Vladas Braziūnas

Mano latgališka tapatybė dairosi įkypom turkų mongolų akim, rusiškoj krosny patroškina puodą kopūstų, šmakovkos išmaukia už prarastą meilę nubraukia nuo veido ašarą ir pasileidžia juoktis – buvę nebuvę! Mano latgališkai tapatybei peilio ãšmens kišenėj kaip žaibas rugpjūty, už savo ir šeimos garbę ištrauks ir neišsigąs, paskiau nušluostys nuodėmę raudonu dangaus kraštu. Mano latgališkumas, prikaltas prie kryžiaus kapuos, netikėtai parpuola ant kelių VIA APPIA Romoj, erškėčių vainiką prisiima kaip amžiną atlygį už savo ir kitų nuodėmes. Per pìlnatis gẽgužę renka iš plaukų vyšnių žiedus, deda prie kryžiaus pakelėje ir parašo japonišką haiku. Vėlìnių dienom Kriaukšlelę atlaužia, Kad būtų vėlėms pasisotint. Mano latgališkas latviškumas, Plūstas ir iškankintas, Nieko daug nekalba, „Gailestingoji motin“, atsidūsėja Dainų tėvo baltoj barzdoj, Sėdas Uliso laivėn ir išplaukia, ir pūskvėjeli kiaurai per Razną dainuodamas.

Karūnuosi mane margutėm, ir tapsiu tyra, Apklosi mane tylėjimu, ir tapsiu balta it sniegas, paskutinis Joninių nakties sniegas, kai tyliose kančiose miršta vasara, iš tikro dar neatėjusi, laužuos sukūrenta. Karūnuosi mane margutėm, ir tapsiu tyra, Tyra ir nemirtinga It gėlė prie bažnyčios sienos, – Šaltos ir nekalbios Kaip tu. Karūnuosi mane margutėm mirsiu vainiko vietoj, Raudoni žiedlapiai sudegs skausmingoj saulėsėdoj, Nebijok, toj ugny aš viena sudegsiu, Tavo sode nė šakelė, nė vienas lapelis neapgruzdės.

Sieliai šičia nebeina, Vairininko balsas Dar plaikstos Pakibęs pakrantės obelėje Kaip paskutinis obuolys, Saldžiarūgštis, Sutraukia liežuvį ir lūpas. Dauguva ramiai guli ant kelių kaip motinos delnas, glosto kelią, juo nebeateis užvakar nušalę jurginai. Nojus prisėda Ant suolelio prieš gryčią, Žiūri, kaip suskaičiuoja beržai Aukso pinigus lig paskutinio, Viską už juos nuspirtum, Išganymą ir ramybę, Vien tiktai plaustą tikriausiai Reikės taisytis pačiam.

Tamsi vienakryptė gatvė baigias ten pat kur prasideda Naktis be žvaigždžių be mėnulio švyturio Gudragalviai visi silpni – aš taip pat nieks to nesupras vien tik tas kurs manęs bus netekęs Ir naktis be mėnulio be žvaigždžių spindesio ir vėl kažkas leidžias aklina gatve ji prasideda ten kur ir baigias

Ko gera, Tave dar galėčiau išvysti, Jei bent kiek pabėgėčiau žemyn bevarde gatvele, Besirangančia ligi pat turgaus aikštės, Kur bruzda pinigų keitėjai, balandžių pardavėjai, Moterys, kvepiančios namais, Ateis su pilnais kibirais man priešpriešiais, Aštrūs jų žvilgsniai suskvarbys mane tarsi akmenį, Baiminuos. Tada priėjai prie manęs, gulėjau smėly, Išdegintam ir tuščiame, vien tiktai ašaros Prasigraužė takelį per dulkes arčiau prie šulinio, šičia vienintelio šulinio, Jo vandens pasisemti man buvo užginta, svetimai, nuodėmingai, Santuokos laužytojai, vyrų mainytojai, žvilgsnių pardavėjai. Tavo akys buvo didesnės nei versmės, nei žvaigždės, Kai priėjęs sakei – nebijok, paduoki man atsigerti, Kai gersi šį vandenį, trokši kaskart vis labiau, Tau duosiu drėgmės, nuo kurios netroškins niekados. Neišdrįsau rankos ištiesti, žodžiai tavieji Šniokštė manim kaip krioklys, Liejosi per pečius, prilipo drapanos prie krūtų, Stėvėjau priešais tave užmiršusi gėdą. Ko gera, tave dar galėjau išvysti, Bet jau sužydėjo prie šulinio krūmas erškėčių, Moterys eina su naščiais pilnais žemyn bevarde gatvele, Žiūri manęspi nustebusios, šnabždasi, apkalbinėja, Rytas nužudo vìsa, ką vakaras gimdo. Tavo sandalo raištelis dulkėse susirangęs Visai kaip gyvatė.

Mamyčiuk, Atsiųsk man telegramą, Tą, per blezdingų paštą, Tik Dievo paukšteliai priveikia Mano erdvę susiet su tavąja. Parašyk porą virpių eilučių, Kad pirštinytės numegztos, Kojinytės irgi, Kad baiminies, jog sušalsiu Ir kasdien nepavalgau pietų. Tik jau man nieko nesiųsk, Nei kaimiško sviesto, nei sūrio, Debesų karvės melžti tikriausiai kietos. Tiktai atsiųsk gabalėlį Savo vienintelio, Amžino, Gero Ir šilto Dangaus.

Kasdien kas nors bažnyčią stato, Kasnakt kas nors sugriauna lig pamatų, Iš ryto viskas turi prasidėti iš naujo. Išsijojęs pelenus ir akmenis Gali rasti sutraukyto rožinio karoliukų, Kiekviename – po neišklausytą maldą. Kasnakt griūva po bažnyčią, Reikia atstatyti iš naujo Arba į akmenis mūryt Save.

Mano širdis tokia pilna žodžių tavų ir tavęs, kad verčiasi per kraštus iš marškinių, nakties prakaito permerktų. Miglotose klejonėse ištariu netikėtai: myliu tave. Nevaikščiok šiąnakt mėnulio pačiu krašteliu, mano penktajam aukšte visi aidesiai tave prišaukia, kad nenukristum žemėn. Geriau išeisim į pūgą su sniegu susituokti.

...ir nei tamsoj žvėrių vyzdžiai per naktį valtys plūko. Taip skaudžiai braižos nei lemtis po žaizdą stiklo šukės. Kraujuoja visa, bet kodėl tu skausmo taip lenkiesi? Nematomas kėlėjas, tik mėnulio irklas šviečia.