Vladas Braziūnas

rytas į dieną ritas atabrado vandenais vaidenaisi per sapną, sakei: be mirties neapsieisi – tau reikia patikimos vadybininkės išprotėjusios it strėlė, pametusios dėl tavęs nuodingąjį antgalį aklo angelo reikia plėnių sparnais iš laužo, iš ugnies kapo, iš metų kapõs, iš delsos kopki, bėk iš duobės, slysk, lįsk, kol esi gyvas paukštis ar ąžuolas, gyvas baublys, drįsk praregėti ir pasikliaut, mirti ir melstis klystžvakei, prisiminimų žaltvykslei

vieta nei laikas nesvarbu žinia suranda ir baltą liemenį žvarbus vanduo galanda nuo kranto grįžta žiburiai vandens palakti ir bangos slysta patikliai į vangią naktį plaukai išdryksta ant kaktos prieš saulę žarūs ...ten paukštis klykavo kažkoks tikriausiai naras

ilgų dienų darbai nedideli, bet dailūs ilgauodegė zylė ant nakties griuvėsių lyg stiprų vyną geriantis ugninę vėsą durpynų, užpelkėjusių pušynų gailis ir baimės akys plečias, darosi nebaisios lyg retos avilio ir seno vėjo šnekos šypsaisi atlaidžiai lyg iš anapus ir tavo plaukus sklaisto švelnios gaisos ir lenkia galvą, kad akis užkristų kad nematyčia, užsimerkus ar apverkus pūkuotą, švelniai pasiklotą švarką pasaulio švyliuose, po laiko mes, keruže palaikiai mūsų pamiršti drabužiai ilgų dienų, nebūtų, vakarykščių

tolsta ir tilsta kaip strėnų banguojanti juosta per šimtmečius plaukusi upė pro baltažiedį pakriaušių vijoklį žioruoja raudona šio vakaro kalvės anga tilto delčia debesų prieštvaniniuos asiūkliuose klūpo vėjui atvėrusi glėbį, dosni, alkana ir drėgna gal sapnavau, gal tik miegas tekėjo į gaudžiančią kriauklę gal žaliaakis vijoklis pernakt nulytėjo šilkiniais plaukais pirštų galiukais pro kregždžių urvus grabinėdamas byrančiam kriaušy kelio, kur kelia į gelmę, kur traukia į aukštį, veikiausiai iškart abejaip

nutrauktas rankas vėl tiesk dar klausk nesupratus, dar kvosk saldžioji mano viltie kartaus šokolado spalvos per sapną nematomą, per bejausmį, nejaukų vos vos per šalčio krečiamą „gert“ sukepusių lūpų spalvos bekraujai kráujas žiedai ant kaulo, ant kiauro lazdos išnėrus, kiele, skraidai anapus aušros ir laidos

sudilo pančiai ir vielos rūdiję, saistę ir gūžę tik tavo oda, tik sielos drovus ir laisvas drabužis nieko daugiau, tik Dievas plika akimi neįžiūrimas dulkė ant nuotraukos, ievos po duknom, žiedų kepurėmis išsikėtojusios miega šypsosi, nieko slapta neša per baltą ne sniegą anapusiai tavo sapną

degantys sieliai, susaistyti ryto srovės, yra mano kūnas vėstantys vakaro pirštai ir mirštančios jūros graudumas ošiantys nemigos ratai per naktį akies apakintas krūmas gurkšnis žalios arbatos skrandyje tavo yra mano kūnas amžinas: visą amžių žiūrėjęs pro langą klaidžiojęs tavo vėjo skambutis pagavo Rygoj pilnoje išėjusių autobusų sielą išblyškusią stvėrusį žvėrį, nunėrusį pragaro pusėn išmaldautas atrytas jis iš liepsnų iš nasrų vadinasi mūsų saulėms tekant ir mūsų mėnuliams dylant į kasdienybes gulint nuogiems susikibusiem tavo artimas mano kūnas atleisk jam mano kaltes, ir pratęsk jo laikiną amžinumą šventojo žaizdą atstūmęs, nužydėjęs žiedais ir atstumais mano kūnas yra tavo ir kasdienybės bet tau ne varžovai kasdienybė, liga, žiovulys, neplautas puodelis, nuorūka mano kūnas yra mano kūno natiurmortas iš nuotraukos nuotykis nuovargio viltys laukiančios išsipildymo tavo mano kūno ir kraujo gyvašakė auga tavy į tave įsikibus mano kūnas teisybė rankos ir langas jau nebedangstom nuogas lyg rentgeno natiurmortas yra mano tavo kūnas lankstūs bijūnai rasos ligi soties amžiams viena gyvybė

tai maža tėvynė mano dviejų rankų platumos tai miela tėvynė mano dviejų rankų šilumos tai gili tėvynė mano viso amžiaus gilumos

su mirtim sakomės tu su gėla už parankės ir vienintelė pagarba teisybei o vienintelė baimė nesuklupti ant savo paties liežuvio taip smagu būtų sustoti pažiūrėti į veidrodį ir manyti save didžiavyrį bet tatai per brangu tam kuris kas žingsnis kas smegenų impulsas daros toks pat kvailys kaip Sokratas

Prie lėto vandens... Vìsa jau susitvarkė, vìsa jau dera, galai su galais susieina. Ir rytdiena darosi dar ramesnė nei vakarykštė. Mintis daros drąsi kaip smuikas. Gyvenimas lengvas kaip strazdas. Žmogus pirmąkart teisus prieš save kaip pušis prieš dangų. Pats pasaulio vidurys prie lėto vandens. O tada ima sprogčioti debesys, garbanotis miškai, iš tolo, iš pelkės vėjas ateina. Ir žmogus supranta užsibuvęs prie lėto vandens, ir kyla ieškoti krioklio.