Juris Kronbergs


Par latviešu datorvārdnīcas rasismu

Rakstu somiski – bet dators saka, ka jābūt komiski rakstu dāniski – bet dators saka, ka jābūt sāniski rakstu franciski, norvēģiski – tas iet bez vārda runas tāpat kā krieviski, amerikāniski rakstu irākiski – bet datoram nav ieteikumu Rakstu sāmiski – bet dators saka ka jābūt sāniski rakstu fēriski – bet dators saka sfēriski skoniski – bet dators koniski; roniski – dators joniski spāniski – nav iebildumu; flāmiski – nav priekšlikuma baskiski – nekas, katalāniski – arī nekas čehiski (vai prāgiski) – joprojām nekas norlandiski – nav priekšlikuma žīdiski – arī nav tad rakstu balkānu – bet dators saka, ka jābūt balkonu Ir pavasaris, balkona durvis vaļā pēcpusdienas saule ne mākoņa debesīs ne datora aizlido zirgs – bet dators nesaka: tam nav spārnu

Juris Kronbergs

Apie latvių kompiuterinio žodyno rasizmą

Rašau suomiškai – kompiuteris sako, turi būt komiškai rašau daniškai – kompiuteris sako, turi būt paniškai rašau prancūziškai, norvegiškai – einasi kaip per sviestą taip pat ir rusiškai, amerikoniškai rašau irakiškai – kompiuteriui buvę nebuvę Rašau samiškai – kompiuteris sako, turi būt saviškai rašau fareriškai – kompiuteris sako faneriškai skaniškai – kompiuteris skoniškai; roniškai – kompiuteris chroniškai ispaniškai – buvę nebuvę; flamiškai – nieko nesiūlo baskiškai – nieko, kataloniškai – irgi nieko čekiškai (arba prahiškai) – vis dar nieko norlandiškai – nieko nesiūlo žydiškai – irgi nėra tada rašau balkanų – kompiuteris sako balkonų Dabar pavasaris, balkono durys atvertos vidudienio saulė nė debesėlio danguj nė kompiuterio skrenda sau žirgas – kompiuteris tyli, kad: jis neturi sparnų

Versta (iš autoriaus rankraščio): Ventspils (Starptautiskā rakstnieku un tulkotāju māja, 6. celle), 2011.III.19


Juris Kronbergs


Ideālais bēglis (à la 1943-45)

No Latvijas bēgot viņš līdzi paņēma tikai trīs lietas: Marksa Kapitālu Hitlera Mein Kampf Bībeli Viņš teica: kur vien nonākšu varēšu vienmēr norādīt uz nepeiciešamību pazīt savus ienaidniekus

Juris Kronbergs

Idealus pabėgėlis (à la 1943–1945)

Iš Latvijos bėgdamas jis pasiėmė tik tris daiktus: Markso Kapitalą Hitlerio Mein Kampf Bibliją Jis sakė: kad ir kur atsikliūsiu visada galėsiu nurodyt būtinybę pažint savo priešus

Versta (iš autoriaus rankraščio): Ventspils (Starptautiskā rakstnieku un tulkotāju māja, 6. celle), 2011.III.18


Juris Kronbergs


Svešā zemē

Sapnī biju svešā zemē, viesnīcā, kas arī bija manas mājas. Tā bija kvadrātiska, viena uz klaja lauka. Sienas caurspīdīgas. Uz tām rakstīts viens vienīgs vārds, bet nesalasāms. Pēkšņi, kā neviena neparedzēta saules aptumšošanās, pazuda mans vārds. Tuvie austrumi, mans dārgākais paklājs, sarullēts istabas kaktā. Tā motīvs, ziedošs dārzs atdzīvojās manī. Un putni, tikko atlidojuši no Ēģiptes, dzēra ūdeni no nesen ledus klātā dīķa. Es uzmodos viesnīcas gultā. Saule spīdēja acīs. Tagadne tikpat balta kā pagātne. Tas, ko gribēju teikt bija jau pateikts.

Juris Kronbergs

Svečioje šalyje

Per sapną buvau svečioje šalyje, viešbuty, bet jis buvo ir mano namai. Jis buvo kvadratinis, vienas ant plyno lauko. Sienos peršviečiamos. Ant jų parašytas vienintelis vardas, bet neįskaitomas. Staiga, kaip niekieno nepamatytas saulės užtemimas, mano vardas išnyko. Artimieji rytai, mano brangiausias kilimas, suvyniotas kambario kertėje. Taip motyvas, žydintis sodas, atgyja many. Ir paukščiai, ką tik atskridę iš Egipto, geria vandenį iš dar neseniai ledo užklotos kūdros. Nubudau viešbučio lovoj. Į akis plieskė saulė. Dabartis tokia pat balta kaip praeitis. Ką pasakyti norėjau, buvo jau pasakyta.

Versta (iš autoriaus rankraščio): Ventspils (Starptautiskā rakstnieku un tulkotāju māja, 6. celle), 2011.III.17


Juris Kronbergs


Novembris

Tumsa, vienvirziena iela kas beidzas turpat kur sākas Nakts bez zvaigznēm bez mēness bākas Visi visgudri vāji – arī es neviens to neredzēs tikai tas kas mani patērēs Un nakts bez mēness bez zvaigžņu spulgām un atkal kāds steidzas pa aklo ielu kas sākas turpat kur beidzas

Juris Kronbergs

Lapkritis

Tamsi vienakryptė gatvė baigias ten pat kur prasideda Naktis be žvaigždžių be mėnulio švyturio Gudragalviai visi silpni – aš taip pat nieks to nesupras vien tik tas kurs manęs bus netekęs Ir naktis be mėnulio be žvaigždžių spindesio ir vėl kažkas leidžias aklina gatve ji prasideda ten kur ir baigias

Versta (iš autoriaus rankraščio): Ventspils (Starptautiskā rakstnieku un tulkotāju māja, 6. celle), 2011.III.12


Anna Rancāne


Samariete

Varbūt, ka Tevi es vēl pat varētu ieraudzīt, Ja paskrietu lejup kādus soļus pa bezvārda ieliņu, Kura aizvijas tālu, līdz pat tirgus laukumam, Kur rosās naudas mijēji un baložu pārdevēji, Sievas tur nāks man pretī ar pilniem spaiņiem, Smaržodamas pēc mājām, Viņu skatieni asie sadurstīs mani kā akmeņi, Baidos. Toreiz tu pienāci klāt man, gulēju smiltīs, Izdedzinātās un tukšās, vienīgi asaras Izgrauza celiņu putekļos, tuvāk pie akas, vienīgās ciemata akas, No kuras ūdeni pasmelt man bija aizliegts, svešajai, grēcīgajai, Laulības pārkāpējai, vīriešu mijējai, skatienu pārdevējai. Tavas acis bij lielākas vēl par avotiem, vēl par zvaigznēm, Kad tu pienāci klāt un teici – nebaidies, dod man dzert, Kad tu dzersi šo ūdeni, gribēsi vēl un vēl, Došu tev valgmi, no kuras neslāps nemūžam. Neuzdrīkstējos pastiept roku, tavi vārdi Šalca pār mani gluži kā ūdenskritums, Skalojās pāri pleciem, drēbes pielipa krūtīm, Stāvēju tavā priekšā aizmirsusi par kaunu. Varbūt, ka tevi vēl varēju ieraudzīt, Taču jau uzziedējis ērkšķu krūms blakus akai, Sievietes nāk ar pilniem nēšiem lejup pa bezvārda ieliņu, Skatās uz mani izbrīnītas, sačukstas, tenko, Rīts nogalina visu, ko vakars dzemdē. Tavas sandales saite putekļos aizlocījusies, Gluži kā čūska.

Anna Rancāne

Samarietė

Ko gera, Tave dar galėčiau išvysti, Jei bent kiek pabėgėčiau žemyn bevarde gatvele, Besirangančia ligi pat turgaus aikštės, Kur bruzda pinigų keitėjai, balandžių pardavėjai, Moterys, kvepiančios namais, Ateis su pilnais kibirais man priešpriešiais, Aštrūs jų žvilgsniai suskvarbys mane tarsi akmenį, Baiminuos. Tada priėjai prie manęs, gulėjau smėly, Išdegintam ir tuščiame, vien tiktai ašaros Prasigraužė takelį per dulkes arčiau prie šulinio, šičia vienintelio šulinio, Jo vandens pasisemti man buvo užginta, svetimai, nuodėmingai, Santuokos laužytojai, vyrų mainytojai, žvilgsnių pardavėjai. Tavo akys buvo didesnės nei versmės, nei žvaigždės, Kai priėjęs sakei – nebijok, paduoki man atsigerti, Kai gersi šį vandenį, trokši kaskart vis labiau, Tau duosiu drėgmės, nuo kurios netroškins niekados. Neišdrįsau rankos ištiesti, žodžiai tavieji Šniokštė manim kaip krioklys, Liejosi per pečius, prilipo drapanos prie krūtų, Stėvėjau priešais tave užmiršusi gėdą. Ko gera, tave dar galėjau išvysti, Bet jau sužydėjo prie šulinio krūmas erškėčių, Moterys eina su naščiais pilnais žemyn bevarde gatvele, Žiūri manęspi nustebusios, šnabždasi, apkalbinėja, Rytas nužudo vìsa, ką vakaras gimdo. Tavo sandalo raištelis dulkėse susirangęs Visai kaip gyvatė.

Versta (iš autorės rankraščio): Ventspils (Starptautiskā rakstnieku un tulkotāju māja, 6. celle), 2011.III.9


Anna Rancāne


Vēstule

Mammuk, Atsūti man telegrammu, To, ar bezdelīgu pastu, Tikai Dieva putniņi spēj Savienot manu telpu ar tavējo. Uzraksti pāris trīcošu rindiņu Par to, ka cimdiņi noadīti, Zeķītes arī, Ka baidies par to, ka salstu Un ikdienā neēdu pusdienas. Tikai nesūti man neko, Ne lauku sviestu, ne sieru, Mākoņu govis laikam cieti slaucamas. Tikai atsūti gabaliņu No savas vienīgās, Mūžīgās, Labās Un siltās Debess.

Anna Rancāne

Laiškas

Mamyčiuk, Atsiųsk man telegramą, Tą, per blezdingų paštą, Tik Dievo paukšteliai priveikia Mano erdvę susiet su tavąja. Parašyk porą virpių eilučių, Kad pirštinytės numegztos, Kojinytės irgi, Kad baiminies, jog sušalsiu Ir kasdien nepavalgau pietų. Tik jau man nieko nesiųsk, Nei kaimiško sviesto, nei sūrio, Debesų karvės melžti tikriausiai kietos. Tiktai atsiųsk gabalėlį Savo vienintelio, Amžino, Gero Ir šilto Dangaus.

Versta (iš autorės rankraščio): Ventspils (Starptautiskā rakstnieku un tulkotāju māja, 6. celle), 2011.III.8


Anna Rancāne


&

Katru dienu kāds baznīcu ceļ, Katru nakti kāds nojauc līdz pamatiem, No rīta viss jāsāk no jauna. Izsijājot pelnus un akmeņus, Var atrast pārrauta rožukroņa krelles, Uz katras — pa nepiepildītai lūgšanai. Katru nakti nobrūk pa baznīcai, Jāceļ atkal no jauna, Vai jāiemūrē akmeņos Sevi.

Anna Rancāne

&

Kasdien kas nors bažnyčią stato, Kasnakt kas nors sugriauna lig pamatų, Iš ryto viskas turi prasidėti iš naujo. Išsijojęs pelenus ir akmenis Gali rasti sutraukyto rožinio karoliukų, Kiekviename – po neišklausytą maldą. Kasnakt griūva po bažnyčią, Reikia atstatyti iš naujo Arba į akmenis mūryt Save.

Versta (iš autorės rankraščio): Ventspils (Starptautiskā rakstnieku un tulkotāju māja, 6. celle), 2011.III.7


Leons Briedis


Laivas

... un visu nakti laivas peld kā zvēru acis tumsā. Tik sāpīgi, tik nolemti griež brūcē stikla drumslas. Viss asiņo, bet kāpēc tu no sevis sāpi vairi? Stāv neredzamais pārcēlājs ar mēness balto airi.

Leons Briedis

Valtys

...ir nei tamsoj žvėrių vyzdžiai per naktį valtys plūko. Taip skaudžiai braižos nei lemtis po žaizdą stiklo šukės. Kraujuoja visa, bet kodėl tu skausmo taip lenkiesi? Nematomas kėlėjas, tik mėnulio irklas šviečia.

Versta (iš autoriaus rankraščio): Ventspils (Starptautiskā rakstnieku un tulkotāju māja, 6. celle), 2011.III.4–5


Knuts Skujenieks


* * *

es būšu parkā par solu kad sniegi nokusīs es būšu parkā par solu kad sodrējains lietus līs es būšu parkā par solu kad pumpuri atplīsīs es būšu parkā par solu kad sētnieki runčus dzīs es būšu parkā par solu kad saule brēks debesīs es būšu parkā par solu trīs tūkstoš naktis vai trīs bet ja reiz tava roka man atzveltni noglāstīs tad es vairs neapsolu ka būšu parkā par solu

1980

Skujenieks, Knuts. Līdz kailai rokai: dzejas izlase. – Rīga: Zvaigzne, 1995. – Lpp. 170. – (Skolas bibliotēka);
Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 214;
Skujenieks, Knuts. Raksti: dzeja 1980–1986, raksti par atdzeju un cittautu rakstnieku portreti. – Rīga: Nordik, 2006. – Lpp. 163.


Knuts Skujenieks

* * *

aš būsiu kaip parke suolas kai užeis atlydys aš būsiu kaip parke suolas kai lietus suodinas lis aš būsiu kaip parke suolas kai pumpurai plyš aš būsiu kaip parke suolas kai šlavėjai kates vaikys aš būsiu kaip parke suolas šimtą naktų ar tris bet jei kada tavo rankos mano atkalte švelniai nuslys tai daugiau nebegarantuoju kad būsiu kaip parke suolas

1980

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 215.

Knuts Skujenieks


* * *

Sniegs apdzēš rudeņa svilumu. Un debesis atgūst zilumu. Un sarkans, aprūpēts, pazīdīts, Bez skaņas mirkšķina acis rīts. Kāpj saule lēnām – jo nav kur skriet, Iet pasaule tā, kā tai vajag iet. Un pats tu, kad redzi, cik diža diena, Vairs negribi skriet ar pieri sienā, Tev vajag izšķetināties no miega Un rāmu sēklu sēt dziļi sniegā. Tā runāt, tā rakstīt, tā dēstīt un sēt, Lai tevi vairs nevar nonāvēt. Tad kādi mākoņi pasauli stīpos, Bet saule ripos, bet saule ripos, Tad kādas miglas pār apvāršņiem svīdīs, Bet saule smiesies un zemi zīdīs. Un pats tu jutīsi saules pienu Ar katrų naktį, ar katrų dienu.

1964

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 34.


Knuts Skujenieks

* * *

Sniegas rudenio skrudesį užgesina. Ir dangus atgauna mėlynę. Ir rausvas, prižindęs, apkamšytas, Be garso mirksi akim rytas. Saulė teka lėtai – nėr kur skubėt, Juda pasaulis kaip jam reikia judėt. Ir pats, kai matai tą didelę dieną, Nebebandai jau kakta pramušti sienos, Tau reikia tik išsilaisvint iš miego, Įsėti ramią sėklą giliai į sniegą. Taip kalbėti, taip diegti ir sėti, rašyt, Kad jau nebegalėtų tavęs nužudyt. Kad ir kokie pasaulį debesys apries, Bet saulė riedės, bet saulė riedės, Kad ir kokios akiratį miglos užklostys, Bet saulė žemę žindys ir juoksis. Ir pats tu jausi tą saulės pieną Kiekvieną naktį, kiekvieną dieną.

1964

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 35;
Krantai. – 2008. – Nr. 4. – P. 22.

Syndicate content