Į pradžią

Knuts Skujenieks


m+k+č*

pats pusdienas vidus pats vidus pats lielākais bula laiks no vecupēm gāršām un dūksnām kāpj debesīs kristāla tvaiks un smaržo pēc vaivarājiem pēc nāves pēc pasauļu sfērām un debesīs atkārtojas tas avots no kura mēs dzērām un trīskāršojas visapkārt tas dzelžainais kraukļa kāss un zelta dālderu sauja no priedes nolupinās un aizsalst dienvidū ezers zirgs dūkanā mākonī skrej un aitas apvārsni salaužot zvaigžņainās balsīs blēj pats lielākais kalna ozols sēž tronī vērīgs un gauss ir viņam aizsaules acs ir viņam pazames auss zem simttūkstošgadīgām kāpām miegaina jūra most tā ir tāda spoku stunda ko mirstot pat nenoģērbs nost mēs nepazīstam vairs sevi tik vainīgs ir bula laiks priekš bērniem un bērnubērniem sastindzis kristāla tvaiks * M. K. Čurļoņa iniciāļi

1975

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 160.

Knuts Skujenieks

m+k+č*

per patį vidudienį patį karštymetį pagiriais nuo vorupių ir nuo liūgynų dangun krištoliniai ūkai ir kvepia jie gailiais kvepia mirtim ir pasauliais ir sferom danguj vis kartojas šaltinis tas pats iš kurio atsigėrėm ir trigubinas aplink kranklio kosulys it geležies ir aukso talerių sauja atsilupa nuo pušies užšąla vidudienį ežeras lekia žirgas juosvais debesiais ir avys akiratį lauždamos bliauna žvaigždėtais balsais pats kalno didžiausias ąžuolas sėdi soste vangus dėmesys ir plečia akis anapusin ir požemin kreipia ausis po šimttūkstantmetėm kopom jūra markstosi greitai auš pamėklių tai valanda net ir mirštant nepasitrauks mes nebepažįstam savęs čia kalti karštymečio apkerai vaikams ir vaikų vaikams krištoliniai sustingę ūkai * M. K. Čiurlionio inicialai

1975

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 161;
Krantai. – 2008. – Nr. 4. – P. 22.

Knuts Skujenieks


* * *

pāri ņemunai zvaigzne runā zilā sentēvu valodā apakš zemes dun maizes rati augstu debesīs kauli dun pāri ņemunai zvaigzne runā un es nevaru iztulkot

1975

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 158.

Knuts Skujenieks

* * *

man žvaigždė per nemuną kalba žila protėvių prokalbe dunda požemy duonos ratai o padangėse dunda kaulai man žvaigždė per nemuną kalba tik išversti aš negaliu

1975

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 159;
Krantai. – 2008. – Nr. 4. – P. 22.

Hermanis Marģers-Majevskis


Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

Judita Vaičiūnaitė

 

                                                                                                                         Requiem aeternam...

Vieno gražiausių savo darbų – septynių eilėraščių ciklo „Kanonas Barborai Radvilaitei“ (šiandienine estetikos samprata šiam ciklui tiktų istorinės poemos statusas) baigiamąjį eilėraštį – suprantama, pagrindinio siužeto personažo Barboros monologą – Judita Vaičiūnaitė yra pradėjusi šitaip:

Aš būsiu ne pageltęs pergamentas. Aš nesensiu.

Man meilė bus galia išlikti, kaip poetui eilės.

Aš čia gimiau. Aš pavirtau čia Vilniaus renesansu.

Iš čia ir mano žavesys, per amžius neapleidęs…

Šią minutę, kai Juditos nebėra, kai lietingą ir liūdną 2001-ųjų vasario 12-ąją su ja atsisveikino beveik visi Lietuvos rašytojai – kaip tik šie žodžiai, mano manymu, suskambės naujai. Kartu – ne tik pajėgdami pridengti mūsų visų netekties kartėlį, bet ir atidengti – atidengti, ką mes iš tikrųjų esam praradę. Nes ši istorinė situacija, tapusi veik mitinė, šis per įvairių kartų ir įvairių tautų interpretacijas perėjęs pasakojimas apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Jurgio Radvilos seserį Barborą, prieš pat mirtį karūnuotą unijinės Lenkijos ir Lietuvos karalystės karaliene, – šis romantinis pasakojimas jau bus toks, koks dabar tolimais 1971-aisiais tobulai suskambo kaip Poetės širdies balsas… Kartu – dar vienu šio siužeto atnaujinimu žadindamas ir išdidžią lietuvių tautinę savimonę, tuomet jau snaudulin įgrimzdusią. Ir – kaip tik šia strofa jai yra pavykę tikriau nei kuria kita išsakyti, kaip suvokianti savąją menininkės paskirtį ir tikslą.

Ne, Judita Vaičiūnaitė nebuvo Barbora ir netroško karalienės karūnos. Iš tikrųjų jinai buvo labai moteriška, kartu ir stebėtinai baikšti moteris, ir jos sielą artimiau pažinti leidžia galbūt vienutėlė drąsos apraiška – galia visada pačiu laiku pasiduoti kūrybinės vienatvės troškimui, troškimui, be kurio poetas, atrodo, nė neįsivaizduojamas. Kitų kančios jai dažnai išspausdavo ašaras, ir dar – pačiomis netinkamiausiomis akimirkomis, kai atrodydavo, jog ašaroti – jokio reikalo.

Užtat, ko gera, ryškiausiai prisimenu, kaip kartą ligoninėje lankėm Egilą Plaudį (veikiausiai tai buvo 1980-aisiais). Egilas tuolaik atrodė labai gerai, mus pasveikino šilta „egiliška“ šypsena ir tuojau ėmėsi šveisti jam atneštą šokoladą. Ir kaip ilgai jis valgė, taip ilgai, taip ilgai Judita liejo ašaras… Vėliau ji man pasisakys lietuvišku žodžiu: jai tai buvę paprasčiausiai „graudu“.

Gal tik dabar pagaliau suprantu, kad ji buvo teisi – net ir prapliupdama ašaromis. Nes Egilui kokią blogą valandą jos galėjo praversti – kad ir mažiausias mažmožis, o vis dėlto. Gyvos ašaros dar gyvam poetui...

Ir, kaip man antrą dieną po laidotuvių pasakė jos dukra Ula (nė vieno kito, išskyrus kai kuriuos pačius artimiausius gimines, ji jau nebenorėjusi nė matyti), tuojau po visiškai jau beviltiškos operacijos, ką tik atsibudusi iš narkozės, jinai iškart ėmusi rašyti eilėraštį – savo paskutiniosios knygos paskutinįjį eilėraštį.

* * *

„Aš čia gimiau. Aš pavirtau čia Vilniaus renesansu“. Ar ne per stipriai... šitoks tvirtinimas pačios Poetės lūpomis? Gal vis dėlto čia tik jos pačios sukurtos Barboros burnon įdėti žodžiai... ir nieko daugiau?

Gal taip, gal ir ne. Veikiau kad ne. Suprantama... jinai juk rašė tik Barboros monologą! Bet žodžiai ir mintys tiko jai pačiai. Taip, taip – šios mintys; ligi pat galo išgyventos, lig smulkiausios skaidulėlės suprastos ir iškentėtos. Ir tik tada...

Nes ir šį, ir į jį panašius epinio užmojo eilėraščių ciklus kartą trumpai ir taikliai yra apibūdinęs subtilus jos kūrybos išmanytojas Kęstutis Nastopka: „asmeniškas išgyvenimas, nukreiptas į mitą ar istorinę situaciją, čia įgyja apibendrinančią prasmę“ (kn. „Išsprūstanti prasmė“). O kaip tik šiems „epinio užmojo“ ciklams priskirtini ir daugelis Juditos šedevrų – gana ilgai šlifuotas ir tik brandos metais baigtas tetraptikas „Kreta“; dramatiškas ciklas „Pro smėlio klodus“, jame kartu su senovės Egipto istorijos motyvais ir literatūrinėmis aliuzijomis yra aiškiai, labai aiškiai suvokiama graikų tragedijos genezė; tada – pats savičiausias, pats autentiškiausias ciklas, keturi „Odisėjos“ personažų – moterų dramatiški monologai „Keturi portretai“, ciklas, pirmąkart Mārio Čaklajo išverstas, visiems laikams yra užsiėmęs sau vietą ir Latvijoje.

Visa tai priskiriant – net jei priskirti tereiktų pačią mažiausią dalelę – netekties jausmas vis viena nebesitrauks.

Taip, man krito į akį tokia strofa; drįstu paliudyt...

Nes kas man dabar pasakys teisybę – visą teisybę? Ar dabar, kai jos, „Vilniaus renesanso“, nebėra, ar šis renesansas Lietuvoje dar išgalės tęstis?

Ar dabar jam nepritrūks Juditos Vaičiūnaitės poetinio žodžio išgalių?

* * *

Vis dėlto... Jei man leista akimirka tylos, šia akimirka ir pasinaudosiu. Iš nauja pradėdamas pirmiausia pasakysiu, kad pirmasis Juditos miestas buvo Kaunas, tai aiškiai matom susipažinę su kūryba – daugelyje knygų yra koks „dulkėtos Kauno saulės“ motyvas, koks Nemuno vandenų (ar ir šios upės krantų) motyvas, kokia mistiškai skaidri ir kartu beveik egzistencinė dvasinė pajauta, – ją Gastonas Bachelard’as, ko gera, būtų pavadinęs Ofelijos kompleksu.

Tie eilėraščiai, kuriuose ryškiausiai įsispaudę, kas pastebėta ir įsiminta vaikystės metais, atrodo pavaldūs tam tikram atviros struktūros judesiui, kurio metafizinį dinamizmą dažniausiai norėtum lyginti su heraklitiškojo srūvančio vandens judesiu.

Taip, tik jo – srauto, tėkmės, nusrūvančio laiko – srovėn akimirką įsibridę paprastai išsinešam ir laimės nuojautą. Dažniausiai panašią, nes, kad ir į kurį krantą išliptumėm, kai ką išsinešim. Bet šis srautas lietuvių poetei – jis jai yra pats eilėraštis. Vien tiktai laimės akimirka gal nėra pavaldi eilėrašio srautui. (Nes tiktai šiuo atveju jis irgi jau nemirtingas.) Bet laimė jau yra. Ji atneša ir išsipildymą... Tiesos akimirką.

Ir pačiame eilėraščio vidury.

* * *

Į Vilnių Juditą atvedė studijos universitete ir, suprantama, daugelis tų jau pradėtų eilėraščių, kuriems tik Vilniuje buvo lemta būti galutinai nušlifuotiems. Taigi – daugiausia dėl eilėraščių – tada bus prasidėjęs jos ekstazei prilygstantis įsimylėjimas...

Taip, tačiau kaip apskritai būtų galima nemylėt šito miesto, kuris jau pats savaime yra mitas (V. Toporovas), miesto, kurio net įkūrimo laikas dar nėra tiksliai nustatytas, istorikai jį skaičiuoja nuo didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškų Romos popiežiui. Kurio pradžia apipinta tieka legendų (apie geležinį vilką, pavyzdžiui)... Miesto, visai Europai išsaugojusio unikalius gotikos ir baroko architektūros paminklus. Ir pagaliau – miesto, kuriame buvo Poetės Universitetas – pirmasis visoje Šiaurės Europoje įkurtas (1579-aisiais) universitetas, o komunizmo imperijos metais jis buvo seniausias visoje toje Rusijos imperijoje.

Ji šiame mieste turėjo pasilikti. Apsigyventi su kalba. Taip, kad nė vienos bažnyčios neliktų be paminklo lietuvių kalboje...

Ir kad net užakęs baroko fontanėlis atsilieptų po jos jau nebegirdimais žingsniais: „Bet mes visi tebesame čia pat! Įsiklausyk! Juk teisybės akimirką tu mus teberegi!“


2001

Krantai. – 2008. – Nr. 4. – P. 20–21.

Knuts Skujenieks


* * *


augustus divinus nāk ar pilnu stērbeli pārbriedušu plūmju un siržu un visa latvija ir elles priekšpirts bet tu esi gaišs tu esi atkal mierīgs kā tāda maziņa padomju savienība kurā nav seksa

2002

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 330;
Skujenieks, Knuts. Tagad es esmu Aleksandrs. – Rīga: Neputns, 2006. – Lpp. 40;
Skujenieks, Knuts. Raksti: dzeja, vēstules, miscelāniji. – Rīga: Nordik, 2008. – Lpp. 124.

Knuts Skujenieks

* * *


augustus divinus nešasi pilną sterblę perbrendusių širdžių ir slyvų ir visa latvija pragaro priepirtis bet tu vėl šviesus tu vėl esi taikingas* kaip ta mažutėlė tarybų sąjunga kurioj nėr sekso

*„Tu vėl šviesus tu vėl esi taikingas“ – Janio Sudrabkalnio eilėraščio „Tarybinis žmogus“ („Padomju cilvēks“) eilutė. – Vertėjo past.

2002

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 331.

Knuts Skujenieks


* * *


es pabiju tālos ciemos es biju maķedonijā un es nemaz neesmu nobijies tagad es esmu aleksandrs

2002

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 336;
Skujenieks, Knuts. Tagad es esmu Aleksandrs. – Rīga: Neputns, 2006. – Lpp. 44;
Skujenieks, Knuts. Raksti: dzeja, vēstules, miscelāniji. – Rīga: Nordik, 2008. – Lpp. 125.

Knuts Skujenieks

* * *


aš esu toli viešėjęs buvęs makedonijoj ir visai nenusigandęs tai dabar aš aleksandras

2002

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 337.

Knuts Skujenieks


* * *


aiziet mana veselība pār kalniņu dziedādama pretī tablets rindiņā tek ik mīļu rītiņu ik vakariņu

2002

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 340;
Skujenieks, Knuts. Tagad es esmu Aleksandrs. – Rīga: Neputns, 2006. – Lpp. 48;
Skujenieks, Knuts. Raksti: dzeja, vēstules, miscelāniji. – Rīga: Nordik, 2008. – Lpp. 127.

Knuts Skujenieks

* * *


mano sveikata išeina per kalnelį nudainuoja manin tablečių eilutė ritas kasryt rytelio ir vakarėlio

2002

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 341.

Knuts Skujenieks


* * *


man ir valoda ar to es smejos un strīdos es tajā kā saulītē sildos es tajā kā pelkē mīdos ar to uz meles es ceļos kā pasaku princis cēls ar to es cūkkūtī veļos kā zudušais dēls vai es to skūpstu kā dievmaizi vai dusmās tur slauku kājas man ir mana valoda un es esmu mājās

2001

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 284;
Skujenieks, Knuts. Mūsu dzīve nokalpotā: 1996–2005. – Rīga: Nordik, 2007. – Lpp. 120;
Skujenieks, Knuts. Raksti: dzeja, vēstules, miscelāniji. – Rīga: Nordik, 2008. – Lpp. 98.

Knuts Skujenieks

* * *


turiu kalbą juokiuos ir baruosi su ja it saulutėj šildaus joje joj murdaus it baloje su ja burnoje keliuosi it pasakų princas kilnus su ja nugriūnu kiaulidėj it palaidūnas sūnus kaip šventą duoną bučiuoju ar piktas valaus į ją kojas turiu kalbą man duotą ir jon vis grįžtu namole

2001

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 313.

Knuts Skujenieks


* * *


tas sapnis sapnis ir tik īss pat kāju pirksti nenotrīs kad viss ir cauri un atliek tikai nopūsties un kasīt pauri vairs meldiņš neskan kā līdz šim un nevelk prāts uz debesīm tik zemi zina un purva cinī līganā vairs nesēž krāšņa spīgana un neviļina ak skaistais skaistais jaunībslaiks kas gaist kā tējmašīnas tvaiks

2001

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 312;
Skujenieks, Knuts. Tagad es esmu Aleksandrs. – Rīga: Neputns, 2006. – Lpp. 25;
Skujenieks, Knuts. Raksti: dzeja, vēstules, miscelāniji. – Rīga: Nordik, 2008. – Lpp. 118.

Knuts Skujenieks

* * *


tas sapnas sapnas tuoj nutrūks nė kojų pirštai nesukrus kai viskas liausis vėl rytas liesas ir sunkus belieka vien tik atsipūst kasyti kiáušą melodija nebeskambi ir protas ne padebesy prie žemės kniumba ant kupsto tyrulio liūlaus puiki nekūpso laumė jau ir nebegundo jaunystės laikas ak praeis arbatos katilo garais

2001

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 313.

Knuts Skujenieks


* * *


man dārzā stīgās šūpojas gurķi kā vingrotāji kā pašnāvnieki pa lapu apakšu kabači lien kabaču kabačiem franču redīsi kautrīgi pabāž no zemes sārtos dibentiņus gar žogu skrāpējas kazenes (kazu man nav tās ir kaimiņam) bumbieri tādi kā zvani bet nez kāpēc nezvana vēl manā dārzā ir suns bet tas jau sen kopš vairs neaug tam ir sirma pazode tāpat kā man

2001

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 314, 316;
Skujenieks, Knuts. Mūsu dzīve nokalpotā: 1996–2005. – Rīga: Nordik, 2007. – Lpp. 129;
Skujenieks, Knuts. Raksti: dzeja, vēstules, miscelāniji. – Rīga: Nordik, 2008. – Lpp. 102.

Knuts Skujenieks

* * *


mano sode vejas sūpuojas agurkai kaip kad gimnastai kaip pakaruokliai po lapų apačia moliūgai dera moliūgų moliūgais ridikėliai prancūzų droviai kaišo iš žemės raudonas subinėles į tvorą kabinas óžkarožės (ožkų nelaikau laiko kaimynas) kriaušės lyg būtų varpai tik neskamba kažkodėl dar mano sode yra šuo bet tas tai seniai nebeauga jo pasmakrė žila kaip kad ir mano

2001

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 315, 317.

Knuts Skujenieks


* * *


tu esi ēna tu esi vēja virma kas pāri manam ezeram skrien tu esi lapa ne zaļa ne sirma ko vēl atvasara pie pie zara sien tu esi nopūta tu esi sapnis ar miglas augumu un krēslas seju tu esi viss viss ko nepaspēju

2000

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 282;
Skujenieks, Knuts. Mūsu dzīve nokalpotā: 1996–2005. – Rīga: Nordik, 2007. – Lpp. 114;
Skujenieks, Knuts. Raksti: dzeja, vēstules, miscelāniji. – Rīga: Nordik, 2008. – Lpp. 95.

Knuts Skujenieks

* * *


esi šešėlis virpantis vėjelis kuris per mano ežerą skrieja esi tu lapas ne širmas ne žalias kurį bobų vasara prie šakos sieja esi tu atodūsis esi tu sapnas miglos augumo ir ūko veido esi tu visa visa ko aš nespėjau

2000

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 283.
« first‹ ankstesnis123456789…kitas ›paskutinis puslapis »
Syndicate content