Į pradžią

Knuts Skujenieks


<br/>* * *


pašā egles galotnē strazds tēlo betlēmes zvaigzni un dzied hallelujah black is beatiful pazarēs žubītes zīlītes zvirbuļi un citādi izrotājumi blakus eglē tup vārna piemin māti vecomāti un visu manu mājasgrāmatu re tādi mums ir tie aprīļa ziemassvētki citur tos laikam sauc par lieldienām?

2003

Skujenieks, Knuts. Tagad es esmu Aleksandrs. – Rīga: Neputns. – 2006. – Lpp. 55;
Skujenieks, Knuts. Raksti: dzeja, vēstules, miscelāniji. – Rīga: Nordik, 2008. – Lpp. 129.

Knuts Skujenieks


* * *


pačioje eglės viršūnėj varnėnas vaidina betliejaus žvaigždę ir gieda hallelujah black is beatiful pašakėm kikiliai zylės žvirbliai ir kitokie papuošalai šalia eglėj tupi varna mini motiną jos motiną ir visą mano namų knygą žiū tokios tad mums tos balandžio kalėdos kitur gal jos velykom vadinamos?

2003

Literatūra ir menas. – 2004. – Spalio 1. – P. 19;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 90.

Juris Kronbergs


<br/>Kukutis apciemo Stokholmu


Marcēlijam Martinaitim Cik tuvu Stokholma no Žuvelišķes! Biju iedomājies, ka Stokholma planē izplatījumā kaut kur starp Mēnesi un Marsu vai ka tā atrodas zem ūdens – Atlantīdas priekšpilsēta, ko iespējams sasniegt vienīgi zemūdens laivās! Tagad zinu, cik tas vienkārši! Tu aizej no Klaipēdas uz Mēmeli, sarunā ar kādu knēveli sev vietu Kārļa XII armijā, nopelni naudu ar karu, atrod sev zaļu zaru kā gaisā pasists valūtas tūrists! Stokholmā pēcāk, tērpies kroņa drānās, tu mierīgi sēdi un vēro kā nākotne izskatās šodien un kā vakardiena izskatīsies rīt.

1985

Poetinis Druskininkų ruduo 2004 = Druskininkai Poetic Fall 2004 / Sudarytojas ir redaktorius Kornelijus Platelis. – Vilnius: Vaga, 2004. – P. 140.

Juris Kronbergs


Kukutis aplanko Stokholmą


Marcēlijam Martinaitim Artumas Stokholmo nuo Žuveliškių! Įsivaizdavau, kad Stokholmas sklando platybėse kažkur tarp Mėnulio ir Marso ar kad jis yra kur po vandeniu – Atlantidos priemiestis, įmanomas pasiekti vien tik povandeniniais laivais! Dabartės žinau, kaip tai paprasta! Nueini iš Klaipėdos į Mėmelį, sušneki su kokiu mėme vietą Karolio XII kariuomenėj, pinigas byra iš karo, turtas laimingą daro it trenktą svieto artistą valiutinį turistą! Stokholme paskiau, apsitaisęs valdiškom drapanom, ramiai sau sėdi stebėdamas kaip rytojus atrodo šiandien ir kaip vakar atrodys rytoj.

1985

Poetinis Druskininkų ruduo 2004 = Druskininkai Poetic Fall 2004 / Sudarytojas ir redaktorius Kornelijus Platelis. – Vilnius: Vaga, 2004. – P. 141;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 132.

Māris Čaklais


<br/>Vakars, migla


Vakars, migla un ēnas uz tilta. Mēma kustība koku pavēnī. Noslēpumaina pārvietošanās. Apnicīgais mūžības sižets. Hamlets mokās, ar ko tam jāmokās, Ofelija – savā devītā stāva klosterī, zvaigznēm arī šodien nav darbdienas. Tikai kliedziens. Bet var būt, ka vējš. Varbūt paša vaids. Var būt, ka vējš. Dekorāciju maiņas nekādas. Vakars, migla un cilvēks uz tilta. Noslāpis savās asinīs.

Māris Čaklais


Vakaras, rūkas


Vakaras, rūkas, šešėliai ant tilto. Nebylus judesys medžių pavėsy. Mįslingas pasislinkimas. Įkyrus amžinybės siužetas. Hamletas kenčia, ko jam kankintis, Ofelija – savo devinto aukšto vienutėj, ir žvaigždėms šiandien ne darbo diena. Tiktai riksmas. Bet gali būti, kad vėjas. Galbūt paties dejonė. Gali būti, kad vėjas. Dekoracijos lieka tos pačios. Vakaras, rūkas, žmogus ant tilto. Užspringęs savo krauju.

Literatūra ir menas. – 2000. – Birželio 23. – P. 5.

Knuts Skujenieks


<br/>Ciešā jumī


kad cilvēki lasīs šos pinumus rūgtos šos vārdus nesauktos neizlūgtos un domās par to kas tādus ir devis kā tur būs vairāk? manis vai tevis? kad cilvēki domās par vientuļu garu kas spēj pat no bezspēka izskaldīt staru ja sacīs labi vēl pasaule staro vai viņi zinās kas staru baro? es pats to nezinu mīļā mana tu tālā un dobjā kā zvanīšana es nizinu to bet es tevi jūtu un atkal rindu uz papīra sūtu tu drebi kā gaiss no putna vēdām pār manām cerībām manām bēdām mēs varam šķirties kā padebeši bet nevaram atmosties auksti un sveši priekš citiem aizliegt viens otru varam bet pašiem sev mums nepaiet garām mēs varam rūgties ka dzīve vīla bet mūs tura važās ne tikai mila no kopīga krama mums uguns viena no kopīga dvēseles pavediena ja nogursi zini ka cilvēki lasīs un atkal un atkal pēc stara prasīs un ciešā jumī mēs esam radi es tevi dziedu tu mani vadi un katrā burtā ir tava dvaša un tikai puse no manis paša

1968

Skujenieks, Knuts. Raksti: dzeja 1963–1969. – Rīga: Nordik, 2002. – Lpp. 223–224.

Knuts Skujenieks


Glaudus keimarys


kai žmonės skaitys šį gailujį skiautinį žodžius šiuos nepašauktus neišmaldautus galvos apie tą kurs juos lūposna spraudžia manęs ar tavęs? katro bus daugiau čia? kai žmonės galvos apie dvasią vienatvės kur gali iš nẽgalės spindulį mesti jei tars: ir gerai pasaulis dar spindi ar jie numanys kas peni tą spindulį? aš to ir patsai nežinau mano miela esi tolima kaip varpo dunksėjimas aš to nežinau bet galiu tave jausti ir vėlei eilutę į popierių glausti tu virpi it oras nuo paukščio plazdenimo dėl mano vilčių ir dėl rūpesčių mano mes galim kaip debesys skyriumi būti bet šaltì svetimi nebegalim nubusti kitų akyse galim neigti viens kitą bet patys savęs mes neatsisakysim mes galim gyvenimo plūsti klampynę bet ne vien tiktai meilė mus kausto grandinėm iš titnago bendro ugnį mes skeliam iš sielos bendros iš plonytės gijelės skaitys tave žmonės žinok jei pavargsi ir vėl jie ir vėlei į spindulį veršis į keimarį glaudų mes sugiminiuoti mane tu vedi tave aš dainuoju sielos tavosios pilna kas eilutė manęs eilutėj tėra tik pusė

1968

Kultūros barai. – 2006. – Nr. 12. – P. 44;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 96.

Māris Čaklais


<br/>putni priekšpavasarī


šorīt es domāju tikai par putniem kur kādos debesu dobumos kādām nošu līnijām pieķērušies ārdās priekšpavasaris jauns laiks ar žestiem ko nepārtulkot priekšpavasarim putni nav vajadzīgi putniem priekšpavasaris gan

Māris Čaklais


paukščiai ankstyvą pavasarį


šįryt aš galvoju vien apie paukščius kur kokiose dangaus daubose kokių natų linijų įsitvėrę šėlsta ankstyvas pavasaris jaunas laikas gestikuliuoja neišverčiamai ankstyvam pavasariui paukščių nereikia paukščiams ankstyvo pavasario dar ir kaip

Dialogas. – 2000. – Gegužės 26. – P. 4.

Amanda Aizpuriete


<br/>* * *

Par cenām nerunāsim. Tev ir skaistas acis. Par tām var nopirkt pusi pasaules. Mans zibens sašķīdis Simttūkstoš dālderos. Par tiem var arī dabūt diezgan daudz. Viens otru nepirksim, bet uzdāvini man vienu skatienu bez aizdomām. Man nākotne ir sadegusi zibenī. Es tiešām negaidu no tevis it neko.

Māris Čaklais


<br/>* * *

Viņas seja bij valodas stunda, viņas augums bij dziedāšana. Pirkstu matemātiku neiemācīt, trīsu algebru nenorakstīsi. Samīļo, samīļo ģeogrāfiju, kamēr tā vēl nav kļuvusi vēsture. Starp gudrības blīvo tumsu, starp cerīgo nezināšanu viņas seja bij valodas stunda, viņas augums bij dziedāšana.

Māris Čaklais

* * *

Jos veidas buvo kalbos valanda, jos stotas buvo dainavimas. Pirštų matematikos neišmokysi, virpulio algebros nenusirašysi. Pamyluok, pamyluok geografiją, kolei ši nepavirto istorija. Aklinoj išminties tamsoje, viltingame nežinojime jos veidas buvo kalbos valanda, jos stotas buvo dainavimas.

Mokykla. – 2000. – Nr. 5. – P. 30.

Amanda Aizpuriete


* * *

Bābeles nomalē lietus līst. Svešās valodas paliek aiz lietus aizkara. Sarkanas tērcītes aiztek gar mūriem. Pamati skalojas. Mūsu māja celta no torņa drupām – kā jau visiem Bābeles nomalē. Es saprotu septiņus vārdus tavā valodā. Lietus tik dāsns un bīstams kā mīlestība. Lietus straumes aizraus prom mūsu namu vēl tālāk no kopīgās valodas drupām.

Juris Kronbergs


<br/>Lietuva, 1990. gada marts


Vai pavasaris šogad nav pārāk agrs? Vai tas nav vienkārši vienpusīgi ieradies bez iepriekšējām sarunām ar ziemu? Ko pasaules meteorologi tagad diez darīs? Atzīs pavasara atnākšanu? Kādu viedokli pienes Meteoroloģiskais dienests? Vai ir pavasaris tikai tādēļ, ka laiks ir silts? Vai tā drīzāk nav liberāla ziema? Un vai Eiropai, jā visai pasaulei, labāk nebūtu neatkarīgu gadalaiku federācija, kurā katram gadalaikam būtu tiesības lemt par tikpat kā visu – izņemot paša klimatu? Tumši mākoņi savelkas Krīt auksti kristāliski krusas graudi kā draudi, sasnieguši zemes virsmu tie pārtop par lietus lāsēm un pazūd zemē

1990, martā

Poetinis Druskininkų ruduo 2004 = Druskininkai Poetic Fall 2004 / Sudarytojas ir redaktorius Kornelijus Platelis. – Vilnius: Vaga, 2004. – P. 142.

Juris Kronbergs


Lietuva, 1990-ųjų kovas


Ar pavasaris šiemet ne per ankstyvas? Ar nepasirodė jis tiesiog vienašališkai, be išankstinių debatų su žiema? Ką pasaulio meteorologams dabar bedaryti? Pripažint pavasarį atėjus? Kokią poziciją išsakys Meteorologijos tarnyba? Ar pavasaris tik todėl, kad metas šiltas? Ar tai veikiau nėra liberali žiema? Ir ar Europai bei visam pasauliui nebūtų geriau nepriklausomų metų laikų federacija, kurioje kiekvienas metų laikas turėtų teisę spręsti apie visa ką – išskyrus savo paties klimatą? Tamsūs debesys kaupias Šalti kristališki krušos grūdai kristi ima it grasinimai, pasiekę žemės paviršių lietaus lašais jie pavirsta ir nyksta žemėj

1990, kovas

Poetinis Druskininkų ruduo 2004 = Druskininkai Poetic Fall 2004 / Sudarytojas ir redaktorius Kornelijus Platelis. – Vilnius: Vaga, 2004. – P. 143.

Knuts Skujenieks


<br/>* * *

Cik saullēktu cilvēks spēj izturēt, Ja sirds tam ik rītus palo, Ja mūžīgi diena sarkana lec Un mūžīgi neizbalo? Cik saullēktu cilvēks spēj izturēt, Ja sirds tam caur asiņu stīgām Ik rītus ceļ spārnus, ik vakarus krīt Ar degošām bezdelīgām? Cik saullēktu cilvēks spēj izturēt, Ja sirds dreb ik rītus zem naža Un tūkstošiem blāzmu pa dzīvi nāk līdz Kā gara un sarkana važa? Ja tūkstošiem rītu bez žēluma nāk Un katrs jādzīvo savādāk?

1963

Skujenieks, Knuts. Sēkla sniegā. – Rīga: Liesma, 1990. – Lpp. 6;
Skujenieks, Knuts. Līdz kailai rokai: dzejas izlase. – Rīga: Zvaigzne, 1995. – Lpp. 8. – (Skolas bibliotēka);
Skujenieks, Knuts. Raksti: dzeja 1963–1969. – Rīga: Nordik, 2002. – Lpp. 254.

Knuts Skujenieks


* * *

Kiek saulėtekių gali žmogus atlaikyt, Jei širdis jam kasryt plūsta, Jei diena raudona prašvinta vis Ir vis neišblūksta? Kiek saulėtekių gali žmogus atlaikyt, Jei širdis jo, kraujais apkrešus, Kasryt taikosi skrist, kas vakarą krist Kaip ir degančios kregždės? Kiek saulėtekių gali žmogus atlaikyt, Jei širdis kasryt po peiliu virpa Ir aibėm žarų per gyvenimą eina lyg Ilga ir raudona kilpa? Taip rytmečių aibės be gailesčio eis, O reiks kiekvieną gyventi savaip?

1963

Kultūros barai. – 2006. – Nr. 12. – P. 45;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 45.
« first‹ ankstesnis…34567891011…kitas ›paskutinis puslapis »
Syndicate content