Vladas Braziūnas

Vladas Brazūnas

<div class="poem"> How a haiku or another short poem is composed </div>

Penki langai į sodą = חמישה חלונות אל הגן : eilėraščiai

Penki langai į sodą = חמישה חלונות אל הגן : eilėraščiai [ir jų vertimai į hebrajų ir lietuvių kalbas] / Ališanka, Eugenijus; Braziūnas, Vladas; Dekšnys, Vytautas; Nitzan, Tal; Paliulytė, Sonata; sudarė ir parengė Vladas Braziūnas. – Vilnius: Tarptautinių kultūros programų centras, 2009. – 116 p. – Lietuvių ir hebrajų kalbomis

EVENTS AT THE 24TH JERUSALEM INTERNATIONAL BOOK FAIR

Wednesday

18.02.2009  15.00–16.00 Poetry readings: Vladas Braziūnas, Eugenijus Ališanka, Sonata Paliulytė, Tal Nitzan. Language: Lithuanian and Hebrew. Place: Lithuanian Stand (stand number: 521)

Centrinėje Jeruzalės „Convention" centro dalyje įsikūrusiame nacionaliniame stende, sumanytame ir įrengtame dailininko Sauliaus Valiaus, eksponuota daugiau kaip 300 knygų, atskleidžiančių mūsų grožinės, vaikų ir jaunimo literatūros esatį, judaikos, istorijos, mokslo bei kalbos tyrimus. <...> Mugėje įvyko devyni lietuviški renginiai. Per literatūros skaitymus savo kūrybą pristatė Eugenijus Ališanka, Vladas Braziūnas, Grigorijus Kanovičius, Herkus Kunčius, Sigitas Parulskis, Sonata Paliulytė, Tomas Venclova, Markas Zingeris.

<...> Nemažo, nors menkesnio nei derėjo, susidomėjimo sulaukė lietuvių ir hebrajų kalbomis išleistos knygos "Penki langai į sodą" pristatymas. „Greičiausiai, tai buvo vienintelis mugės renginys, kuriame Lietuva save pristatė hebrajų kalba", - LŽ sakė mugėje dalyvavusi poetė ir aktorė S. Paliulytė. Į šią knygą sugulė keturių lietuvių autorių ir Izraelio poetės Tal Nitzan eilėraščių vertimai. Dvikalbio rinkinio idėja jo sudarytojui V. Braziūnui kilo po to, kai praėjusį rudenį Druskininkuose, tarptautinėse poezijos vertimų dirbtuvėse, be kitų, dalyvavo ir hebrajiškai rašanti T. Nitzan. Lietuviai vertė žydų poetės kūrybą, o ši - lietuvių. S. Paliulytei buvo šiek tiek apmaudu, kad mugėje nebuvo deramai pareklamuotas rinkinio savitumas. „Mano nuomone, lietuvių dalyvavimui trūko reklaminės įkrovos. Tačiau lankytojai domėjosi mūsų šalimi, daug apie ją klausinėjo. Dalyvauti mugėje buvo tikrai verta", - tikino poetė.

Vasario 12-15 d. „Litexpo“ parodų centre vyksianti 10-oji Vilniaus knygų mugė

Vasario 12-15 d. „Litexpo“ parodų centre vyksianti 10-oji Vilniaus knygų mugė bei kartu rengiama Baltijos knygų mugė lankytojus pakvies ne tik susipažinti su leidyklų naujienomis, pabendrauti su pamėgtais lietuvių bei užsienio literatūros autoriais, tačiau kartu primins, kuo šie metai Lietuvai išskirtiniai.

CULTURAL PROGRAMME

Vilnius Book Fair, 2009

Vasario 13 d., penktadienis, Ilgasis penktadienis

14:00

Konferencijų salė 5.3: Vlado Braziūno eilėraščių rinkinio „Saula prė laidos“ (Lietuvių kalbos institutas) pristatymas. Dalyvauja autorius, Kazimieras Garšva, Donata Mitaitė, Bronė Stundžienė. Renginį veda Virginijus Gasiliūnas. Rengia Lietuvių kalbos institutas.

Conference Hall 5.3 Presentation of “Sun near dusk” by Vladas Braziūnas. Participants: the author, Kazimieras Garšva, Donata Mitaitė and Bronė Stundžienė. Hosted by Virginijus Gasiliūnas (Lithuanian Language Institute).

18:00

Konferencijų salė 5.2: Svečiuose latvių poetai. Vlado Braziūno eilėraščių ir latvių poezijos vertimų knygos „Priedainė“ (Apostrofa) pristatymas. Dalyvauja autorius, latvių poetai Juris Kronbergs, Anna Rancāne, Knuts Skujenieks ir muzikantas Austris Grasis. Renginį veda Kęstutis Nastopka. Rengia „Apostrofa“ ir Latvių literatūros centras.

Conference Hall 5.2 Guest Latvian Poets. Presentation of “Undersong”, new poems and translations of Latvian poets by Vladas Braziūnas. Participants: Vladas Braziūnas, Juris Kronbergs, Anna Rancāne, Knuts Skujenieks and musician Austris Grasis. Hosted by Kęstutis Nastopka (Apostrofa, Latvian Literature Centre).

19:00

Stendas 5.C13: su skaitytojais bendrauja ir autografus dalija Vladas Braziūnas, Juris Kronbergs, Anna Rancāne, Knuts Skujenieks (Apostrofa).

Stand 5.C13 Vladas Braziūnas, Anna Rancāne, Juris Kronbergs and Knuts Skujenieks meet readers and sign books (Apostrofa).

Juris Kronbergs (g. 1946.VIII.9 Stokholme) – latvių poetas, rašantis latviškai ir švediškai. Be daugelio latvių poetų išvertė į švedų kalbą (drauge su Liana Ruokyte) lietuvių poezijos antologiją (2005). Jo vis tęsiamas eilėraščių ciklas „Vilkas Vienakis“, Latvijoje atskira knyga pirmąkart pasirodęs 1996-aisiais), išleistas Švedijoje (dukart), Didžiojoje Britanijoje, Armėnijoje, Čekijoje, Danijoje, Prancūzijoje. Lietuvoje dvikalbis leidimas išėjo 2008-aisiais, vertė ir drauge su knyga išleistoje plokštelėje vertimus skaitė Vladas Braziūnas. Su eilėraščiais plokštelėje skambanti muzika – Kristapo Grasio; mūsų svečias mugėje muzikas Austris Grasis – Kristapo tėvas... Žinoma, Vlado Braziūno „Priedainėje“ (Apostrofa, 2008) spausdinami kiti – ne šio ciklo – Jurio Kronbergo eilėraščiai.

Knuts Skujenieks (g. 1936.IX.5 Rygoje) – latvių poetas, vertėjas, literatūros kritikas, Latvijos Mokslų akademijos garbės narys. Tarp daugelio jo pelnytų apdovanojimų ir pernykštė Baltijos asamblėjos literatūros premija. Vertėjas iš daugybės kalbų, taip pat ir iš lietuvių. Gimęs Rygoje, bet augęs pas senelius anoj Nemunėlio pusėj, tad pirmasis nugirstas ir įsimintas lietuviškas sakinys – „Duok Dieve ne paskutinę“… O iš tikrųjų lietuviškai išmokęs lageriuose, į kur 1962-aisiais buvo įkalintas septyneriems metams. Iš lagerių išėjo brandus poetas (pirmoji knyga 1978-aisiais). Vertė ir lietuvių liaudies dainas („Zeme cēla zāli“, 1986), Sigitą Gedą, kitus lietuvių poetus. Pirmasis ir šiuomet vienintelis Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys, vienintelis Jotvingių premijos laureatas užsienietis, Gedimino ordino kavalierius. 2004-aisiais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Knuto Skujenieko eilėraščių rinktinę „Aš esu toli viešėjęs” = „Es pabiju tālos ciemos“, sudarytą Vlado Braziūno, verstą jo ir Sigito Gedos.

Vasario 14 d., šeštadienis, Nekasdieniai pasimatymai

18:00

Konferencijų salė 5.1: Magnus Ducatus Poesis. Poetinis muzikinis vyksmas – vientisas LDK kalbų ir muzikos kūrinys. Dalyvauja poetai ir vertėjai Eugenijus Ališanka, Vladas Braziūnas, Lena Eltang, Antanas A. Jonynas, Birutė Jonuškaitė, Kornelijus Platelis (Lietuva); Uladzimeras Arlovas, Andrejus Chadanovičius, Maryja Martysevič (Baltarusija); Juris Kronbergs, Anna Rancāne, Knuts Skujenieks (Latvija); Halyna Kruk, Marjana Savka (Ukraina); muzikos atlikėjai Algirdas Klova, Gediminas Laurinavičius (Lietuva), Todaras Kaškurevičius (Baltarusija), Austris Grasis (Latvija).

Conference Hall 5.1 Magnus Ducatus Poesis. Performance of music and poetry in one movement – the languages and music of the Grand Duchy of Lithuania. Participants poets and translators: Eugenijus Ališanka, Vladas Braziūnas, Antanas A. Jonynas, Birutė Jonuškaitė, Kornelijus Platelis, Lena Eltang (Lithuania); Uladzimer Arlou, Andrej Chadanovič, Maryja Martysevič (Belarus); Juris Kronbergs, Anna Rancāne, Knuts Skujenieks (Latvia); Halyna Kruk, Marjana Savka (Ukraine); musicians: Algirdas Klova, Gediminas Laurinavičius (Lithuania), Todar Kaškurevič (Belarus), Austris Grasis (Latvia).

Donata Mitaitė

The Highways and Footpaths of Lithuanian Poetry

Vladas Braziūnas (b. 1952), who belongs to Jonynas’ generation of poets, likewise orients his work toward rhythmic meter – but Braziūnas is very distinctive poet. His poems, which can be found in the collections Home-Spun Songs (Iš naminio audimo dainos, 2005) and Yesterday is Tomorrow (Vakar yra rytoj, 2007), demonstrate that the heritage of agrarian culture in poetry is more vibrant than critics had given it credit. Its imprint is not lost in Braziūnas’ poetry; rather, it is modified, giving his work a regional colour that reflects the language and mentality of northern Lithuania. Poetic meanings are actively created by the sound of words, giving them historical distance – and sometimes proximity. The poet considers himself a product of the poetry both of his region in Lithuania and of central and eastern Europe. He has already presented to his publisher a collection of poetry written in his native dialect, and phrases in his native dialect appear in poetry he has already published. From this perspective, Braziūnas’ poetry continues an honoured tradition. Recently in Lithuania, books have been published or poetry written in native dialect by Vytautas Rudokas (1928-2006) and Justinas Kubilius (b. 1954); Anna Rancāne (b. 1959) writes in Latvia in her native dialect; in Estonia there are Nikolaj Baturin (b. 1936), Mats Traat (b. 1936), and many others, especially those writing in the Võru dialect as they seek to make it an independent language. Together with the Swiss translator Markus Roduner, Braziūnas himself has translated the book There Goes a Person (Da geht ein Mensch, 2004) by the Swiss poet Kurti Marti, a proponent of dialect poetry in contemporary Europe.

Dainius Razauskas

Mė(lynas)nulis ir dangaus kiaulių paslaptis: „žaidimas žodžiais“ lietuvių tradicijoje

VALENTAS, Skirmantas. Mė(lynojo)nulio lingvistika (Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje). Vilnius: Baltos lankos, 2007.

Pernai pasirodė įdomi ir vertinga knyga. Jos autorius, Šiaulių universiteto dėstytojas, mokslų daktaras – aukščiausios kvalifikacijos filologas, išdrįsęs tiesiai pažvelgti į tokius kalbos reiškinius, kuriuos šiaip jau lietuvių kalbininkai liuob arba apeiti, arba nekantriai iš aukšto apšaukti „liaudies etimologija“. Tie kalbos reiškiniai lyg ir kėlę pavojų kalbos mokslų, ar veikiau kalbos mokslininkų, rimtumui. Tad gal kaip tik aukšta filologo kvalifikacija Skirmantą Valentą apdraudė nuo šios nebrandžios baimės bei įgalino į juos visu rimtumu atsigręžti.

Kalbos reiškiniai, apie kuriuos kalbu, prikišamai pabrėžti pačiu knygos pavadinimu, kurio pirmajame dėmeny galima atpažinti neatskiriamai persipynusius iškart keturis žodžius: mėlynojo nulio; mėnulio ir dargi lynojo. Tūlas nesuklystų pavadinęs šį kalbos reiškinį žaidimu žodžiais, jei tik žaidimą suprasime deramai giliai – kaip vieną iš kertinių žmogaus būties, mąstymo bei elgesio kategorijų, smelkte smelkiančių visą jo veiklą. Kadangi tai žaidimas žodžiais, tai suprantama, kad pirmiausia jis būdingas žodinei žmogaus veiklai. Pastaraisiais laikais toji žmogaus žodinės veiklos sritis, kur toks žaidimas įteisintas ir pateisinamas, vadinama poezija. Šia prasme toks žaidimas žodžiais ir yra ne kas kita, kaip poezija, tik nebe sakinio ar posakio, bet žodžio lygmeny, taigi savotiška „mikropoezija“. Todėl išties paranku jį nagrinėti pirmiausia būtent poezijoje. Taip knygos autorius ir daro: jis tyrinėja šį reiškinį remdamasis Vlado Braziūno bei Sigito Gedos – dviejų iškilių lietuvių poetų, akivaizdžiai sąmoningai juo užsiimančių, – poezija.

Ir pats knygos pavadinimas, beje, remiasi abiejų poetų tarpusavio žaidimu:

Vladas Braziūnas pasiremia Sigito Gedos eilėraščio „Etimologinė pauzė“ pabaiga (išskirta cituojant – S.V.):

…–te–ka–tekis– –tek–mė–mėnuo–

mėlynas tavo mėnulis – ugny –

Braziūnas pasakyme mėlynas nulis ant kabančio liepto, cituodamas Gedą, suskaido žodį mė-nulis (paties žodžio, kaip minėta, tekste nėra) taip, kad jį atrasti tegali tiktai atidus skaitytojas – tokio žodžio reikalauja kontekstas. (p. 197) 

Beje, „svarbaus, kartais netgi kertinio, žodžio nebuvimas tekste taip pat yra būdas tą žodį aktualizuoti“, – pažymi S. Valentas (p. 249). Ir tai ne Vlado Braziūno prasimanytas būdas, bet visų archajinių indoeuropiečių (ir gal ne tik jų) tradicijų taikyta poetinė priemonė, taikyta ypač kuriant šventų giesmių tekstus, kuriuose pagrindinio dievo, į kurį ta giesme kreipiamasi, vardas dažnai nė neminimas, bet išskaidomas ir išsklaidomas, „išbarstomas“ skiemenimis ar atskirais garsais po visą tekstą taip, kad tik įgudusi – ir juolab paties dievo – ausis tegali jį išgirsti ir atpažinti. Taip sukuriama ir įprastoje kalboje paslepiama „slaptoji“ arba „dievų kalba“. Apie tai per XX a., pradedant vedų tradicijoje šį reiškinį pirmąsyk aptikusiu F. de Saussure’u, prirašyta daug. Tad Vladas Braziūnas šia prasme tik tęsia itin archajišką poetinę tradiciją, senovėje, reikia manyti, gyvavusią ir Lietuvoje. Iš šitos archainės poetinės žodžių skaidymo ir jų dalių sudėjimo į kitus žodžius (analizės ir sintezės) tradicijos, beje, ilgainiui išsirutuliojo ir tai, ką šiandien vadiname gramatika, ir kalbotyra kaip tokia. „Daugelyje mums žinomų kultūrų, netgi tų, kurios nebuvo kokios nors dominuojančios kultūros tęsėjos, nurodomas dviejų kalbų – dievų kalbos ir žmonių kalbos – buvimas. Taigi bilingvizmas, matyt, visada suvoktas kaip savaime suprantamas reiškinys. Kadangi poetinis tekstas – ne vien meninis, bet ir gramatiką modeliuojantis tekstas, galima kelti idėją, kad greta įprastinės kalbos poezijoje egzistuoja kita kalba, kurioje veikia visai kitokie bendrieji dėsniai“ (p. 191).

O jeigu taip, tai greta įprastinės kalbotyros, tarkim, įprastinės etimologijos tampa įmanoma poetinė etimologija. Šį terminą sugalvojo žymus XX a. kalbininkas Romanas Jakobsonas. „Etimologijos tikslai, pasak Jakobsono, esantys du: pirmasis tikslas – atnaujinti, atgaivinti nublukusias žodžių reikšmes, o antrasis – poetinė etimologija, sudaranti liaudies etimologijos paralelę. Poetinę etimologiją pirmiausia lemia semantinė žodžio deformacija ir jos paralelė – fonetinė žodžio deformacija, suskaidanti žodžius: taip atsiranda ritminis žodžių perskaidymas, vieno žodžio įterpimas į kitą“ (p. 103–104). Kitaip sakant, poetiniame tekste „žodžių ar formų gretinimas, kuriam neprieštarauja kalbotyros mokslas, gali būti papildomas gretinimais, nesuderinamais su kalbotyra, tačiau neretai tokie gretinimai semantiniu požiūriu labai įtikinami“ (p. 108). Nes „poeto įkvėpimas, be abejo, priklauso dieviškajai sferai“, jis „nepažįsta klaidingumo / teisingumo dimensijos: niekam neateina į galvą svarstyti, ar tai, ką pasakė poetas, yra tiesa. Mokslinio sakymo tikslas ir prasmė yra aiškinimas, kurį galima skaidyti į mažesnius vienetus ir verifikuoti. Tuo tarpu poetinis sakymas yra supratimas, vientisas, neskaidomas ir neverifikuojamas, juo galima tik tikėti arba netikėti“ (p. 257). Todėl „poezijoje, matyt, dera kalbėti ne tiek apie mokslinę ar nemokslinę etimologiją, kiek apie etimologinio mąstymo principą, kurį dar 1921 m. yra pabrėžęs Romanas Jakobsonas“ (p. 260).

Viena iš poetinės etimologijos priemonių kaip tik yra žodžio perintegracija – jį sudarančių morfemų ribų pasikeitimas. Pavyzdys iš istorijos: „Imkime pavadinimo Dominicani ‘Dominikonų ordino nariai’ aiškinimą. Šiuolaikinės kalbotyros požiūriu tai labai skaidrus darinys. Iš lotynų kalbos žodžio Dominus ‘Viešpats’ su priesaga -ic- padarytas tikrinins vardas Dominicus, o iš pastarojo su priesaga -an- ir padarytas Dominicani. Tačiau vėliau šiame žodyje pradėta įžiūrėti posakį Domini canes ‘Viešpaties šunys’, darybines priesagas interpretuojant kaip savarankišką žodį canes. Tokį neturintį nieko bendra su tikrove aiškinimą papildė nuoroda, kad Ordinas nuosekliai kovoja su eretikais“ (p. 89–90). Iškalbingiausias tokios perintegracijos pavyzdys iš Sigito Gedos poezijos: …pasaulį valdo Per, per didis Kūnas, / ne viešintis čia Pats, o Pérkūnis, Per-kūnas… (p. 84, 131). Tiesa, čia net du perintegracijos pavyzdžiai: viešpats kaip pats viešintis ir, žinoma, Perkūnas kaip per(nelyg) kūnas („Tokioje etimologijoje per rodo normą viršijančią ypatybę, o žodžio šaknimi laikoma kūn-“, p. 131) ar netgi tas, kuris per(si)kūnijęs. Pastaroji perintegracija iškalbinga ir dėl to, kad ar ne kiekvienam, šį mūsų griaustinio dievo vardą bent kartą gyvenime girdėjusiam, ji savaime kada nors bus atėjusi į galvą (o tai rodo poetinės etimologijos kaip mąstymo principo objektyvumą), ir dėl to, kad ji susijusi su mūsų senąja dvasine tradicija. Visai tad galimas daiktas, kad šiuolaikinis poetas, neva tik „žaisdamas žodžiais“, iš tikrųjų nejučia rekonstruoja autentišką mūsų prarastosios žodinės mitopoetinės tradicijos fragmentą ir – gal dar svarbiau – atgaivina vieną iš kertinių jos poetikos principų.

Žodžių semantinio perinterpretavimo, fonetiškai jų neskaidant, pavyzdžiu galima vėlgi imti Skirmanto Valento ta dingstimi pateikiamą (p. 182) S. Gedos posmelį:

Penki suvalkai eina parsiduoti,

Išlaisvint kūną, sielą gi išduoti,

Žydėti iškilmingai, sau rusėt.

Čia, „kaip ir daugeliu atvejų Gedos kūryboje, ne tik įmanomas, bet ir būtinas ‘dvejopas’ perskaitymas: žydėti reiškia ir ‘būti su žiedais’, ir ‘tapti žydu’, o į rusėti galima žiūrėti kaip į prasmes ‘rusenti’ arba ‘tapti rusu’“ (p. 183).

Iš savo bei artimiausių žmonių rato tiesioginės patirties galiu pasakyti, jog šitoks santykis su kalba iš tikrųjų toli peržengia poezijos siaurąją prasme ribas. O turint omeny gausius „liaudies etimologijos“ pavyzdžius tautosakoje, gal niekada nė nebuvo į tas ribas įspraustas. Mes (ar bent kai kurie iš mūsų) iš tikrųjų nuolat šitaip elgiamės su kalba šnekėdami ir mąstydami. Daugiau ar mažiau vykusių „žaidimo žodžiais“ pavyzdžių galima aptikti laikraščių antraštėse bei reklamos skelbimuose. Ateina į galvą ir kitados mirgėję prieš akis UABų pavadinimai STATUS ir PRAVALAS: pirmasis – tai lotynų kalbos daiktavardis status „stovis, padėtis, pozicija, būklė“ bei „pasiturėjimas, gerovė“, kuriame „slaptąja kalba“ užkoduotas seksualinių atprasmių turintis lietuvių kalbos būdvardis statùs; o antrasis, matyt, turėtų būti lietuviškas žodis prãvalas, pasidarytas iš veiksmažodžio pra(si)valýti, nors labai neapdairiai juo juokaujama su barbarizmu pravãlas, skoliniu iš rusų kalbos провáл „sugriuvimas, prasmegimas, įgriuva“ ir perkeltine prasme „susikirtimas, nesėkmė, žlugimas“. Niekuomet nesirinkčiau tokio pavadinimo! Nes vardas kažkaip vis dėlto veikia, daro įtaką, lemia… Apie tai „padorioje kompanijoje“ rimtai kalbėti nevalia, bet gyvenime, kai tai paliečia asmeniškai, kiekvienas tai savaip jaučia. O archajinėse tradicijose, turbūt visose be išimties, tuo buvo atvirai tikima ir būtent į tai atsižvelgiama, poetinėmis priemonėmis suskaidant dievo vardą bei paslepiant jį kituose, neva neutraliuose jam skirtos giesmės žodžiuose. Šia prasme verslininkai, pasirinkdami savo UABams minėtus pavadinimus, nors ir nevykusiai, nejučia rėmėsi tuo pačiu principu, kaip ir senovės šventųjų giesmių dievams kūrėjai.

Taigi panašų santykį su kalba aptinkame ne tik poezijoje siaurąja prasme, bet ir visai nepoetiniuose iš pirmo žvilgsnio tekstuose, netgi moksliniuose. Skirmanto Valento žodžiais, „schema, pagal kurią aprašomos poeto pažiūros, tinka ir tekstui, turinčiam ne poetinę, o kitokią pagrindinę funkciją, aprašyti“ (p. 15–16). Todėl „mokslinis mąstymas gali ir turi būti papildytas poetiniu pažinimu“ (p. 103). Būtent pažinimu, nes šia prasme „poezija yra ne tik žodžio menas, bet ir tyrinėjimo priemonė, kurią naudojant plečiami baltistikos barai“ (p. 238). Kitaip sakant, „mokslinis mąstymas gali ir turi būti papildytas meniniu mąstymu; taip galima įsivaizduoti ne tik mokslinės, bet ir poetinės (gal ir apskritai meninės) kalbotyros (lituanistikos, baltistikos, indoeuropeistikos ir t.t.) atsiradimą. Poetinė reiškinių traktuotė nėra mokslinio mąstymo priedas – į savo akiratį meninis mąstymas įtraukia ir tas baltistikos (ar mokslo apskritai) sritis, kurių mokslas dėl vienokių ar kitokių priežasčių, pvz., nepakankamo duomenų kiekio, dar nepajėgus tyrinėti“ (263).

Tokią už mokslo ribų esančią sritį, beje, savaip plėtoja ir gerai žinomi mūsų etnokultūroje A. Patackas su A. Žarskumi, formuluodami „priebalsių inversijos“ lietuvių kalboje principą ir kartais labai įdomiai interpretuodami kai kuriuos konkrečius jo pavyzdžius (kaip antai diev-as : veid-as; gim-ti : mig-ti; mir-ti : rim-ti ir kt.). Apie A. Patacko ir A. Žarskaus reiškinį mūsų kultūroje senųjų mitopoetinių tradicijų kontekste jau yra tekę rašyti (RAZAUSKAS, D. „Etnosofai“ A. Patackas ir A. Žarskus. Iš: Liaudies kultūra, 2006, Nr. 2, p. 45–47; RAZAUSKAS, D. Lingvistinė beprotybė ir šventoji kalba. Iš: Liaudies kultūra, 1997, Nr. 1, p. 10–18.). Skirmanto Valento knyga ir jiems galėtų būti įdomi bei naudinga. Tarp kita ko, tai jau antra autoriaus knyga po ne mažiau įdomios tematika artimos pirmosios (VALENTAS, S. Lingvistinis pasaulis poezijoje. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997).

Vienu atžvilgiu A. Patacko su A. Žarskumi darbai išlieka aktualūs. Būtent tuo, kad juose galima įžvelgti bandymą S. Valento aukščiausiu filologiniu lygiu nagrinėjamą kalbos reiškinį aptikti ne autorinėje poezijoje, bet pačioje lietuvių kalboje. Nors metodologiškai jiedu, mano manymu, giliai klysta (klysta pačiu užsispyrimu ne tyrinėti, įsisavinant bei pasitelkiant visų tam tinkamų mokslų priemones, o tik užsiskaudinus tvirtinti kritikos neatlaikančias savo „idėjas fix“), vis dėlto pati prielaida lietuvių kalboje galint būti išlikusių „dievų kalbos“ inkliuzų man atrodo teisinga ir labai perspektyvi. O jiems ieškoti Skirmanto Valento darbai yra nepamainoma parama.

Tiesą sakant, senosios lietuvių žodinės tradicijos (jos palikimo) išvis negalima bent kiek rimtai tyrinėti, neatsižvelgiant į Skirmanto Valento nagrinėjamą kalbos reiškinį. Todėl jo knygos lietuvių tautosakos bei mitologijos tyrinėtojams ne tik būtų didžiai pravarčios, bet turėtų būti gal net privalomos.

Pabaigai – dvi smulkmenos, už kurių skaitant užkliuvo akis. Pirmoji – tai I. Macijauskaitės citata apie mirties kaip grįžimo Namo sampratą krikščioniškoje lietuvių liaudies tradicijoje: „Mirties metafora atskleidžia mirtį kaip svarbiausią egzistencijos tikslą. Po ilgos kelionės tai reiškia susitikimą su Dievu, kuris laiduoja amžiną gyvenimą, šviesą, ramybę, poilsį. Dėl to Dievui atsiduodama besąlygiškai – taip, kaip tautosakoje buvo atsiduodama gamtai. Taigi čia mirtis – priklausymas Dievui ir nuo Dievo. Tai nėra primesta, anaiptol – tai savanoriškas atsidavimas, aukojimasis: pagonišką auką gamtai pakeičia krikščioniškoji auka Dievui“ (p. 148; kursyvas mano – D. R.). Per XX a. antropologų jau 1000 kartų įvairiais atžvilgiais įrodyta, kad niekas niekur niekada negarbino gamtos, o ir lietuvių tautosakoje jokio „atsidavimo gamtai“ man neteko užtikti. Todėl cituojant šį kryžiaus karų laikus siekiantį ideologinį kliedesį, verta padaryti bent kokią pastabą, ypač lietuviškame religijotyros (ne)išmanymo kontekste. Nebent autorius, būdamas aukščiausios kvalifikacijos filologas, su neišmanymu išvis neketina skaitytis, palikdamas jį skaitytojo sąžinei.

Antrasis akį užkliudęs dalykas – tai V. Braziūno eilėraštis su Skirmanto komentaru:

Latvių–lietuvių ryšiai gali plėtotis ir per specifinę žodžių darybą. Eilėraštyje „Karvelių paštas“ aptinkamas šokiruojantis „dangiškosios kiaulės“ (latviškai debess „dangaus“, cūka „kiaulė“) įvaizdis:

mežaparke balta debesscūka

(nuneš gudo šaliai paršiuką)

išrietusi kaklą mus moko

gulbių ar latvių kalbos

Pabandykime iššifruoti šį posmą: Mežaparkas – vienas iš Rygos rajonų, o debesscūka – „dangiškoji kiaulė“ (žinoma, čia galimà asociacija su gulbėmis) greičiausiai yra nuoroda į Antiką, į Aristofaną. Jo komedijoje „Paukščiai“ pasakojama apie miestą, paukščių pastatytą ore, kurio pavadinimas lietuviškai skambėtų „Debeskukūtė“.

Žinoma, Skirmantas niekaip negalėjo žinoti apie vieną, regis, 1987 m. vasaros vakarą Rygoje, kai centriniame Rygos parke prie pat tvenkinio ant suoliuko sėdėjome Vladas Braziūnas, latvių poetė Inese Zandere ir aš (gal ir dar kas buvo, nepamenu) ir gėrėme vyną. Aš, kaip paprastai, pliurpiau visokius niekus, dažniausiai paremtus „žodžių žaismu“, ir užėjo ant seilės kažkas apie gulbes tvenkiny, priplaukusias prie mūsų ir kantriai tykojusias pašaro, bet pamiršau, kaip latviškai „gulbė“ (dabar pasakysiu: gulbis). Mes su Vladu (ir kai kuriais kitais anuomet jaunaisiais lietuvių rašytojais) tuomet ten buvome mokytis latvių kalbos (beje, amžinatilsį Vaidoto Daunio suorganizuotuose latvių kalbos kursuose), todėl visokių naujų latviškų žodžių vartojimas kur reikia ir kur nereikia buvo mano nuolatinis užsiėmimas. Tąsyk man kažkaip ir išsprūdo debesscūka (gal kad ji tik vartosi po kūdrą ir laukia pašeriama?). Dideliam mano malonumui naujadaras pašnekovams tiko, ir paskui ateinant pasėdėti prie tvenkinio jau nebenuėjo nuo lūpų. O Aristofano, kad ir kaip gėda prisipažinti, aš iki šiol nesu skaitęs, juoba originalo kalba. Tiesa, už Vladą Braziūną neatsakau. Jo filologinė kvalifikacija irgi neprasta.

PUBLICATIONS
Play on words in Lithuanian traditions

Dainius Razauskas reviews Skirmantas Valentas’ book with intranslatable title Mė(lynojo)nulio lingvistika (Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje); something about as “The Linguistics of Bluem(O)on in the poetry of Vladas Braziūnas and Sigitas Geda“ (Vilnius: Baltos lankos, 2007). The book presents the theory and practice of “play on words” (poetic etymology etc.) begining with the ancient poetic traditions up to the contemporary Lithuanian poetry.

Lena Eltang

Elena Baliutytė

The Citizen of the Empire of Poetry

The collection Vakar yra rytoj presents Braziūnas as a distinct poetic individuality, recognised since his very first collection. On the other hand, the spirit of time in this poetry is also alive: in the collections from Soviet times it was expressed in indirect language, during the years of the Sąjūdis movement in a polemical manner, and in the latest poems it is expressed in new themes, in a different model of verse, and even the metrics of the works. The places of many poems coincide with the spaces of international poetry forums (though a short time ago the poet said in an interview that he usually wrote verse in his own country, in his own environment). Does that mean that the “ethnographic” Braziūnas has started creating a “Euro-poem”? It is a paradox, but probably it is so, if we bear in mind that this is a good poem.

The prosesses of regional self-awareness that are intensifying in Europe inspire Braziūnas. He supports the idea of creating poetry not only in a literary language but also in separate dialects. At present, his collection of verse Saula prė laidos, written in his northern dialect from Panevėžys, with a translation in the Standard Lithuanian language and with a compact disc read by the author, are on their way to readers. Some time earlier, together with Markus Roduner, he translated the collection of verse by the Kurt Marti Štai eina žmogus (dialecticali Va ain žmogs, 2004), written in te Bern German dialect, into his own dialect. Braziūnas feels he is a fully fledged subject of the new West European space. In his presence, Cap à l'Est, an assocoation of West European poets, uniting creators speaking the French language, was born. Since Lithuania restored its independence, Braziūnas has declared the double “citizenship” of his verse. He is a citizen not only of the Lithuanian language, hence, a citizen of the ethnic cultural tradition, but also a citizen of the empire of poetry, acording to the specifity of melody covering the historical lands of not only the Balts but also the southeastern Slavs, the Grand Duchy of Lithuania (from the 13th to the 16th century) and the Balkan lands. Many a sphere of Braziūnas’ activities is related to these geopoetical interests. Apart from translations, his latest idea is Magnus Ducatus Poesis (The Grand Duchy of Poetry), established at the Lithuanian embassy in Minsk in 2006, which brings together poets, musicians and other people involved in art from the nations which once lived in the Grand Duchy of Lithuania. It was not a feeling for history that encouraged Braziūnas to create such a society. Translating a great amount of poetry fromdifferent languages, Latvian, French, Polish, Belarussian, Ukrainian, Croatian, Russian and Serbian, he claims to have become convinced that the boundaries of melodious (hence, poetic as well) isoglosses do not coincide with state borders of different languages. According to the specifity of melody, the Balts, the southeastern Slavs and the Balkan lands should belong to the same geographical range.

Has the feeling of a citezen of the empire of poetry had any effect on Braziūnas’ new poetry? International poetry forums, in which he takes an active part, not only initiate new translations but to some extent change poetry itself. It is obvious that his verse has acquired more plot. More signs of the present, the realities of literary life, playfulnes and irony have appeared in it. For example, the 2007 almanac Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika (published together with a compact audio and video disc), which was compiled by Braziūnas, who translated most of the verse, is a vivid example of the fact that poets of various nations are currently concerned about similar issues: they speak about an unusual general condition “in the backyard of our undefined Europe”, the general conditions on the border, and problems of identity.

I would explain the friendliness of “European time” to Braziūnas’ work as follows: the archetypicality of his poetic images corresponds in its own way with a collective, often theatricalised, process of art. His work suits poetry festivals, public readings of creative work. He improvises easily on a theme. In 2005 he won the Crystal Vilenica Prize at the Vilenica Literature Festival in Slovenia. In 2006 he won the Year of Latvian Literature Award for his achievements in translating literature, and the award of the Spring of Poetry (also for his translations of poetry). He has also received numerous prizes at the Druskininkai Poetic Fall, and the 2003 Yotvingiai Prize. Braziūnas makes use of the changes in the communications situation in a creative way. He orients his books not only towards the traditional readers of the book, but also towards the listener. The collection of verse Vakar yra rytoj is accompanied by two compact discs, where poems are read by the autor, his colleagues and friends. And the earlier composition Iš naminio audimo dainos (2005) is on the whole a manifold text. Apart from his poetry, it contains a musical component, quotations from folk songs, and autobiographical prose comment.

Creative experiments that catch the spirit of the times are an important thing; however, it is Braziūnas’ poetry itself that the main key to success is hidden. From the very first collection of verse, it did not comply with the concept of traditional psychological lyricism. It contains almost no lyrical, that is, egocentric, themes. The poet speaks about his creative work that “objectively” represents everything, about the archetypal nature of his images, and so on. The poetry is concerned with issues of the scope of the epic regarding the beginning of the ethnos, the nation and the state, about the memory of history, and the myth. His specific poetic language, whish is made archaic and is saturated with dialecticisms, Latvian įords and words from the other languages, corresponds with the themes taken from the past. Nonetheless, all linguistic innovation seems natural, organic, in his verse, as though it were produced by the very flow of the line, and poetic “reconstructions” are meaningful. Apart from all this, it is confirmed by the monograph Mė(lynojo)nulio lingvistika (2007) by the linguist and professor Skirmantas Valentas about Braziūnas’ and Sigitas Geda’s poetry. Gintaras Beresnevičius (1961–2006), a researcher into religion, an ethnographer, writer and essayist, referred to Braziūnas’ poetic language as the Baltic parent language, or the Rococo of barbarians. On the basis of the phonetic consonance of the words, the poet revels in the elements of the language, feeling free and creative. Because of the distinct linguistic, phonetic component of this poetry, it was thought that such poetry is to translate; however, Braziūnas’ work has already been published in separate books in French (2003, 2006 and 2007), Bulgarian (2005) and Slovakian (2006), and separate poems have also been translated into Latvian, Polish, Belarussian, Albanian, English, Italian, Georgian, Croatian, Slovenian, Ukrainian, Romanian, Russian, Swedish and German.

In summing up, we can state that opposite elements are paradoxically matched in Braziūnas’ work: the conservatism of the world outlook, a vocabulary that is made archaic: and a modern form expression; the rhymed, distincly phonetically instrumented quatrain and complicated rhythm; folk motives and postmodern creative projects; the energy of the poetic language and the indistinct subject (though the author is a highly sociable and active citizen, a student of local lore, history and economy, a green and Sąjūdis movement man, currently an initiator of and participant in various cultural campaigns); the “bottom” of the verse of archetypical images (an oak tree, a spring, a mountain, fire, water, a stone, bread). Howerer, individual “patterns” of sounds and meanings are built on it.

Vladas Braziūnas

a short history of time

Vladas Braziūnas

* * *

Vladas Braziūnas

near the wide sea