Į pradžią

Knuts Skujenieks


<br/>Ja mēs


nemeklēsim pasaules vainu negaidīsim komētu asiņainu mums komēta nepalīdzēs draugiem paliks iet bojā un ienaidniekiem paliks atriebība un mēs paliksim vidū tikai komētas aste izies caur mūsu sirdīm un mēs paliksim vidū un pasaule paliks ne laba ne ļauna ne auksa ne karsta bez goda bez kauna atstāsim gultā baltos palagus nerosīsimies uz gaisā paraušanu komēta aizgriezīsies pa savām parabolām un mēs paliksim vidū uz tilta ja nebūsim sataisījuši savus gaismekļus savai atnākšanai pa savām parabolām un pasaule stāvēs bez prāta bez vilta un mēs paliksim tukši uz tukša tilta ar komētas asti caur mūsu sirdīm ja mēs sevi neparausim savā gaisā ja mēs paši neiziesim caur savām sirdīm komēta paliks tukša kā avīzes lapa četrkārt pārplēšama uz uzdurama uz nagliņas draugiem paliks iet bojā un ienaidniekiem paliks atriebība negaidīsim

1968

Skujenieks, Knuts. Raksti: dzeja 1963–1969. – Rīga: Nordik, 2002. – Lpp. 229.

Knuts Skujenieks


Jei mes


neieškosim pasaulio kaltės ir kruvinos nelauksim kometos mums kometa nepadės draugams teks eit pražūtin ir priešams liks kerštas ir liksim mes vidury tik kometos uodega kiaurai per mūsų širdis ir liksim mes vidury ir pasaulis nei geras nei blogas rusės nei šaltas nei karštas be gėdos ir be garbės paliksim lovoj patalus baltus nebandysim į orą traukti kometa grįš savomis parabolėm ir liksim mes vidury ant tilto jei nebūsim sau pasidarę žibintų patiems atvykti savomis parabolėm ir pasaulis stovės protą praradęs ir viltį ir jau būsim tušti mes ant tuščio tilto su kometos uodega kiaurai per mūsų širdis jei savęs neištrauksim į savo aukštį jeigu patys nepereisim kiaurai per savo širdis kometa liks tuščia kaip laikraščio lapas keturiskart perplėšiamas ir pabedamas ant vinies draugams teks eit pražūtin ir priešams liks kerštas nelaukim

1968

Kultūros barai. – 2006. – Nr. 12. – P. 45;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 139–140.

Uldis Bērziņš


<br/>Velna arkls


Es stādu stādu vagās, velns ar ārā, Sprūd kauli, akmeņi, man sprēgā lūpā kārā, Kož laika zobs un apvērš Palestīnu, Man kraupie pirksti trīc, kad jūtu velna smīnu Sev pakausī, un lemesis jau lien, Nekas te nepaaugs, man jāsludina kauliem.

1998, Jeruzāleme

Bērziņš, Uldis. Nozagtie velosipēdi. – Rīga: Minerva, 1999. – P. 51.

Uldis Bērziņš


Velnio arklas


Velnias išaria lauk, vos tik aš – į vagą, į vagą, Spraga kaulai, akmens, supleišėjus lūpa iš godulio dega, Kanda laiko dantis, apverčia Palestiną, Nušašę pirštai man virpa, jaučiu velnio šypsančią miną Sau į pakaušį, ir noragas jau smeigias, Niekas ten nepaaugs, man kaulam apskelbti reikia.

1998, Jeruzalė

Baltos lankos: Tekstai ir interpretacijos. – Nr.12. – Vilnius: Baltos lankos, 2000. – P. 168.

Imants Auziņš


<br/>Nepiepildītais


Sapinos sapnī – nu sāpināts, jā: es mācītājs biju Sēlijā. Un svētdienas sprediķī kārtējā no kanceles balss mana dārdēja. Kā puišus un meitas es šaustīju, kā velnu aiz astes es raustīju! Bet klusušie vīri un aizgrābtās sievas bij nākuši ne jau pie manis – pie Dieva... Pār viņiem piķis un zēvele lija! Bet arīdzan cerību vārdi man bija. Es blāzmainās debesīs vārdus tos smēlu, no Grāmatu Grāmatas dzīlēm tos cēlu. Tos nesa man upe. Tos šalca man birzs. Un viss, kas vēl pastāv, bet paies un mirs. Kungs, piedod, bet allažiņ sprediķa laikā skats meklēja: kur viņa – jaunā un slaikā – gaišbižainā, ziedošā mežvidus puķe: tā zemnieku skuķe! tā zemnieku skuķe! Un jutu tad, vārdiem kā perkoniem grandot: jau debesīs lidoju, talāram plandot! Bet draudze ik svētdienas klausījās brīnā: cik mācītājs sparīgs ar velnu te cīnās!

Lietuviešu un latviešu dzejas diena / Krājuma veidotāji Vlads Brazjūns (Lietuva), Dace Markus (Latvija). – Rīga: Latvijas Valsts prezidentes Vairas Vīķes-Freibergas dibinātā Valsts valodas komisija, 2006. – Lpp. 80–81;
Dzīvās baltu valodas / Sastādījusi Dace Markus. – Jelgava: Rasa ABC, 2008. – Lpp. 104–105.

Imants Auziņš


Neišsipildžiusis


Pinklės to sapno – skauda, tai jau: ganytojas Sėliuose aš buvau. Kas sekmadienį pamokslaudamas iš sakyklos balsu aš griaudėjau. Kaip vaikius ir merges aš pliekdavau, kaip velnią už uodegos griebdavau! Bet vyrai nutykę, sujaudintos Ievos ne pas mane čia jau buvo atėję – pas Dievą… Ant jų vien dervą ir sierą aš liejau! Bet ir vilties į žodžius negailėjau. Ėmiau iš dangaus juos, gaisruoto ir mėlo, iš Knygos, iš Knygos gilybių juos kėliau. Juos nešė man upė. Juos ošė miškai. Ir visa, kas gyva, bet mirs ir praeis. Dieve, atleiski, bet, kai tik pamokslas, taip visada žvilgsnis ir ieško: kur ji – jauna ir liekna – gentonkasė, žydinti miško gėlė ta: mergiotė valstietė! mergiotė valstietė! Jaučiu, lyg perkūnams žodžiams grūmojant: talarui plazdant, padangėm skrajoju! O parapija klausėsi žado netekus: koks smarkus čia ganytojas velnią taip plaka!

Lietuviešu un latviešu dzejas diena / Krājuma veidotāji Vlads Brazjūns (Lietuva), Dace Markus (Latvija). – Rīga: Latvijas Valsts prezidentes Vairas Vīķes-Freibergas dibinātā Valsts valodas komisija, 2006. – Lpp. 82–83;
Dzīvās baltu valodas / Sastādījusi Dace Markus. – Jelgava: Rasa ABC, 2008. – Lpp. 106–107.

Uldis Bērziņš


<br/>* * *


Kains visur blakus dēls brālis solsolī, saplēstā bildē Ābels tāls. Gribu gribu, lai runā kvieši, čibu čibu: pasēta sāls. Kaut kādi pirms tūkstošiem gadu iet dru- vās, tagad tik prauli. Sauss Bībelē vāls. Sludiniet kauliem! Ninivi rociet! Smalks zaglim aiz naga Bābeles māls. Tas gālais kur notuļ zenītā ripo – ābols, manā ābelē bāls.

1998, Jeruzāleme

Bērziņš, Uldis. Nozagtie velosipēdi. - Rīga: Minerva, 1999. – P. 44.

Uldis Bērziņš


* * *


Kainas visur šalia sūnus brolis į koją, suplėšytam paveiksle Abelis va nutolęs. Trokščia trokščia, kviečiai te kalba, nė pokšt nė triokšt: druską pasėja molin. Kažkas prieš tūkstančius metų eina dir- von, va pūzrai. Biblijoj sausas gurvolis. Skelbkit kaulam! Ninivę kaskit! Plonas vagies panagėj Biblijos molis. Kas ten iš lėto zenitan ritas – mano obelėj obuolys, blyškus ir besvoris.

1998, Jeruzalė

Baltos lankos: Tekstai ir interpretacijos. – Nr.12. – Vilnius: Baltos lankos, 2000. – P. 166.

Knuts Skujenieks


<br/>* * *


pašā egles galotnē strazds tēlo betlēmes zvaigzni un dzied hallelujah black is beatiful pazarēs žubītes zīlītes zvirbuļi un citādi izrotājumi blakus eglē tup vārna piemin māti vecomāti un visu manu mājasgrāmatu re tādi mums ir tie aprīļa ziemassvētki citur tos laikam sauc par lieldienām?

2003

Skujenieks, Knuts. Tagad es esmu Aleksandrs. – Rīga: Neputns. – 2006. – Lpp. 55;
Skujenieks, Knuts. Raksti: dzeja, vēstules, miscelāniji. – Rīga: Nordik, 2008. – Lpp. 129.

Knuts Skujenieks


* * *


pačioje eglės viršūnėj varnėnas vaidina betliejaus žvaigždę ir gieda hallelujah black is beatiful pašakėm kikiliai zylės žvirbliai ir kitokie papuošalai šalia eglėj tupi varna mini motiną jos motiną ir visą mano namų knygą žiū tokios tad mums tos balandžio kalėdos kitur gal jos velykom vadinamos?

2003

Literatūra ir menas. – 2004. – Spalio 1. – P. 19;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 90.

Juris Kronbergs


<br/>Kukutis apciemo Stokholmu


Marcēlijam Martinaitim Cik tuvu Stokholma no Žuvelišķes! Biju iedomājies, ka Stokholma planē izplatījumā kaut kur starp Mēnesi un Marsu vai ka tā atrodas zem ūdens – Atlantīdas priekšpilsēta, ko iespējams sasniegt vienīgi zemūdens laivās! Tagad zinu, cik tas vienkārši! Tu aizej no Klaipēdas uz Mēmeli, sarunā ar kādu knēveli sev vietu Kārļa XII armijā, nopelni naudu ar karu, atrod sev zaļu zaru kā gaisā pasists valūtas tūrists! Stokholmā pēcāk, tērpies kroņa drānās, tu mierīgi sēdi un vēro kā nākotne izskatās šodien un kā vakardiena izskatīsies rīt.

1985

Poetinis Druskininkų ruduo 2004 = Druskininkai Poetic Fall 2004 / Sudarytojas ir redaktorius Kornelijus Platelis. – Vilnius: Vaga, 2004. – P. 140.

Juris Kronbergs


Kukutis aplanko Stokholmą


Marcēlijam Martinaitim Artumas Stokholmo nuo Žuveliškių! Įsivaizdavau, kad Stokholmas sklando platybėse kažkur tarp Mėnulio ir Marso ar kad jis yra kur po vandeniu – Atlantidos priemiestis, įmanomas pasiekti vien tik povandeniniais laivais! Dabartės žinau, kaip tai paprasta! Nueini iš Klaipėdos į Mėmelį, sušneki su kokiu mėme vietą Karolio XII kariuomenėj, pinigas byra iš karo, turtas laimingą daro it trenktą svieto artistą valiutinį turistą! Stokholme paskiau, apsitaisęs valdiškom drapanom, ramiai sau sėdi stebėdamas kaip rytojus atrodo šiandien ir kaip vakar atrodys rytoj.

1985

Poetinis Druskininkų ruduo 2004 = Druskininkai Poetic Fall 2004 / Sudarytojas ir redaktorius Kornelijus Platelis. – Vilnius: Vaga, 2004. – P. 141;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 132.

Māris Čaklais


<br/>Vakars, migla


Vakars, migla un ēnas uz tilta. Mēma kustība koku pavēnī. Noslēpumaina pārvietošanās. Apnicīgais mūžības sižets. Hamlets mokās, ar ko tam jāmokās, Ofelija – savā devītā stāva klosterī, zvaigznēm arī šodien nav darbdienas. Tikai kliedziens. Bet var būt, ka vējš. Varbūt paša vaids. Var būt, ka vējš. Dekorāciju maiņas nekādas. Vakars, migla un cilvēks uz tilta. Noslāpis savās asinīs.

Māris Čaklais


Vakaras, rūkas


Vakaras, rūkas, šešėliai ant tilto. Nebylus judesys medžių pavėsy. Mįslingas pasislinkimas. Įkyrus amžinybės siužetas. Hamletas kenčia, ko jam kankintis, Ofelija – savo devinto aukšto vienutėj, ir žvaigždėms šiandien ne darbo diena. Tiktai riksmas. Bet gali būti, kad vėjas. Galbūt paties dejonė. Gali būti, kad vėjas. Dekoracijos lieka tos pačios. Vakaras, rūkas, žmogus ant tilto. Užspringęs savo krauju.

Literatūra ir menas. – 2000. – Birželio 23. – P. 5.

Knuts Skujenieks


<br/>Ciešā jumī


kad cilvēki lasīs šos pinumus rūgtos šos vārdus nesauktos neizlūgtos un domās par to kas tādus ir devis kā tur būs vairāk? manis vai tevis? kad cilvēki domās par vientuļu garu kas spēj pat no bezspēka izskaldīt staru ja sacīs labi vēl pasaule staro vai viņi zinās kas staru baro? es pats to nezinu mīļā mana tu tālā un dobjā kā zvanīšana es nizinu to bet es tevi jūtu un atkal rindu uz papīra sūtu tu drebi kā gaiss no putna vēdām pār manām cerībām manām bēdām mēs varam šķirties kā padebeši bet nevaram atmosties auksti un sveši priekš citiem aizliegt viens otru varam bet pašiem sev mums nepaiet garām mēs varam rūgties ka dzīve vīla bet mūs tura važās ne tikai mila no kopīga krama mums uguns viena no kopīga dvēseles pavediena ja nogursi zini ka cilvēki lasīs un atkal un atkal pēc stara prasīs un ciešā jumī mēs esam radi es tevi dziedu tu mani vadi un katrā burtā ir tava dvaša un tikai puse no manis paša

1968

Skujenieks, Knuts. Raksti: dzeja 1963–1969. – Rīga: Nordik, 2002. – Lpp. 223–224.

Knuts Skujenieks


Glaudus keimarys


kai žmonės skaitys šį gailujį skiautinį žodžius šiuos nepašauktus neišmaldautus galvos apie tą kurs juos lūposna spraudžia manęs ar tavęs? katro bus daugiau čia? kai žmonės galvos apie dvasią vienatvės kur gali iš nẽgalės spindulį mesti jei tars: ir gerai pasaulis dar spindi ar jie numanys kas peni tą spindulį? aš to ir patsai nežinau mano miela esi tolima kaip varpo dunksėjimas aš to nežinau bet galiu tave jausti ir vėlei eilutę į popierių glausti tu virpi it oras nuo paukščio plazdenimo dėl mano vilčių ir dėl rūpesčių mano mes galim kaip debesys skyriumi būti bet šaltì svetimi nebegalim nubusti kitų akyse galim neigti viens kitą bet patys savęs mes neatsisakysim mes galim gyvenimo plūsti klampynę bet ne vien tiktai meilė mus kausto grandinėm iš titnago bendro ugnį mes skeliam iš sielos bendros iš plonytės gijelės skaitys tave žmonės žinok jei pavargsi ir vėl jie ir vėlei į spindulį veršis į keimarį glaudų mes sugiminiuoti mane tu vedi tave aš dainuoju sielos tavosios pilna kas eilutė manęs eilutėj tėra tik pusė

1968

Kultūros barai. – 2006. – Nr. 12. – P. 44;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 96.

Māris Čaklais


<br/>putni priekšpavasarī


šorīt es domāju tikai par putniem kur kādos debesu dobumos kādām nošu līnijām pieķērušies ārdās priekšpavasaris jauns laiks ar žestiem ko nepārtulkot priekšpavasarim putni nav vajadzīgi putniem priekšpavasaris gan

Māris Čaklais


paukščiai ankstyvą pavasarį


šįryt aš galvoju vien apie paukščius kur kokiose dangaus daubose kokių natų linijų įsitvėrę šėlsta ankstyvas pavasaris jaunas laikas gestikuliuoja neišverčiamai ankstyvam pavasariui paukščių nereikia paukščiams ankstyvo pavasario dar ir kaip

Dialogas. – 2000. – Gegužės 26. – P. 4.

Amanda Aizpuriete


<br/>* * *

Par cenām nerunāsim. Tev ir skaistas acis. Par tām var nopirkt pusi pasaules. Mans zibens sašķīdis Simttūkstoš dālderos. Par tiem var arī dabūt diezgan daudz. Viens otru nepirksim, bet uzdāvini man vienu skatienu bez aizdomām. Man nākotne ir sadegusi zibenī. Es tiešām negaidu no tevis it neko.

« first‹ ankstesnis…34567891011…kitas ›paskutinis puslapis »
Syndicate content