Jai užtenka ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyno tomo. Meninei kūrybai negana ir viso iš visų tarmių ir raštų sulasioto Lietuvių kalbos žodyno, dvidešimties jo tomų. Kūrybinei vaizduotei reikia visko, kas už tų tomų, viso visų laikų tautos gyvenimo, kalbà – jos tarmėmis – tuosna dvidešimtin tomų suplaukusio.

– Kas iš jūsų pažįstamų kultūros žmonių dar išlaikę savo tarmes?

– Pažįstu gražių žemaičių, tarkim, Petrą Vyšniauską. Gražu paklausyt, kaip tarpusavy retuomiais savaip žemaitiškai pasikalba Alfredas Bumblauskas ir Juozas Erlickas [šis sakinys „Respublikos“ redakcijos perdirbtas taip, kad Alfredo Bumblausko pavardės neliktų. – V.B.]. Apskritai žemaičiai čia stipriausi, atkakliausi. Ir profesionalios poezijos jie turi: Viktorija Daujotė, Justinas Kubilius. Aukštaičiai? Dusetiškių tarmė atgimsta Algirdo Latėno lūpose. Kupiškėnų tarme kartais sušneka Skirmantas Valentas, uteniškių – Bonifacas Stundžia. Jaukių eilėraščių šia tarme vis parašo Regina Katinaitė-Lumpickienė. Pernai gruodį bene trečią kartą Panevėžio literatūrinės žiemos festivalyje vienas renginys vėl buvo skirtas tarmėms, ypač poezijai. Daugiausia eiliavimų ir kitokios mėgėjų kūrybos įvairiomis tarmėmis galima išgirsti kasmetinėje tarmiškos kūrybos konkurso baigiamojoje šventėje Raudondvaryje. Šiemet čia ir Tarmių metai oficialiai pradėti.

O daugiausia tarmiškai, žinoma, kalbuosi su savo krašto žmonėmis: Henriku Algiu Čigriejumi (kokios nepakartojamos tarmės intonacijos smelkia jo kūrybą; kaip ir Romualdo Granausko – žemaitiškos intonacijos), Virginijumi Gasiliūnu, Mykolu Karčiausku, Elena Kuosaite, Agne Žagrakalyte. Ir su daugeliu, kad ir susitiktų po dešimtmečių, kurie tik buvę Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos žmonės, kilę iš bent kiek Pasvaliui artimesnių kraštų. Vieniems, tarmės neužleidusiems, einasi lengviau, kiti, tik bandantys man pritarti, paklupinėja, nebe visur pataiko. Bet stengiasi, ir jiems taip smagu.

– Tyrimai rodo, kad Lietuvos miestuose tarmės laikomos neprestižiškomis. Dauguma jaunimo dabar traukia į miestus, kur ir lieka gyventi. Pats nuo studijų laikų gyvenate sostinėje. Kaip sugebėjote išlaikyti tarmę?

– Laikomos neprestižiškomis – tokios pasekmės. Apie priežastis jau kalbėjau. Vis dėlto prisimenu paauglys netyčia nugirdęs, kaip keli jaunuoliai, garsiausi Pasvalio „stiliagos“, tarėsi ir veik prisiekinėjo viens kitam kalbėti tik tarmiškai! Sakytum, nesąmoningas protestas. Dabar manau: anie jaunuoliai bus pajutę, kaip kėsinamasi sutraiškyt jų stuburą. Tai yra suardyti pirminę tvirtą jų kalbos – tarmės – sistemą. Universitete patyriau – pats Aldonas Pupkis galėtų paliudyti, – kad studentams, atėjusiems iš tarmių, kebliausi bendrinės kalbos dalykai pasirodė kur kas lengviau suvokiami, įsavinami. Vargo kaip tik miestiečiai, nuo mažumės girdėję bendrinę kalbą, veikiau – jos puskalbę.
Taip, studijos man davė daug. Kraštotytininkų ramuva, kraštotyros ekspedicijos Lietuvoje ir lietuviškose Baltarusijos salose – dar daugiau. Ugdė klausą. Bet viską sutvirtino ir galutinai nulėmė laiminga aplinkybė: mudu su žmona Alma – iš to paties krašto, augę gretimose parapijose. Niekaip kitaip, kaip tik tarmiškai, tarpusavy nesam kalbėjęsi. Ir su vaikais taip pat. Ir jie su mumis, su giminėmis tebešneka tarmiškai. Tarmė – mūsų šeimos raiška. Nepakeičiama kaip oda.

[– Ar tarmės viešojoje erdvėje dar turi vietos, ar jos daugiau yra lyg senoviniai nemadingi rakandai?

– Viešojoje erdvėje tarmės turi vietos tiek, kiek patys joms skiriam. Girdėjau, kad kai kuriose Žemaitijos savivaldybėse net posėdžiaujama tarmiškai. Gražu. O aš savo pasvaliečius tik per keliolika metų šiek tiek būsiu pripratinęs, kad Pasvaly – viešai ar neviešai – kalbu vien tik jo tarme.

– Kas galėtų grąžinti prestižą tarmėms?

– Niekas už mus to nepadarys. Kiek būsim drąsūs būti savimi, kiek turėsim savigarbos, kokį požiūrį, aplinką ir sąlygas gebėsim kurti, tokie ir būsim. Tokia ir bus mūsų raiška. Prisiminiau vieną reklaminę slovėnų knygelę apie savo kraštą. Niekada neatspėtumėt, koks jos pirmas sakinys. „Mes esame vieninteliai Europoje išlaikę dviskaitą“. Negi imsi purkštauti, kad mes, lietuviai, taip pat? Dviskaitos formas mes dar suvokiam, tačiau... mums jau jos „nerekomenduotinos“, archajinės. Taigi. Tačiau ir kalba mūsų tokia, archajinė. Tik slovėnai didžiuojasi, o mes – gūžiamės. Mums jau ir mūsų rašyba, net per sovietmetį išlaikyta, – per sunki. Mes nė nebejaučiam, kad „Lietuvos radijas“ ir „LRT radijas“ skiriasi kaip sacrum ir profanum. Jau nekalbu apie „Lietuvos pašto“ angliškas būdeles. Dar kartą sakau: tarmių, kalbos, mūsų dvasios prestižą grąžinti galėtų – tik mūsų pačių drąsa.

– Esate užsiminęs, kad tarmių vartosenos ribos plėstinos, ypač ten, kur tarmės tebėra gyvybingos. Kaip tai daryti?

– Čia jau „techninis“ kūrybingumo reikalas. Tarmių metai – kaip tik graži proga ne tik kiekvienoj vietoj, kur gyvenam, pamąstyti, kas būtų natūralu ir priimtina, bet ir išbandyti, kaip vienas ar kitas sumanymas seksis. Svarbiausia yra nemanyti, kad čia ką nors įmanoma padaryti vienu kitu priešokiu. Reikia minėtos drąsos. Ir nusiteikimo, kad kantrybės prireiks begalinės. Ir kad niekas negarantuota. Beje, kūrybos žmonės taip nuolatos ir gyvena. Kūrybingumo!

Kalbino Tomas Taškauskas]

Braziūnas, Vladas. Tarmiškai kalbėti didžiulis prestižas [pavadinimas redakcijos] / kalbino Tomas Taškauskas // Respublika. – 2013. – Sausio 10. – P. 11: iliustr.: Eltos nuotr. [V. Braziūno portr.]. – Anons. P. 1. – (Gyvenimas). – Tekstas redakcijos trumpintas; svetainėje spausdinamas visas, koks buvo redakcijai pateiktas. – Prieiga internetu (žiūrėta 2013.I.12): http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/interviu/tarmi...

Vladas Braziūnas

Laipteliai vaikystės varnėnams <br/><br/>Poetas ir vertėjas <b>Vladas Braziūnas</b> atsako į <b><i>Astos Skujytės</b></i> klausimus

– Gimėte Lietuvos Šiaurėje. Galbūt galėtumėte papasakoti apie savo tėvelius ir aplinką, kuri Jus supo?

– Skurdus ir, kaip dabar suprantu ar tik nujaučiu, nuožmus pokaris. Juk gimiau dar „prie Stalino“, nebuvo dar praėję nė dešimties metų po karo, partizanų epopėja dar tebebuvo ne vakarykštė, o ši diena, kad ir jos vakaras ar net jau apynakčiai. Nežinau, ką ir kiek vaikas tada supranta, bet jo atmintin nusėda daugybė nugirstų dalykų, vėliau būtinai iškilsiančių ar tiesioginiais, ar dažniausiai nebeatpažįstamais pavidalais.
Pradėsiu vis dėlto iš tolėliau, nuo senelių. Senelis Jonas Juknevičius, nors pavardė ir bajoriškai skamba, buvo Talačkonių dvaro kumečio vaikas. Pirmajai Lietuvos Respublikai kuriantis, išėjo savanoriu jos kariuomenėn, vėliau kaip savanoris kūrėjas gavo žemės hektarų Dagiliškio kaime, Svalios ir Upelio (kitaip nieks nevadino) santakoje. Vedė Veroniką Babickaitę – iš plačios karališkųjų valstiečių giminės. Savo vyresnėlę Bronytę, taigi vėliau mano mamą, leido Pasvalio gimnazijon.
Tuo jos mokslai ir baigėsi. Pasvalyje lemtingai sutiko tokį raudonmarškinį vyruką Vladą, regis, buvusį šaunų, gal net kiek dabitišką: nuotraukose matyti tuolaik madinga skliausčiu delnu įspausta juodvarnio plaukų sruoga. Pirmagimis buvau parvežtas berods Vilniaus gatvėn, bet greitai tėvai įsikūrė prie kitos santakos – Lėvens ir Svalios. Tarp dviejų santakų ir augau, bet daugiausia senelių vienkiemy. Tėvai dirbo įvairius valdiškus darbus, taigi buvo tarnautojai, tačiau tetei (taip vadindavom) kartais tekdavo prisiminti ir savo tikrąjį – batsiuvio – amatą, puikiai įvaldytą, pasididžiuotiną. Vieną tarpą sovietijoj smulkūs amatai buvo leidžiami, ir prisimenu iškabą prie mūsų namo, girdžiu, kaip ir vėl pažadina nenuilstamas batsiuvio plaktukas, regiu medinę vinutę, tetės lūpų suspaustą, sugaunu švelnų garsą, kai į kabantį diržą jis vis pabrūžuoja batsiuvio peilį. Manau, tetė siūdamas, taisydamas batus jausdavosi geriausiai, tiesiog savęs vertas.
Jonas Aistis yra sakęs, kad poezijos jis mokęsis iš savo tėvo kalvio. Galėčiau sakyti, kad mokiausi iš tėvo batsiuvio. Iš žemdirbių giminės, pagarbiai žiūrėjusios ir į mokslo, ir į nagingus žmones. Darbas juos puošė. Užeinam su Lazauskų Jonu, mano dėdienės (mūsiškai – dėdinos) Teklytės broliu, bet ne ką už mane tevyresniu, pas Babutės brolį Praną, kalviavusį ir kitus darbus dirbusį. Paima pieštuką, tada kirvį ir kuo smailiausiai tuo kirviu pieštukėlį padrožia. Neprataria mums nieko, mūsų lyg nemato. Bet mes iki šiol įsikirtę: toks turi būt meistro įrankis! Taip turi būti padarytas darbas, tvirtai ir dailiai, iki galo, iki žvilgesio. Daug tokių ankstyvų patirčių. Pamatinių. Susijusių vis daugiausia su kaimu, daugiausia su savo gimine. Vien ko vertas Jono Babicko, kito babutės brolio, stotas. Jis – Lietuvos Ūkininkas. Taip pats save vadino, taip žmonės jį vadino, tokį vardą buvo užsipelnęs: užsispyrė ir atsilaikė. Pažadėjo, kad kolchozan kojos nekels, – ir nekėlė, nė dienos nesileido išvaromas į jokius kolchozo darbus. Kolchozas pats pas jį ėjo – ratų, pakinktų, padargų, gyvo galo.
Ir aš visur pas tuos žmones, gimines ar kaimynus, pavaikščiodavau. Ar vėliau dviratuku ar dviračiu pavažinėdavau. Įkaitęs oras tik mirga virš suplūktinių kelelių!.. Pažįstami varteliai, pažįstantys šunes, nerakinamos durys. Žolynai, įsakmūs pažliugusių pievų klyksmai, kad visi čia „gývi! gývi!“, kad visa čia gyva, sava. Begalinis gamtos, negudrių darbų ir – nepaisant nieko – saugaus žmoniškumo pasaulis. Bent jau vaikui. Bent jau prisimenančiam save vaiką – taip atrodo.

– Kada pradėjote perprasti raides?

– Mokyklą – Pasvalio septynmetę, man besimokant virtusią aštuonmete, – pradėjau lankyti šešerių. Iki tol, o ir vėliau per atostogas, kaip sakyta, daugiausia gyvenau pas senelius Dagiliškio vienkiemy, irgi netoli Pasvalio. Būdamas penkerių su puse, kai gimė sesutė, mamai ligoninėn parašiau laišką ir nurodžiau sesutės vardą. Taigi jau valdžiau raštą, tad skaityti turėjau mokėti kur kas anksčiau.

– Ar pamenate, kas Jus taip anksti išmokė skaityti ir rašyti?

– Nepamenu. Seneliai, tėvai sakydavo, kad užteko raides parodyt. Rašyti pradėjau, aišku, nuo didžiųjų spausdintinių.

– Su kokiomis knygelėmis prasidėjo Jūsų, kaip skaitytojo, kelias?

– Pirmųjų vaikiškų knygelių su „kiškučiais lepeškučiais“, jei tokių ir buvo, nelabai beprisimenu, užtat prisimenu jautrias, nors ir nestipraus balso babutės dainų intonacijas. Regiu ir aptrintą, bet vis pagarbiai laikomą babutės maldaknygę. Visą esu suskaitęs 1943 m. „Valstiečio kalendorių“, dar ir cheminiu pieštuku senelio prirašinėtą. Jį išsaugojau. O menama vaikystės biblioteka taip ir liko nebeįmanoma atkurti nė atminty, juolab kad ta mano atmintis – smarkiai korėta. Joje ne knygų autoriai, ne pavadinimai, net ne vaizdai ar idėjos, o tik blyksniai, impulsai, neaiškių vaizdinių tyvuliai. Vis dėlto... taip, „vaikų literatūros patirtys veikia mūsų likimus“ (Jeanas Claude'as Carrière'as).

– Kaip skaitymas tapo Jūsų gyvenimo dalimi?

– Nejučia. Priklausomybę nuo paties skaitymo, nepagydomą jo alkį, ko gera, būsiu įsitaisęs dar vaikystėje, paauglystėj. Iš dalies toks (panašus į to paties Jeano Claude'o Carrière'o pastebėtą žmogų, ištisomis dienomis įsikuriantį metro stotelėje lyg darbo kabinete – skaityti šiaip jau niekuo neypatingų knygų) tebesu ir dabar, skirtumas gal tik tas, kad vaikystės skaitymas buvo daug intensyvesnis, šiandien pasakyčiau – aistringesnis. Su knyga (ir su dviračiu) beveik niekad nesiskirdavau. Ji vis būdavo po ranka. Ar po antklode. Ar po klasės suolo dangčiu, tokiu su vyriais, atlenkiamu.

– Kokia literatūra Jus ėmė dominti paaugus?

– Aštuonmetėje iš klasės draugų buvau net gavęs bene vienintelę savo pravardę – Romantikas. Vaikų liaudies etimologija taip gebėjo įvardyti žmogų, visur kur ryjantį romanus. Nors nemanau, kad ten būta romanų. Gal vieno kito. Veikiausiai tik šiaip ne visai pagal mano metus storų knygų iš to paties daugybės pasaulio vaikų katalogo: Verne'as, Defoe, Cooperis, Londonas, Mayne Reidas ir kiti – apie geografines keliones, atradimus, nuotykius, indėnus. Jos vedė į gamtą – tolimą, bet ir labai artimą, atpažįstamą ar sufantazuotą kasdienos pasaulyje. Vaiko vaizduotė visus knygų įvykius ir vietas įkurdina čia, tavo pažįstamoj aplinkoj, jie tampa natūraliais tos tavo aplinkos plėtiniais. Čia, savo lopinėly, galėjai pasijusti išdidus čiabuvis: čia tavo būvama, čia – su knyga – svaigiai išgyvenama pasaulio platybė. Kad ir lietuviai narsūs tos platybės vyrai, rodė namų etažerėj Pasvalyje gražiausiai stovėjusi stora raudona knyga su dviem lakūnais viršelyje; kad Lietuva slėpininga šalis, pilna dalykų, kuriuos tik reikia mokėti įžvelgt ir iškelti, – Petras Tarasenka. Lietuva ir indėnai... Atrodė tiesiog būtina pasistatyti savo vigvamą, pasidirbti lanką ir strėlių, pasisiūti mokasinus. Stebėti pėdas ir skrydžius, atpažinti paukščių balsus, tiesiog gyventi viskam, kas gyva, palankų gyvenimą. Gal tas gamtos artumo, savumo poreikis ir buvo impulsas, kad greitai radosi ir knygų apie paukščius ar kitus gyvūnus, pažintinių, o vėliau ir mokslinių. Galiausiai šitaip prieita prie Tado Ivanausko knygų, jo Lietuvos paukščių tritomis, beveik mano bendraamžis, kažkaip sugebėtas įsigyti, aukštesniosiose klasėse tapo kone kasdiene mano maldaknyge ir jau brandesnės praktikos vadovu.

– Galbūt turite vietą, kuri Jums itin siejasi su vaikyste?

– Iki šiol dažnai pasivaidena tėčio (sakydavom – tetės) sodinta raudonlapė obelis, vedusi obuolius – irgi raudonus ir raudonsėklius. Augo ji Pasvalyje prie malkinės, taip pat tetės sukaltos. Lygumų vaikas, įsiropštęs ton obelin ar užsikoręs ant įkaitusiu ruberoidu tvoskiančio malkinės stogo, galėjai tarti, jog po kojomis tau – visas pasaulis. Prie malkinės vasaromis praleisdavau daug laiko – skaitydamas, svajodamas, planuodamas, kartais pameistraudamas. Graudžiai prisimenu tokį naivaus vaiko gerumo protrūkį: iš aliuminio vielos, rastos tetės podėly malkinės palubėj, išlanksčiau tokius lyg laiptelius ir prikarsčiau jų tą obelį – kad varnėnams būt patogu lipinėti po visą lają ir dar prie inkilo prisigauti.
Svarbus Pasvalio parkas: „į aukštas egles ten prieš naktį sulipdavom laukti pulkų varnėnų“, kol šie išskėstas rankas tirštai aptūpdavo. Parke – keršulių, strazdų giesmininkų lizdai, kartą ir liepsnelių. Tolėliau už parko – Šlamų beržynėlis, vėl inkilai, lizdai, įsidėmėtas nuotykis su lizdą ginančiu strazdu giesmininku: „prisimink… ką beveiksi dabar prisiminęs / ką tu prieisi prie svetimo vaiko, toks griozdas / nuviliojo keršulis, raišu prisimetęs, ir aptriedė strazdas / giesmininkas Šilutės mėlynėm“ („turdus ericetorum!“). Šilutė čia – tas pats Šlamų beržynėlis. Negirdėjau žmonių taip sakant, bet vėliau kažkur išskaičiau, kad vadinta ir taip, patiko.
Bet pirmiausia čia būtų prisimintina senelių sodyba. Dagiliškis, vienkiemių kaimas. Darbai, talkos, giminių ir kaimynų suėjimai, dainos ir šnekos.

– Atrodo, jog knygos turėjo Jums teikti ne tik skaitymo malonumą, bet ir praktinę naudą – minėjote Lietuvos paukščių tritomį, su kuriuo, kaip supratau, nesiskyrėte...

– Knygos pažindino su gamta, gamta – su knygomis. Ir tos, ir ta kurstė abipusę smalsą. Nė neaišku, kas stipriau. Tetė kartais mane kiek pašiepdavo, neva aš tesantis „knyginis gamtininkas“, ir iš dalies jis buvo teisus. Bet tik iš dalies. Lygiai teisingai būtų galėjęs tarti ir kaip nors priešingai, pavadinti kokiu „gamtiniu knygininku“ (dabar gražiau skambėtų – „knygiumi“).

– Kada supratote, jog norite ir pats ką nors sukurti? Ar būta knygos įkvėpėjos?

– Nebent tas pats Ivanauskas ir panašūs. Šiaip konkrečių įkvėpėjų, regis, nebūta. Būta vienatvės, anaiptol neslegiančios, būta ankstyvo savarankiškumo. Tik per plauką netapau biologu, ornitologu: savarankiškai rimtai buvau pasirengęs stojamajam biologijos egzaminui, sąmoningai lankiau fizikos ir chemijos būrelius, net fotografuoti išmokau todėl, kad fotoaparatą įsivaizdavau kaip kasdienį ornitologo įrankį. Eilėraščių ar ko kita nerašiau. Vis dėlto vienas galingas povandeninis postūmis bus buvęs: lituanistė Aldona Datkūnienė patarė man rašyti dienoraštį. Tokį tikrą, pačiam sau. Įjunkau į jį. Ar veikiau į patį rašymą. Įkliuvau dar vienon priklausomybėn.

– Kas Jus, suaugusiųjų poetą, paskatino atsigręžti ir į vaikų poezijos lankas?

– Pirmiausia, matyt, savi vaikai. Kaip tik pirmagimiui būnant to, anot Kornejaus Čiukovskio, genialaus amžiaus, pateko į rankas įstabioji šio rašytojo knyga Nuo dvejų iki penkerių. Po truputį ėmėm užsirašinėti ką nuklausę, kaip be galo dinamiška, kuo intensyviausiai bręstanti vaiko sąmonė įsavina pasaulį pati jį sau kurdama, pati jį sau „daineliuodama“. Ta vaikų kūryba, tas jos fiksavimas ir paties sielą skaidrino, žadino. Šiek tiek eilėraščių vaikams „Geny“ tada ir vėlėliau spausdino Martynas Vainilaitis, „Žvaigždutėj“ – Vaidotas Daunys, „Lietuvos pionieriuj“ – Vytautas V. Landsbergis. Kartais kokiu net pasidžiaugdami. Taip ir radosi pirmosios knygos – Uosio kuosos ir Išeinančios pušys. Šią „Vyturys“ dar spėjo išleisti prieš pat subyrėdamas, 1992-aisiais. Tiesa, iš gražių norų teišėjo ne knyga, o šleivas knygos šešėlis: prasčiausios medžiagos ir visiškas spaudos brokas sugadino puikią knygos dailininko Romo Oranto grafiką. Uosio kuosos, tai pačiai leidyklai įteiktos dar anksčiau nei Išeinančios pušys ir rengtos spausdinti, grįžo autoriui: leidykla išnyko. Buvo sunkios dienos ir Lietuvai, ir jos literatūros leidybai, sklaidai, tad kokio atgarsio apie Išeinančias pušis neprisimenu. Vėliau Uosio kuosas įteikiau „Vagai“, buvo entuziastingai sutiktas pasiūlymas, kad knygą iliustruotų Kintų vaikų dailės mokyklos mokinių piešiniai (pamačiau juos toj mokykloj per vieną Poezijos pavasarį), bene 1999-aisiais Vilniaus knygų mugėj net parengta būsimos knygos iliustracijų paroda, atvažiavo ir pačių autorių būrys... Deja, čia leidyklos entuziazmas ir išblėso: apsiskaičiuota, kad... per brangu. Buvo baisiai skaudu, pirmiausia dėl Kintų vaikų. Apėmė visiško nereikalingumo jausmas, tad rankraštis leidykloj taip ir gulėjo, kol pagaliau jį aptiko leidyklos redaktorė Onutė Gudžiūnienė. Pasiūlė išleisti. Gražiai per vasarą ją iliustravo Taida Balčiūnaitė. Tiesa, dėl tam tikro nesusikalbėjimo (buvom taręsi, kad dirbsim kartu, kad šitaip dirbant knyga kis, bus naujinama) nebegalėjau nieko pakeisti, knyga išėjo tokia, kokia sudėta prieš gerus du dešimtmečius. Gaila. Eilėraščių vaikams ar tokių, kuriuos galėtų skaityti vaikai nuo, tarkim, penkerių iki šimtas penkerių (Kuosos Kro gyvenimą ir atvirkščiai viename knygyne mačiau padėtą šiaip poezijos skyriuje, ne vaikų), vis dėlto netyčia parašydavau, tad kai Onutė Gudžiūnienė, jau perėjusi dirbti „Versus aureus“ leidyklon, vėl pasiūlė iškleisti knygą, sutikau jos nė neturėdamas. Tai va tokie skatinimai ir „skatinimai“.

– Tačiau Uosio kuosos, kad ir taip nelengvai, į Jūsų bibliografiją „atskrido“ iš meilės gamtai?

– Taip, paukščiai many. Visokiausi. Bet gal pirmiausia tie, kurie šalia mūsų: ir žvirbliai, ir net prie žmogaus prisiplakę kadaisiniai uoliniai karveliai, virtę naminiais, balandžiais. (Šiemet senelių sodyboj (gyvena ten kiti žmonės), kūtės pastogėj, dar aptikau jaudinamai keistą kaime daiktą – senelio sukaltą lovelį tiems karveliams perėti, per kokį pusšimtį metų jau visai sutriušušį, veikiau jo liekanas.) Ir gandrai, ir beišnykstančios pempės (nors šios vasaros pabaigoj Aukštaitijoj po kažin kiek metų vėl pamačiau jų pulkelius). Ir, aišku, visi protingieji varniniai: kuosos, kovarniai, varnos, šarkos, krankliai (taigi varnai, juodvarniai), pastaru laiku vis mažiau žmonių bevengiantys. Man (kaip ir mano mylimam Henrikui Algiui Čigriejui) savi lieka paprasti gyviai. Gal užtat ir kitiems – vaikams – magėjo parodyt, kokie jie nepaprasti. Kad ir kuosos. Uosio kuosomis, pasirodo, jau artėjau prie Kuosos Kro, prie personažo.

– Tarptautinės vaikų knygos dienos šventėje Jūsų knyga Kuosos Kro gyvenimas ir atvirkščiai pelnė Geriausios metų vaikų poezijos knygos premiją. Gal papasakotumėte, kaip šis personažas pas Jus atplasnojo?

– Kaip sakiau, kuosos apie mane jau sukosi, o štai, gavęs progą parašyti knygą, o ne sudėti jau parašytų eilėraščių rinkinį, sumojau, kad jo vienovei reikia veikėjo, personažo. Vardą gavo iš kiek panašaus varninio paukščio, tad irgi grakštaus giminaičio, mano regėto Šri Lankoj, – Kro. Žinau, kniaukei kuosiukei toks vardas per griežtas, net savo augintinį kranklį Ivanauskas buvo pavadinęs švelniau, Krumka, bet Kro man tiko: labai nenorėjau, kad knyga būtų salsva. Džiaugiuosi, kad mudviem su beveik nuolatine kūrybos partnere knygos dailininke Sigute Chlebinskaite memlenamojo „vaikiško“ salsvumo bus pavykę išvengti: knyga nuteikia rimtam žaidimui, skaidriam vaizdų, formų (tangrama), žodžių, fantazijos žaismui. Ar – vietomis – nebūtinai smagiam įsimąstymui. Beje, Sigutė Vilniaus knygų mugėj už Kuosos Kro gyvenimo ir atvirkščiai grožį taip pat apdovanota. Buvom ketinę sukurti visą tokių tangraminių knygų ciklą, bet – daugiadarbiai – įklimpom kiekvienas į savo reikalus, o veiksmingesnis dėmesys, konkretus paakinimas iš šalies Lietuvoje vis dar retenybė. Ne, ne „vis dar“: nuskambėtų pernelyg viltingai.

– Kas Jūsų knygų vaikams kritikai? Ar sulaukiate mažųjų skaitytojų arba jų tėvelių reakcijos?

– Šiaip jau kritiko darbas yra profesija ir pašaukimas, deja, tokių pašauktųjų, juolab išrinktųjų, kurie rašytų apie vaikų literatūrą, o dar poeziją, teturim ant vienos rankos pirštų. Bet čia ir taip žinomi, akis badantys dalykai. Nepamenu, kad kas nors būtų prisiminęs Uosio kuosas. Gal ir gerai. Tiesa, kai kurie jų eilėraščiai pasklido po mokyklų vadovėlius ar kitas mokymo(-si) priemones, kai kurie ir balsu įskaityti.
Tikriausius žodžius apie Kuosos Kro gyvenimą ir atvirkščiai perskaičiau „Nemune“ (2011, gegužės 5–11), rašė Andrius Jakučiūnas. Tarptautinei vaikų knygos dienai skirtą numerį šiemet išleido „Literatūra ir menas“, ten „mūsų kuosytė“ (kaip tartų Sigutė Chlebinskaitė) irgi aptariama. Neringos Mikalauskienės. Kai kur – siauriau ar plačiau („Rubinaityje“) – taip pat paminėta. Gal ko ir nežinau.
Užtat jaučiau džiugų vaikų supratimą, nuoširdų mamyčių ir tėvelių susidomėjimą pernai per knygos pristatymą Vilniaus knygų mugės Vaikų scenoje, juolab kad ten Kuosą Kro gražiai vaidino Stalo teatro aktorė Saulė Degutytė, o eilėraščius, kompozitoriaus Algirdo Klovos paverstus „Kuosos Kro dainų“ ciklu, smagiai išdainavo Balio Dvariono muzikos mokyklos choro „Viva voce“ solisčių grupė. Sigutės Chlebinskaitės kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“ Kuosos Kro tangramas puikiai „įdarbino“ ir knygų mugėje, ir kitur. Labai man jaukus ir gyvas pasirodė susitikimas su vaikais (ir tėveliais) šioje studijoje Druskininkų miesto muziejuj per pernykštį Poetinį Druskininkų rudenį: kartu skaitėm, kalbėjomės apie rimtuosius vaikiškus nevaikiškus reikalus. Žinoma, retkarčiais sulauki ir netikėto žodžio, ir, tarkim, netikėto autografo prašytojo: mes, pernelyg santūrūs lietuviai, bent šitaip kartais knygai parodom prielankumą.

– Ko norėtumėte palinkėti visiems mažiems ir dideliems skaitytojams?

– Lavintis ir skaityti, skaityti ir lavėti. Kad tokia būtų laimė.

– Ačiū už atsakymus.


Braziūnas, Vladas. Laipteliai vaikystės varnėnams: poetas ir vertėjas Vladas Braziūnas atsako į Astos Skujytės klausimus // Rubinaitis. – 2012. – Nr. 4. – P. 17–22: iliustr.: Romos Kišūnaitės nuotr. [V. Braziūno portr.]; Vladukas apie 1954 m. (Nuotraukos iš asmeninio V. Braziūno archyvo) [p. 17]; Babutė Veronika Babickaitė-Juknevičienė su seneliu Jonu Juknevičiumi; Įkurtuvės senelio sodyboje Dagiliškyje. Vladas priekyje, penktas iš kairės. Apie 1958 m. [p. 18]; Iš kairės: dėdė Pranas Juknevičius, dėdina Teklė Lazauskaitė-Juknevičienė, sesuo Zitutė Braziūnaitė, tėtė Vladas Braziūnas, mama Bronė Braziūnienė, Vladas, senelis Jonas Juknevičius, dėdė Jonas Juknevičius. Apie 1959 m. [p. 19]; Tėtė, mama, Vladas, sesytė Zita. Apie 1961 m.; Su sesute prie Svalios. Apie 1961 m. [p. 20]; Jaunasis milicininkų draugas V. Braziūnas. Apie 1964 m. [p. 21]; Pasvalio vidurinės mokyklos dešimtokas. Mokyklos ansamblio vokalistas. Apie 1968 m. [p. 22]. – (Mano vaikystės skaitymai);

https://www.facebook.com/media/set/?set=a.10151376605374905....

Skirmantas Valentas

<br/>Lingvistinis Vlado Braziūno stebuklas / The linguistic miracle of Vladas Braziūnas

Valentas, Skirmantas. Lingvistinis Vlado Braziūno stebuklas // Colloquia. – 2012. – Nr. 27. – P. 27–40. – Prieiga internetu (žiūrėta 2013.I.2): http://www.llti.lt/failai/str_S_Valentas%2827-40%29.pdf

„Lingvisto Skirmanto Valento ekspansionizmas į literatūros mokslą jau kelintą kartą pasiūlo drąsias, kūrybiškas interpretacijas. Šįkart jo poetinės kalbotyros tyrimas skirtas „lingvistinio stebuklo“ sampratai ir jo apraiškoms dabarties poeto Vlado Braziūno kūryboje. Beveik algebriško lakoniškumo stiliaus straipsnyje Valentas atskleidžia poeto polilingvizmą – giluminę kelių kalbų sinchroninę koegzistenciją lietuviškai parašytuose Braziūno eilėraščiuose.“ – Sprindytė, Jūratė. Pratarmė // Colloquia. – 2012. – Nr. 27. – P. 9. – Prieiga internetu (žiūrėta 2013.I.2): http://www.llti.lt/failai/Pratarme27.pdf

Valentas, Skirmantas. The linguistic miracle of Vladas Braziūnas: summary // Colloquia. – 2012. – Nr. 27. – P. 40. – Prieiga internetu (žiūrėta 2013.I.2): http://www.llti.lt/failai/str_S_Valentas%2827-40%29.pdf

„The linguist Skirmantas Valentas’s foray into literary analysis has once again resulted in daring and creative interpretations. This time the object of his poetic-linguistic investigation is the concept of the “linguistic miracle” and its manifestation in the work of the contemporary poet Vladas Braziūnas. In an almost algebraically laconic style, Valentas reveals the poet’s polylingualism – the deep synchronic coexistence of several languages within Braziūnas’s (Lithuanian) poems.“ – Sprindytė, Jūratė. Foreword // Colloquia. – 2012. – Nr. 27. – P. 11. – Prieiga internetu (žiūrėta 2013.I.2): http://www.llti.lt/failai/Foreword.pdf

Vladas Braziūnas

diptichas kalnų peizaže

Vanadzor (improvizacija Vanadzoro dailės galerijoje dviejų skulptūrų tema), 2012.X.20

Andrej Chadanovič

Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

<br/>Raišteliai

Literatūra ir menas. – 2012. – Rugsėjo 28. – P. 35. – Apie aut. – Prieiga internetu (žiūrėta 2013.I.15): http://literaturairmenas.lt/index.php?option=com_content&vie...
Birželio sodai’12: [eilėraščiai: Tarptautinės poezijos šventės „…ir saulas diementas žėruos…“ (A. Miškinis) dalyvių kūrybos almanachas] / sudarytojas Vytautas Kaziela. – Utena: Kamonada, 2012. – P. 83–84.

Andrej Chadanovič

Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

<br/>Dosnus vakaras

Literatūra ir menas. – 2012. – Rugsėjo 28. – P. 35. – Apie aut. – Prieiga internetu (žiūrėta 2013.I.15): http://literaturairmenas.lt/index.php?option=com_content&vie...
Birželio sodai’12: [eilėraščiai: Tarptautinės poezijos šventės „…ir saulas diementas žėruos…“ (A. Miškinis) dalyvių kūrybos almanachas] / sudarytojas Vytautas Kaziela. – Utena: Kamonada, 2012. – P. 81–82.

Andrej Chadanovič

Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

<br/>Baltarusių vaikinai

Literatūra ir menas. – 2012. – Rugsėjo 28. – P. 34. – Apie aut.: p. 33. – Prieiga internetu (žiūrėta 2013.I.15): http://literaturairmenas.lt/index.php?option=com_content&vie...
Birželio sodai’12: [eilėraščiai: Tarptautinės poezijos šventės „…ir saulas diementas žėruos…“ (A. Miškinis) dalyvių kūrybos almanachas] / sudarytojas Vytautas Kaziela. – Utena: Kamonada, 2012. – P. 74–76;
http://www.facebook.com/pages/Magnus-Ducatus-Poesis/23849352... (skaito Vladas Brazūinas; filmuota Benedikto Januševičiaus).

Andrej Chadanovič

Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

<br/>Baladė apie trisdešimt aštuntąjį troleibusą

Literatūra ir menas. – 2012. – Rugsėjo 28. – P. 33–34. – Apie aut.: p. 33. – Prieiga internetu (žiūrėta 2013.I.15): http://literaturairmenas.lt/index.php?option=com_content&vie...
Birželio sodai’12: [eilėraščiai: Tarptautinės poezijos šventės „…ir saulas diementas žėruos…“ (A. Miškinis) dalyvių kūrybos almanachas] / sudarytojas Vytautas Kaziela. – Utena: Kamonada, 2012. – P. 77–78.

Andrej Chadanovič

Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

<br/>Netikri vertėjo draugai

Literatūra ir menas. – 2012. – Rugsėjo 28. – P. 33. – Apie aut. – Prieiga internetu (žiūrėta 2013.I.15): http://literaturairmenas.lt/index.php?option=com_content&vie...
Birželio sodai’12: [eilėraščiai: Tarptautinės poezijos šventės „…ir saulas diementas žėruos…“ (A. Miškinis) dalyvių kūrybos almanachas] / sudarytojas Vytautas Kaziela. – Utena: Kamonada, 2012. – P. 79–80.

Vladas Braziūnas

* * *

Vilnius–Skopjė–Praha–Fabijoniškės, 2011.VI.26–2012.VIII.8

Braziūnas, Vladas. fontes amoris. – Vilnius: Petro ofsetas, 2012. – P. 73.