- Kokie jums buvo šie metai: ramūs, kūrybiškai derlingi, o gal įsukti įvykių sūkurio?
- Spalio 20-ąją vairavau į Biržus, į bičiulio Alio Balbieriaus fotografijų parodos uždarymą ir jo eseistikos knygos "Trobelė ant debesies" pristatymą. Kelias nuo Panevėžio iki mano Pasvalio baigiamas taisyti, pakeliuos išjudintų žemių sankasos - žydi svėrės ir kitoks pavasaris. Ryškiai žaliuose vasaros laukuose ganosi karvės. Geltonuoja rudens medžiai. Iš ryto karves ir visą žalumą užsnigo. Regis, tie visi metų laikai vienukart tebesitęsia. Man metai irgi - kaip tie metų laikai - visokie vienukart: ir su menkomis, įsigyvenimo ramybės salomis, ir su šiokiu tokiu kūrybos derliumi, ir su įvykių sūkuriais, vis labiau mane trikdančiais, bet niekaip neatsikratomais: tai pats ką sugalvoju, tai nemoku atsisakyti, kur kviečiamas prisidėti ar naštą užsikrauti. Stengiuosi mokytis rinktis, ko atsisakyti, bet vis labiau savimi nusiviliu: tas mokslas - ne man.
Iš netyčinių paties susigalvojimų daugiausia kraujo išsiurbęs, bet ir malonumo suteikęs "Magnus Ducatus Poesis" atsiradimas. Kol kas iškalbiausias jo ženklas - poetinis muzikinis vyksmas Lietuvos ambasadoje Minske, paminint mūsų Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dieną. Lietuviai, baltarusiai, lenkai, rusai, ukrainai poetai ir Lietuvos, Baltarusijos, Latvijos muzikai sukūrėme vieną originalaus žanro kūrinį. Liksiantį atmintyje bei kompaktinėje vaizdo ir garso plokštelėje. Džiaugiuosi, galėdamas ją įdėti pirmajan "Magnus Ducatus Poesis" almanachan, kurį pristatysim, kai kitąmet tokį vyksmą rengsime jau plačiau - Vilniuje, Minske, Kijeve...
Didžiausias pasitenkinimas, žinoma, knygos. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas parengė ir leidžia mano poezijos rinktinę, kartu - dvi kompaktinės garso plokštelės: skaitau pats, skaito kolegos ir bičiuliai. Gal ką iš ten išgirsime ir Vilniaus knygų mugėje. Ten taip pat turėtų pasirodyti ir mano verstas Rainerio Marijos Rilke's "Rožių" ciklas ("Apostrofos" leidykla). Verstas iš prancūzų kalbos: Rilkė rašė ir taip. Tai pačiai leidyklai įteikiau ir savo naujų eilėraščių rinkinį "Priedainė", inkrustuotą vertimais iš latvių poezijos (latviškai "priedaine" - "pušynas, pušynė"). Džiaugiuosi, kad visų tų knygų dailininkė - Sigutė Chlebinskaitė. Kas dar? "Krontos" leidyklai seniai įteiktas Švedijos latvio Jurio Kronbergo eilėraščių ciklas "Vilkas Vienakis"; jam specialiai sukurta muzika, taigi kompaktinėje plokštelėje turės skaityti vertėjas. Tik kad leidykla kol kas kitkuo, matyt, užsiėmusi... Laukiu ir paskutinių savo mielos vertėjos Genovaitės Dručkutės pataisų: eilėraščių rinkinys turi keliauti Paryžiaus "L'Harmattan" leidyklon. Tiesa, šiemet mano eilėraščių rinkinuką išleido Slovakų literatūros centras - slovakiškai, prancūziškai ir šiek tiek lietuviškai. A, gal dar pagaliau debiutuosiu ir kaip vaikų poetas: seną neišleistą rinkinį prisiminė "Vagos" leidykla.
Dar buvo fotografijos parodų, jų dar, ko gera, ir bus...
- Vasarojote Latvijoje. O kur žiemojate? Ir kokios nuotaikos jus apėmusios šią besniegę žiemą metams baigiantis?
- Tikrai nėra atokvėpio. Dėl minėto almanacho ir naujo "Magnus Ducatus Poesis" vyksmo rūpesčių - per kelias šalis. Dar drauge su Marku Roduneriu - retoromanų poezijos rinkinys. Vertimai baltarusių poezijos antologijai. Laikas kibti sudarinėti (su Andrijumi Bondaru) - ukrainų poezijos antologiją, versti jai. Rūpintis vertimais, versti - prancūzų poezijos antologijai, sudarytai Marco Fontanos. Širdies skola - ar drauge su kitais, ar vienam (būtų lengviau) sukurti knygą apie Vilniaus universiteto kraštotyrininkų romuvą, man kūrybiškai reikšmingą ir žmoniškai brangią... Bet svarbiausia - Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos pavedimu sudarinėju atsiminimų apie Eduardą Mieželaitį rinktinę, kalbinu žmones, įkyriu...
Čia labai asmeniška sąskaityba. Bet labai asmeniška, skaudu - ir Gintaro Beresnevičiaus žūtis, ir Elenos Nijolės Bukelienės mirtis. Retėja žmonių, mane supratusių ir palaikiusių. Mano amžiuje į netektis, net absurdiškas, jau reikėtų žiūrėti ramiau, bet irgi nemoku. Gyvenimas per trumpas, kad žmogus išmoktum.
Va atgaiva ir paguoda: Kalėdų koncertas Bernardinų bažnyčioje. Algirdo Martinaičio oratorijos "Šv. Pranciškaus Kalėdos" fragmentas "Pranciškaus prakartėlė" - rašau tai oratorijai žodžius, irgi tebedirbame...
Na ir ką čia bepasakysi? Tai įvyko ir pas mus. Pas mus – Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kovo 23 dieną, 17 valandą.
Apie Vlado Braziūno, Algirdo Klovos, folkloro grupės "Vydraga" bendrą kūrinį – Iš naminio audimo dainos: kompoziciją poeto balsui ir skambančiai gausai (leidykla "Kronta", Vilnius, 2005), profesionaliai apipavidalintą dailininkės Sigutės Chlebinskaitės, gandai sklandė senokai. Vienas paskui kitą pasirodė straipsniai. Metuose nemažo formato balta knyga ir į ją tvarkingai įdėta plokštele žavėjosi Valentinas Sventickas: Galima klausytis, galima skaityti, galima klausytis skaitant knygą (str. "Kas išsipildė"), o prieš pat vakarą Nemuno savaitraštis išspausdino V. Braziūno atsakymus į Ričardo Šileikos paklausimus (str. "Iš Šiaurės Lietuvos pievų, prikupėjusių žalių žolių plazdėjimo"). Taigi, pasakyta ir parašyta kone viskas. Beliko savo akimis pamatyti, savo ausimis išgirsti, baltutėlaitę žvaigždėtą knygą (tegul ginčijasi kas tik nori, bet kaip gi tą kūrinį kitaip pavadinsi?) pačiupinėti...
Tie, kas atėjo į šio ypatingo leidinio pristatymą, turėjo didžiulį malonumą – atsigavo "dūšios", nurimo galvos skausmai. Užbūrė kompozitoriaus A. Klovos rankose magiškai besikeičiančių instrumentų, anot Skirmanto Valento, visokių švilpynių, birbynių ir kitų vabalėlių, garsai, o nuo poeto V. Braziūno skaitomų eilių per klausančiųjų kūnus tai skruzdėlės bėgiojo, tai lūpos užsidegdavo švelnia šypsena, tai akys kažin kodėl aprasodavo... Nepaprastas leidinys, nepaprastas ir jo pristatymas...
Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, pasidžiaugdama autorių kolektyvo nepaprastu darbu, knygą pavadino didžiuliu tautosakos, muzikos, poezijos, puikios prozos lobynu. Tai, anot jos, kaip kokia enciklopedija, kaip žinynas.
Profesorė Elena Bukelienė trumpai priminė A. Klovos ir V. Braziūno pažintį prieš gerus tris dešimtmečius, 2004-aisiais įvykusį Tarptautinį instrumentinės liaudies muzikos festivalį "Griežynė", kuriame pirmą kartą buvo atlikta kompozicija, atkreipė dėmesį ne tik į poeto parašytus gyvus, modernius tekstus, augančius iš etninės kultūros šaknų, bet ir paratekstus, pasidalino kitomis savo įžvalgomis. Pasak profesorės E. Bukelienės, V. Braziūno eilėraščiai – lyg kalbos archeologija, ir tas jausmas ypač sustiprėja klausantis paties poeto. Profesorė pasakė, kad, nors knyga neskamba, dvi meno rūšys – muzika ir poezija - tarsi peržengė savo ribas, susiliejo, o bendradarbiavimo rezultatas yra unikalus ir labai vertingas.
Folkloro specialistė Bronė Stundžienė pabrėžė, kad šios knygos negalima vadinti knyga, negalima vadinti kūriniu, o reikėtų vadinti tiesiog – Iš naminio audimo dainos. Tai knyga, pasak B. Stundžienės, skirta senosios tradicijos žinovams: čia dvelkia archaiškais dalykais, kur susilieja žodis, judesys, mimika, o A. Klovos ir V. Braziūno duetas kiekvieną kartą skamba vis kitaip. Dar B. Stundžienė atkreipė dėmesį į savitus knygos komentarus, pvz.: Per medinį brūklį Algirdas braukia medine lazdele imituodamas eilėraščio ritmą, esančius tarp eilėraščių ir paratekstų, ir patarė neskaityti šios poezijos ir neklausyti šios muzikos vienu ypu – kaip kad laumės neduoda išvynioti visos dovanos iš karto... Palinkėjusi autoriams antrojo leidinio tomo, sulaukė kompozitoriaus A. Klovos patvirtinimo, kad jis tikrai bus – būsianti tai tarmiška poezija su aukštaitiška muzika.
Ačiū už leidinį, už muziką... Tiesiog už malonumą.
P.S. Kaip ir buvo skelbta renginio kvietimuose, prieš kūrybos vakarą Maironio lietuvių literatūros muziejuje buvo atidaryta Vlado Braziūno fotografijų paroda "Tiesiog mieli veidai". Joje – rašytojų, muzikų, aktorių portretai. Paroda veiks iki balandžio mėnesio vidurio. Maloniai kviečiame aplankyti.
http://www.maironiomuziejus.lt/lt/maironiomuziejus/renginiai...