Vladas Braziūnas

pilkoji palangės perkusija karinės istorinės pauzės kaktusas šiapus, o gležnos paupės baisiai jau tolimos sakytum, tą laiką kas pavogė rãmuvą ir ramùmą ateities antikinis rūmas viešbutis, tavo gyvenamas vis ta antroji eilutė neklūsta, taikos priminti pilkojoj belangėj per pusę aš su jaunuolio mirta ir gẽbene

amžinai po banga: pirmas, antras ir trečias meluojantys kartai, košmaras baigės laimingai, rasti vandenyne gyvi ir sveiki, pasigavo srovė ir nusinešė, buvo nusilpę, rytinėj pakrantėje vyrauja ramūs orai nors rūpesčių kelia stìprios srovės, kur teka nuo kranto į jūrą nebent kada nors kitoje, paralelinėj Patulo Tãtuloj, neiškylančioj niekad o gal ir banguojančioj, imčiau užšokčiau ant, bet ne skiedra

lėktuvų pačiūžos per matinį vasaros ledą, tulžtantį vis bespalvyn tik kraujas toks pat kaip pirmajam spalvo- tam kine, iš vo- tiẽs, pratrūkusios tėvo nugaroj ties kairuoju mentikauliu, imasi žuvys, ir sprogsta gyslų tinklai ant dainuojančių žydinčių rankų

rudenį palaukės plynos plyšta gulbių sutartinės plyšta gervių sutartinės ant augtinės išaugtinės lygumõs virš jūros lygio Dauguvoj gulbelė klykia čia po saule lygios kybo lýgumos, laukų, sodybų pynės, požalis mirtynas už kelių darželio lysvių aš čia vaikas pasiklysiu Dieve, nelemki mano kūneliui mirimo lėto kad nepaspėtų rankos kojelės sušakalėti

latgãliai šilto pieno kanelin įmeta gyvą kaip pats gyvenimas varlę, kad pienas nešimas turgaus miesčionims parduoti ilgiau būtų šviežias ir nesugižtų mes grįžtame dviese iš miško išalkę ir saldžiai pavargę, sapnuojame samanų saulėje mirgančią šiltą paklotę ir spiečių mažyčių minčių, kiekviena po mirtiną geluonį geldoje sūriai balti kaip suplotos paliepių traškios ir didelės galvos, na ko taip loja mažas sutrikęs šunytis kaip pirmąkart varlę išvydęs

susitraukęs, sulinkęs, visai lyg ištrauktas iš jūros, pavėsin drėgnan paguldytas tarp kopų dviejų apkrūmojusių, vieno gyvãša- kė žìlsta prieš šviesą sidabro rasõs lašely- tis: dar neišeik, dar pasėdėkim šiaip dar pakalbėk tą patį, tik gražiaip

1. saulė kiáurai sodo pavėsį uodas raujas į kraujo šviesą be šešėlio pro šalį žmogus nebegali užmigt nei pabust nebaigtinėj tėvynėj liūdni patyrimai netilps sakiny sakini piligrimai pro šilą saulė kyla, arimai įšyla be šešėlio angelas klūpo karštą anglį lytėjusiom lūpom 2. saulė kiáurai uosto vartus iš šiaurės namo riedu kaip šventas Motiejus sukuos ratu Kuldygos kelio žiedu rodyklės į Rygą, Liepoją, Sáldų lapoja vartai, ir užželia kelio ryklės, vien tik gegùžraibės žiedas ant šlapio asfalto

leidausi į, tekinas pro vìsa pragrota iš vìsa turėjo vienąkart sprogt susinešiot, suplyšt pusė kalbos, liekana be lapą kapas apžios lapė nelos, sudubo duobė kur būta gražios pradžios trypčiot gali ar iš įniršio trypti žinom tą krytį, pažinom tą kryptį

vėjas iš Dievo, auksinis, dvelkiantis virš vandenų žilstančios bangos, tamsūs pilki debesynai, pro plyšį drovi kapucino plikė, ledo lęšis spindulius laužia ir kreipia į smaigalį – plykst protoplazminės liepsnos, plazdančios ligi šiolei šuoliais gyvybė, paplast kirmėlė, ir nuskrido žodis paslydo ir kėlėsi trečiąją dieną žodis nebuvo pas Dievą, jis grumės koridoj su jaučiu, Europą pagrobusiu iš Lietuvos autorius voras kryžiuotis bekojis, nešauk jo dar atsišauks, atsivėdės iš balkono, atlėks ant prožektorių šluotos plikõs informacijos pragaro pasiuntinys nekrikštyto genio raibumas sidabras iš laikrody mirusio laiko prie gintaro jūros

ji tiesiog kramto nagus, ne kremtasi kalbõs figūros jokios, o ir moters neypatinga šiaip tik juokiuos, išgalvoti ką nors patingau akies krašteliu tik stebiu – mintančią savo rankomis chaotiškoje prieblandoj, kur mirsčioja nuobodžiaujančios dvasios, aistringai šnekinamos ritualistų, šnabždesiai geidulingi sklinda ką beveikčia, jeigu patirčia ją dvaselę, nagus bekramtančią, viską pamiršusią, laiką ir laikraščių klyksmą diskusijų ritualus ar žinai, koks pasiutęs alus ir latvių, ir mūsų pusėje dygsta pláukėja, plūsta iš kubilo lauk, dar palauk, dar numirt nepavyks tau