Vladas Braziūnas


* * *


pušynėtos žemos vietos ir užlietos plačios pievos aš čia vienas ir per lėtas, su manim tik senas dievas pasakoja kaip per rūką, o paskiau tik rūko liūdnas neša upė atviruką, apverstą vaizdu į dugną o į dangų susilieję rašmenys, pernykštės pėdos ant pernykščio pilko sniego, ant sutirpusios lyties leidžias sniegenos šermukšnių, kyla žvirbliai nepasėdos dygsta avižos nesėtos, ateičiai nelieka vietos, ji neturi ateities

Stockholm–Arlanda, 2006.IV.1

Literatūra ir menas. – 2007. – Vasario 2. – P. 1. – Iliustr.: Alio Balbieriaus fotografija. – Prieiga per internetą (žiūrėta 2007.II.13): http://ct.svs.lt/lmenas/?leid_id=3128;
Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj: [nauji eilėraščiai ir eilėraščiai iš ankstesnių rinkinių] / sudarė Elena Baliutytė. – Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 2007. – P. 294. – (Gyvoji poezija / [serijos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė]). – Elenos Baliutytės straipsnis „Herojaus išbandymas ugnimi, vandeniu, oru ir kitomis stichijomis per būtąjį nebaigtinį“ p. 6–31. – Priedas: 2 kompaktinės garso plokštelės / įrašė Virginijus Gasiliūnas. – Kompaktinėje plokštelėje (CD-2.75) eilėraštį skaito Skaidrius Kandratavičius.


veľke sú noci / grandes sont les nuits / naktys yra didelės (2006)

Braziunas, Vladas. /veľke sú noci / grandes sont les nuits / naktys yra didelės/ / Výber zostavila a zredigovala Miroslava Vallová. – Bratislava: Edícia Viachlasne Literárne informačné centrum, 2006. – 44 p.

Rasa Pakalkienė


Rašytojui sunku pasakyti "ne"

Daug vyksmo, darbų, viena kita ramybės salelė - tokie buvo šie metai rašytojui ir vertėjui Vladui Braziūnui

- Kokie jums buvo šie metai: ramūs, kūrybiškai derlingi, o gal įsukti įvykių sūkurio?

- Spalio 20-ąją vairavau į Biržus, į bičiulio Alio Balbieriaus fotografijų parodos uždarymą ir jo eseistikos knygos "Trobelė ant debesies" pristatymą. Kelias nuo Panevėžio iki mano Pasvalio baigiamas taisyti, pakeliuos išjudintų žemių sankasos - žydi svėrės ir kitoks pavasaris. Ryškiai žaliuose vasaros laukuose ganosi karvės. Geltonuoja rudens medžiai. Iš ryto karves ir visą žalumą užsnigo. Regis, tie visi metų laikai vienukart tebesitęsia. Man metai irgi - kaip tie metų laikai - visokie vienukart: ir su menkomis, įsigyvenimo ramybės salomis, ir su šiokiu tokiu kūrybos derliumi, ir su įvykių sūkuriais, vis labiau mane trikdančiais, bet niekaip neatsikratomais: tai pats ką sugalvoju, tai nemoku atsisakyti, kur kviečiamas prisidėti ar naštą užsikrauti. Stengiuosi mokytis rinktis, ko atsisakyti, bet vis labiau savimi nusiviliu: tas mokslas - ne man.

Iš netyčinių paties susigalvojimų daugiausia kraujo išsiurbęs, bet ir malonumo suteikęs "Magnus Ducatus Poesis" atsiradimas. Kol kas iškalbiausias jo ženklas - poetinis muzikinis vyksmas Lietuvos ambasadoje Minske, paminint mūsų Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dieną. Lietuviai, baltarusiai, lenkai, rusai, ukrainai poetai ir Lietuvos, Baltarusijos, Latvijos muzikai sukūrėme vieną originalaus žanro kūrinį. Liksiantį atmintyje bei kompaktinėje vaizdo ir garso plokštelėje. Džiaugiuosi, galėdamas ją įdėti pirmajan "Magnus Ducatus Poesis" almanachan, kurį pristatysim, kai kitąmet tokį vyksmą rengsime jau plačiau - Vilniuje, Minske, Kijeve...

Didžiausias pasitenkinimas, žinoma, knygos. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas parengė ir leidžia mano poezijos rinktinę, kartu - dvi kompaktinės garso plokštelės: skaitau pats, skaito kolegos ir bičiuliai. Gal ką iš ten išgirsime ir Vilniaus knygų mugėje. Ten taip pat turėtų pasirodyti ir mano verstas Rainerio Marijos Rilke's "Rožių" ciklas ("Apostrofos" leidykla). Verstas iš prancūzų kalbos: Rilkė rašė ir taip. Tai pačiai leidyklai įteikiau ir savo naujų eilėraščių rinkinį "Priedainė", inkrustuotą vertimais iš latvių poezijos (latviškai "priedaine" - "pušynas, pušynė"). Džiaugiuosi, kad visų tų knygų dailininkė - Sigutė Chlebinskaitė. Kas dar? "Krontos" leidyklai seniai įteiktas Švedijos latvio Jurio Kronbergo eilėraščių ciklas "Vilkas Vienakis"; jam specialiai sukurta muzika, taigi kompaktinėje plokštelėje turės skaityti vertėjas. Tik kad leidykla kol kas kitkuo, matyt, užsiėmusi... Laukiu ir paskutinių savo mielos vertėjos Genovaitės Dručkutės pataisų: eilėraščių rinkinys turi keliauti Paryžiaus "L'Harmattan" leidyklon. Tiesa, šiemet mano eilėraščių rinkinuką išleido Slovakų literatūros centras - slovakiškai, prancūziškai ir šiek tiek lietuviškai. A, gal dar pagaliau debiutuosiu ir kaip vaikų poetas: seną neišleistą rinkinį prisiminė "Vagos" leidykla.

Dar buvo fotografijos parodų, jų dar, ko gera, ir bus...

- Vasarojote Latvijoje. O kur žiemojate? Ir kokios nuotaikos jus apėmusios šią besniegę žiemą metams baigiantis?

- Tikrai nėra atokvėpio. Dėl minėto almanacho ir naujo "Magnus Ducatus Poesis" vyksmo rūpesčių - per kelias šalis. Dar drauge su Marku Roduneriu - retoromanų poezijos rinkinys. Vertimai baltarusių poezijos antologijai. Laikas kibti sudarinėti (su Andrijumi Bondaru) - ukrainų poezijos antologiją, versti jai. Rūpintis vertimais, versti - prancūzų poezijos antologijai, sudarytai Marco Fontanos. Širdies skola - ar drauge su kitais, ar vienam (būtų lengviau) sukurti knygą apie Vilniaus universiteto kraštotyrininkų romuvą, man kūrybiškai reikšmingą ir žmoniškai brangią... Bet svarbiausia - Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos pavedimu sudarinėju atsiminimų apie Eduardą Mieželaitį rinktinę, kalbinu žmones, įkyriu...

Čia labai asmeniška sąskaityba. Bet labai asmeniška, skaudu - ir Gintaro Beresnevičiaus žūtis, ir Elenos Nijolės Bukelienės mirtis. Retėja žmonių, mane supratusių ir palaikiusių. Mano amžiuje į netektis, net absurdiškas, jau reikėtų žiūrėti ramiau, bet irgi nemoku. Gyvenimas per trumpas, kad žmogus išmoktum.

Va atgaiva ir paguoda: Kalėdų koncertas Bernardinų bažnyčioje. Algirdo Martinaičio oratorijos "Šv. Pranciškaus Kalėdos" fragmentas "Pranciškaus prakartėlė" - rašau tai oratorijai žodžius, irgi tebedirbame...


Lietuvos žinios Nr. 299 (11636), 2006 gruodžio 30 d.
http://www.lzinios.lt/lt/2006-12-30/zmones/rasytojui_sunku_p...


Irma Balčiūnienė


KAI KŪNAS TIRPSTA MUZIKOS IR POEZIJOS UGNY…

o kūnas tirpsta muzikos ugny garsai šventi, ir angelas jų klauso pamiršęs, kad meni, jog gyveni užspaudžia pirštai tavo žvilgsnį blausų ir kūnas tirpsta muzikos ugny Vladas Braziūnas


Na ir ką čia bepasakysi? Tai įvyko ir pas mus. Pas mus – Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kovo 23 dieną, 17 valandą.

Apie Vlado Braziūno, Algirdo Klovos, folkloro grupės "Vydraga" bendrą kūrinį – Iš naminio audimo dainos: kompoziciją poeto balsui ir skambančiai gausai (leidykla "Kronta", Vilnius, 2005), profesionaliai apipavidalintą dailininkės Sigutės Chlebinskaitės, gandai sklandė senokai. Vienas paskui kitą pasirodė straipsniai. Metuose nemažo formato balta knyga ir į ją tvarkingai įdėta plokštele žavėjosi Valentinas Sventickas: Galima klausytis, galima skaityti, galima klausytis skaitant knygą (str. "Kas išsipildė"), o prieš pat vakarą Nemuno savaitraštis išspausdino V. Braziūno atsakymus į Ričardo Šileikos paklausimus (str. "Iš Šiaurės Lietuvos pievų, prikupėjusių žalių žolių plazdėjimo"). Taigi, pasakyta ir parašyta kone viskas. Beliko savo akimis pamatyti, savo ausimis išgirsti, baltutėlaitę žvaigždėtą knygą (tegul ginčijasi kas tik nori, bet kaip gi tą kūrinį kitaip pavadinsi?) pačiupinėti...

Tie, kas atėjo į šio ypatingo leidinio pristatymą, turėjo didžiulį malonumą – atsigavo "dūšios", nurimo galvos skausmai. Užbūrė kompozitoriaus A. Klovos rankose magiškai besikeičiančių instrumentų, anot Skirmanto Valento, visokių švilpynių, birbynių ir kitų vabalėlių, garsai, o nuo poeto V. Braziūno skaitomų eilių per klausančiųjų kūnus tai skruzdėlės bėgiojo, tai lūpos užsidegdavo švelnia šypsena, tai akys kažin kodėl aprasodavo... Nepaprastas leidinys, nepaprastas ir jo pristatymas...

Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, pasidžiaugdama autorių kolektyvo nepaprastu darbu, knygą pavadino didžiuliu tautosakos, muzikos, poezijos, puikios prozos lobynu. Tai, anot jos, kaip kokia enciklopedija, kaip žinynas.

Profesorė Elena Bukelienė trumpai priminė A. Klovos ir V. Braziūno pažintį prieš gerus tris dešimtmečius, 2004-aisiais įvykusį Tarptautinį instrumentinės liaudies muzikos festivalį "Griežynė", kuriame pirmą kartą buvo atlikta kompozicija, atkreipė dėmesį ne tik į poeto parašytus gyvus, modernius tekstus, augančius iš etninės kultūros šaknų, bet ir paratekstus, pasidalino kitomis savo įžvalgomis. Pasak profesorės E. Bukelienės, V. Braziūno eilėraščiai – lyg kalbos archeologija, ir tas jausmas ypač sustiprėja klausantis paties poeto. Profesorė pasakė, kad, nors knyga neskamba, dvi meno rūšys – muzika ir poezija - tarsi peržengė savo ribas, susiliejo, o bendradarbiavimo rezultatas yra unikalus ir labai vertingas.

Folkloro specialistė Bronė Stundžienė pabrėžė, kad šios knygos negalima vadinti knyga, negalima vadinti kūriniu, o reikėtų vadinti tiesiog – Iš naminio audimo dainos. Tai knyga, pasak B. Stundžienės, skirta senosios tradicijos žinovams: čia dvelkia archaiškais dalykais, kur susilieja žodis, judesys, mimika, o A. Klovos ir V. Braziūno duetas kiekvieną kartą skamba vis kitaip. Dar B. Stundžienė atkreipė dėmesį į savitus knygos komentarus, pvz.: Per medinį brūklį Algirdas braukia medine lazdele imituodamas eilėraščio ritmą, esančius tarp eilėraščių ir paratekstų, ir patarė neskaityti šios poezijos ir neklausyti šios muzikos vienu ypu – kaip kad laumės neduoda išvynioti visos dovanos iš karto... Palinkėjusi autoriams antrojo leidinio tomo, sulaukė kompozitoriaus A. Klovos patvirtinimo, kad jis tikrai bus – būsianti tai tarmiška poezija su aukštaitiška muzika.

Ačiū už leidinį, už muziką... Tiesiog už malonumą.

P.S. Kaip ir buvo skelbta renginio kvietimuose, prieš kūrybos vakarą Maironio lietuvių literatūros muziejuje buvo atidaryta Vlado Braziūno fotografijų paroda "Tiesiog mieli veidai". Joje – rašytojų, muzikų, aktorių portretai. Paroda veiks iki balandžio mėnesio vidurio. Maloniai kviečiame aplankyti.
http://www.maironiomuziejus.lt/lt/maironiomuziejus/renginiai...

Šiuomet, kaip gal pastebėsite, svetainė yra patobulinta. Bet kol kas nespėta visų duomenų perimti iš ankstesnės, užtat jei ko neradote, dar kviesčiau praverti ir jos duris.

Ankstesnė svetainė

Vladas Braziūnas


trumpa laiko istorija

Lesiai Ukrainkai klausykit to, kurs krūpčioja nuo menkiausio garso sekite įkandin, būkite romūs ir budrūs kalbėjomės – apie ką? apie akacijų skaidrų medų apie tyliąsias darbo ir atilsio valandas apie matmenis, begalybę vis dalančius dalyti mėginančius, o beviltiškai, ką tu išgriebsi jūrą iš lašo ar laštako, iš aprasojusio lašinio bryzo brizo, lengvučio vėjo, dvelksmas – kuo išmatuotinas? gal apie jį kalbėjomės? laikas jau buvo atodrėkis laikas žydėjo, snigo, ilgų nežadėjo metų, nekalbėjo apie ligas virė uogienes, skaitė, vertė eilėraščius, gydytis kaulų džiovos važiavo į Druskininkus, druskos parsivežė Lvovan, pati sukristalėjo į klasikę druska – į mylimą miestą, panašų į Vilnių, pilną kalvų ir kalbų, ir tautų, beirkluojančių miestą kas sau, tarpais po rūką klajojančių, tarpais įsauly besiirstančių, užsisvajojusių, tarpstančių irstančių, tarpais į gailią rasą pavirstančių, nė nesuprasi druska ar skirstančių nuospaudų šármas išsiskirstė po mano kiaurus kaulus ir plaukus, virto į šarmą, romantiškai šnekant, o paprasčiau – į žilę, virto į ataugą ant mažylio, į Bitės kuprą, vis tiek – į skaidrų akacijų medų

Fabijoniškės–Druskininkai–Fabijoniškės, 2006.XI.22–XII.3


Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika = robežu pārvarēšana = пераадoленьне мeжаў = pokonywanie granic = подолання меж = преодоление рубежей = surmounting boundaries: 2006–2007 / Sudarė ir parengė Vladas Braziūnas. – Vilnius: Petro ofsetas, 2007. – P. 95;
Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj: [nauji eilėraščiai ir eilėraščiai iš ankstesnių rinkinių] / sudarė Elena Baliutytė. – Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 2007. – P. 160. – (Gyvoji poezija / [serijos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė]). – Elenos Baliutytės str. „Herojaus išbandymas ugnimi, vandeniu, oru ir kitomis stichijomis per būtąjį nebaigtinį“ p. 6–31. – Priedas: 2 kompaktinės garso plokštelės / įrašė Virginijus Gasiliūnas;
http://www.balticsealibrary.info/index.php?option=com_flexic....


Vladas Braziūnas


* * *

tvankioje Pietų šalies lauko kavinukėj kur renkasi poetai, dar nepažįstami kalbos apie kalbas, įtariai nepražystančias neprasiskleidžiančias, vystančias ant užsilaukusių lūpų miestas yra žmogus, turintis vardą ir tarseną miestas tursenantis, miestas, zovada lekiantis žodžius tai išversi, ištversi, bet svetimo miesto arkose nors pasikart, Odisėjau, šunes nelakinti springsta metaforom, duobę išrausia ir pakasa duota kasvakar, kas metai, o kas minutę neduota būti ant lūpų kaip liūdi kalba nepasakoma tavo Itakė ar mano aukso raselė meduota nenukrečiama, neišsaugoma vienà kaip ir viskas – víena

Ljubliana–Lipica, 2005.IX.7



Vladas Braziūnas


* * *

išeis į šventlaikį tie Šventaragio žmonės rãgas liepsnos mos, ragas ugnies švies sumedžioto žvėries, kvies gentį į puotą, krikščionys sulėks neprašyti, dievus apgalės, pilies bažnyčioje plavinėja paklystžvakės, tavo porėto kūno akliraštį skaito mano nervų galūnės, griūna randai ant randų po avarijų, po vegetavimo amžius nesuskaičiuojamo laiko, paklaikus klausaisi piano ar forte juodų vienuolynų, pavargusios sienos vos laikos kontraforsų ramentai trupa, lūpos apšąšta pavėjy bučiuojantis, vėlinas vaikas užaugt pasimatyman penktą ir šeštą ir paskutinę valandą, ramstos į tvorą šviežiai suvaikėjęs seniokas, seniaĩ išėję svečiai ir sẽniai išsivadėjusį juoką srebia su dugno mielėm lengvabūdis, paklusęs akimirkai gal iš už girių iš už mėlynųjų, kur žmonės, jau mirusie moja akliem mano pirštam, vienintelei tau bemieliem

Fabijoniškės, 2003.XI.26–27

Poezijos pavasaris 2004 / Sudaryt. Rimantas Kmita. – Vilnius: Vaga, 2004. – P. 183;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 19.


Vladas Braziūnas


* * *

išsižios rudeniop pamotėjanti saulė, nebūta stingty apsistojusio tárpijų laiko, atolo, atpuvusio rugio ar bulvės buvęs yra tik dabar, o nebuvęs per amžinus amžius tik nesumoju katras, kurio aš atsimint neįstengiu gegutė kukuoja namo, o ką privalėjau išperint iš kur šita kirbinė žodžių, kiekvienas nuduoda, kad mano kalbõs namuose nuo sienojų senų atsiknoję gyvenimai tapetų ir laikraščių dūlantys sluoksniai ir draiskanos trupančios musių tupėta ir mūsų pakilta ir pėdinta, laukta susėdus, nutykus ir galvą nunėrus tykota grįšiančio žvėrio, iš užjūrių plaukta, į krantą leista balandės ir varnos, o žinios kasdien vis tos pačios akys tik plačios, vyzdžiai, lietuje atmirkyti, skaidrėja markstos prieš saulę, gal jau paskutinę ir švelnią pamotė patalą kloja, kilnoja paklodes ir purto purvinas rožlapių purpuras nugula kojas ir slenkstį

Fabijoniškės, 2005.VIII.6



Syndicate content