Vladas Braziūnas

šitiek organų ir visų šioji pradžia iš vidaus kur jos šaltinis jau dingęs bet kiekvieną užbaigia juslės oda pasaulis jutimas savitas panašus į spalvą ji verčia virpėti daiktų paviršių ir būti vis kito atspalvio nėra čia kitos kalbos nei tiesioginis pojūtis jo sklismas lauke viduj link keleto centro laboratorijų vietos kuri ne organinė bet organizuoja vìsa kas vyksta ką senas mąstytojas aprašė kaip ìtin švelnų vėją išilgai nervų šitiek organų ir visuose ar ši atmintis ar veikiau ši mechaniška dvasia vis pakurstoma menkiausio ratukų prisilytėjimo ir štai priartėja kaip daugybė šešėlių, kurie praslinkdami paskleistų šilumą šaltį kvapą skonį garsą lytą kontaktų kokybė gana skirtinga kad oda dėl jų taptų mąsli ir erdvi tada kai plūsta atplūsta įspūdžių potvynis ir atotvynis nėra kokio protingo organo tiesiog kiekvieno iš prigimties kokia nors geba vis didesnė net galėtų būt išskirtinė o apie jų sąjungą ką ir sakyti argi ji nesukūrė kūno svajodama apie tinkamą formą kuri iš visų kurtų vienovę nebent kūno kūryba tebūtų tik smegeninės konstruktas kad suimtų ir išlaikytų kontrolę ją kai kas pavadino Galva ir visi sutartinai pripažįsta jog be jos nėra žmoniškumo bet kas jinai iš tikrųjų vìsa aukštai į veidą suimanti tapatybė plius visi pojūčiai lūpos akys nosis ausys angos pro kur įsileidžiama ir išleidžiama mūsų gyvenimo eismas dar viena išvada seno filosofo susirūpinusio steigti savo Metodą ant tobulų prigimties dėsnių kai poetas tenkinasi regėdamas ir dailininkas žvelgdamas vienas sako jog žinija yra daiktuose kitas jų tylą pamėgdžioja tada kai regėjimas srūva jo rankom tuo tarpu iš po kaktos akis prasimerkia ūmai ir visas kūnas laukia išpranašausiant būklę erdvės ir laiko šitojo ploto kur šviesa visą laiką skverbias pro tánkumas o akis vìsa sugauna ir suima paskui tą lėksmą sustabdo štai taip kuriamas vaizdas arba žodžio keistas suvirškinimas perkeičiantis ir nieko nesuvirškinantis perkeičiantis tobulai daiktus jiems suteikdamas iliuzinį įsikūnijimą po to ranka kyla ten aukštai prisilytėti pačių akių patirt po nagais jų tikrovę tačiau kokios prigimties šie obuoliai pilnaviduriai ir visiškos kiáurymės su pačiam vidury bránduolu paslapties šulinys kur Nebūtis atsidengia galimas daiktas iškyla iš čia tamsus įkvėpimas iš nieko sukuriantis materialias prisiminimų figūras arba eilėraščius kartais akys įauga į veidrodį viena fiksuoja kitą šioji tą pirmą ieško slapties tos rūgšties kur tirpdo regą ir leidžia po ja žydėti nesačiai ir nyksmui daiktų bet rega ūmai perdreskia stiklą ašaros gelmę sudrumsčia vìsa sumenksta ir net geidulys suvokti kas pagaliau čia liko iš šito virsmo ir iš tos vietos pasislėpusios orbitos dubury nesužinosi niekad kaip buvo kai akis mokėsi savo darbo kaip vaikas tiesiai stovėt galbūt pasaulis tada merdėtų mirksnį kiekvieną lyg mėgdžiotų žvaigždę kas vakarą mirštančią ir ši pražūtinga naktis žiojėtų žiojėtų kadangi regos pačiam vidury būtų mirtis beveik neįmatoma taip akyse kiekvienas nešiotųs pasaulio pabaigą ir jo pradžią viską palaidota šviesoje ir nušvitimas kas kartą paplautų senos išminties pėdsakus ši užmarštis čia balzganas garas matai jį virpantį tarsi rãtilus kai per plačiai akys atmerktos bet vis dar ieškantis to ko nematyti ten kur jo matoma klausimas užuot ištrynęs legendą gaivina mūsų visa ko apetitą tuotarp ataidi aidas metamo kauliuko praeities ant ateities užritinto akis ūmai palieka vėl mąsli į nosį žiūri į lūpas žiūri į odą ieško ausies svarsto ką kiekvienas pasilaikęs to laiko dar prieš tai kai žodis jas užkloja galvoja apie kai kurias esmingas nuogybes paskui akis savin sugrįžta ir beregi vien tik neaiškią erdvę veltui bando prieš ją užsimerkti o taria laiko balsas saugokis egzistuot nepakanka būti gyvam šiais virtualios beprotystės laikais tu pirmiausia sukūrei reginį užuot lenkęsis tikrovei štai tu vaizdų suvarpytas būk savo paties iliuzija kad jų išvengtum

aš išeičiau ant kalno pažiūrėčiau į jūrą paklausyčiau, gal kalba ko taip šalta ir liūdna lyg lietuvės dainuotų kur nepateka saulė pusę metų, lyg nuotrauka kur kiekvienas – nesavas tarp savų, o išdavusių pragaištingas metalas gaila ėmusių, davusių vienas varganas galas begalinėse plynėse sniegą pusto ar smėlį bangos kilsta krūtinėse – ak, dangaus žydrumėli

čia karūna, čia jos veidą uždengia plaukai, o čia mažas berniukas oi, dar nenupiešiau rankų Viešpatie su viešpačiukais kuo jam kabintis reikės į gyvenimą kuo nuo gyvenimo gintis, žiūrėk kaip pabalo balsas, nei bėgti, nei rėkt pavargau, ar negrįžta, ar nesivaidena pasviręs, į vyrą šiek tiek panašus, šiek tiek į madoną su kūdikiu, lapų vainikas pabūsiu lauke prie tavęs, palytėk tarpus sienojų, ten samaną žalią pernykštę per nykštį didesnis jau šiemet rantas į staktą aukščiau vis įsikerta randas senasis gražiai užsitraukia per žiemą randasi naujas, kol metai išeina į šipulius šitaip aukštėja skiedrynas, raudoni sliekai jo pakojy, o džiaugsmas babutei iš turgaus parnešus krakmolo saldainį, margais popierėliais taisytą, atgurga pavasaris, vėl iškeliauja, graso, negrįšiu grąžą gali pasilikt negrynaisiais griovelių vandenimis polaidiniais, įgriso grįžčiot per petį, ko nepametęs, įgalūs gėlių pardavėjai, o gėlės iš piešinio nieko nepriešinu, laukiu kol debesys, viso gyvenimo šviesą sugėrę, plaukui nutrūkus, tėkšis veidu į lauką

vienąkart vienas – kiek mūsų? vienas ir vienas? ar du? trečias negrįš jau iš prūsų – ten dabar tyruos gūdu broli dvyny, nenumirkim būkim, dvyny, amžini lekia balandis su mirta – spjaudantis ugnimi broli, vai kalkim tiltelį per Nemunėlį – abu vienąkart vienas gali būti daugiau nei du

dykinėjanti Dievo paukštė vakar čiauškėjus many dingo kaip sapnas, kaip sidabrinė Čako grandinė jēga, siela ar сила kas ten iš gylio kyla ąžuolo stuburu kopia šamano vaikas prie lizdo trim slidžiais skersinėtais slanksteliais tyli perinti paukštė

mirusi motina grįžta pas savo našlaitį regi, kaip šlaistosi lietūs be vietos, kaip garma nuo šlaito kaip eigulys iš Kairėnų, praėjusiam amžiuj tapytas brenda per amžiną dangų, kur mėnuo dar regi pražydus žydės portretą ir blyškią per lietų valstietės mergaitės galvutę su verbomis dar iš Lukiškių turgaus Kaziuko liūdi užburtos, palaimintos, laimė nejau ir nuo jų nusisuko Baltupių eglė sesuo ir žmona, o numirusi trečiąją parą po atgimimo sapnuoja viena vis tą patį geltoną košmarą žviegia saulutės kelmų iš po suodino sniego šalpusnių Dieve, uola neprislėk, kad po kryžių saulutėm nubusčiau varvarčiom eglės sakais, tai, sakai, visą kelią ir lijo nieko, našlaiti, neteisk ir prieš nieką nešveisk kalavijo lieka teisybės tenai vien raudonos ražienos po pjūčiai ištakos vien iš dantų, iš sutinusių lūpų kampučių tvino tie lietūs ir tvins, negali jų, sūnau: nemylėti mano portretą pažins, šunimi išlaižys iš paletės

pirmąkart rašau su tokia baime, kad nesustočiau kad nesibaigtų gyvenimas, neprasidėtų istorija gera apsakyt, patogi sueiliuot, švelniažodė šimtą kartų jau buvus, šią sekundę – jau buvus kambaryje, kur gėlės baisiai veši, nepasotina kas imasi ir tęsiasi savaime, Šventas Raštas pirmūnės nepailstamu dailyraščiu rašytas, ir nekaltos kavos kantatos po išpažinčių ir atgailų kai spinduliai susminga ir apšviečia kas kartą pirmąkart tylesnis už gėlės šaknis paskambint per visą Pasvalį keli nuvytę telefonai, tuksi Dievo plaktukas sukalti eilėraščio kubui budžiu, vos užmigsiu, iš karto pakeis plaktuku fanerinėms dėžutėms užkalinėti išaugtinių įsmėlusių skudurų siuntiniams visą laiką kas nors mus atplėšo žliumbiau tarsi veršis ir plūdaus ir nieko pakeist, paauglystės dienotvarkė keltis ir praustis, sūnus nesimoko istorijos

juodam lange į tavo pusę pro pinijas geltonas lempos gaubtas kerojas ir nevysta, ir nevyksta daugiau jau nieko – vien tik, kas įvykę mėnulis piešia ant kelių blyškiais šešėliais nuo Verkių, nuo Žaliųjų ežerų lig mūsų laiptinės lig ryto išstovėtos, pasilgtõs nėra tavęs nakty, vien naktys tavyje kaip metų drumzlės, vienatvės klampios nuogulos lange mėnulio pragulos į ežerą kraujuoja keliai jau perkasti, bekryptėmis apylankom geltonos valandos kažkur vis lekia ir užsimuša

kieno atrodysim nuolaužos, kai mūsų žodžius kas spėlios bandys sulipdyti iš šukių mums patiems neįžiūrimą raštą: pašvaistės, miražų vaivorykštės – viskas savigyna nestatykim smėlynuos namų nei kalnuos tas beribis bėgimas – stovėjimas vietoj, tik smėlis po kojomis bėga, tik dūla kalnynai į žvirgždą, ten lysvės nesukasi, vagos neišversi – bergždynas net auksinis dainavimo skliautas tėra regimybė pažiūrėk, pelenuos kaip pajuosta kaip pažaliuoja nuo ašarų, skydą iš nuolaužų mūsų vargu kas sudės