Į pradžią

Knuts Skujenieks


* * *

maza mana tēvuzeme divu roku platumā mīļa mana tēvuzeme divu roku siltumā dziļa mana tēvuzeme visa mūža garumā

1980

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 196.

Knuts Skujenieks

* * *

tai maža tėvynė mano dviejų rankų platumos tai miela tėvynė mano dviejų rankų šilumos tai gili tėvynė mano viso amžiaus gilumos

1980

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 197.

Knuts Skujenieks


* * *

ar nāvi uz tu ar sāpi zem rokas un vienīgs bijīgums pret patiesību un vienīgas bailes nepaklupt pašam pār savu mēli tik tīkami būtu apstāties paspoguļoties un domāt sevi par lielu vīru bet tas ir par dārgu tam kurš ar katru soli un smadzeņu impulsu kļūst tāds pat muļķis kā Sokrats

1968

Skujenieks, Knuts. Raksti: dzeja 1963–1969. – Rīga: Nordik, 2002. – P. 366–367.

Knuts Skujenieks

* * *

su mirtim sakomės tu su gėla už parankės ir vienintelė pagarba teisybei o vienintelė baimė nesuklupti ant savo paties liežuvio taip smagu būtų sustoti pažiūrėti į veidrodį ir manyti save didžiavyrį bet tatai per brangu tam kuris kas žingsnis kas smegenų impulsas daros toks pat kvailys kaip Sokratas

1968; versta: Fabijoniškės, 2011.V.2


Knuts Skujenieks


Pie palēna ūdens

Pie palēna ūdens... Viss nokārtojas, viss izlīdzinās, gali sadodas kopā ar galiem. Un rītdiena kļūst vēl mierīgāka par vakardienu. Doma kļūst droša kā vijole. Dzīve viegla kā strazds. Cilvēks pirmoreiz ir taisns pret sevi kā priede pret debesi. Pats pasaules vidus ir pie palēna ūdens. Un tad sāk bārkstoties mākoņi, sāk cirtoties meži, no tāla purva nāk vējš. Un cilvēks saprot, ka aizsēdējies pa palēna ūdens, un iet meklēt, kur rumba.

1967

Skujenieks, Knuts. Raksti: dzeja 1963–1969. – Rīga: Nordik, 2002. – P. 309.

Knuts Skujenieks

Prie lėto vandens

Prie lėto vandens... Vìsa jau susitvarkė, vìsa jau dera, galai su galais susieina. Ir rytdiena darosi dar ramesnė nei vakarykštė. Mintis daros drąsi kaip smuikas. Gyvenimas lengvas kaip strazdas. Žmogus pirmąkart teisus prieš save kaip pušis prieš dangų. Pats pasaulio vidurys prie lėto vandens. O tada ima sprogčioti debesys, garbanotis miškai, iš tolo, iš pelkės vėjas ateina. Ir žmogus supranta užsibuvęs prie lėto vandens, ir kyla ieškoti krioklio.

1967; versta: Fabijoniškės, 2011.V.1


Knuts Skujenieks


* * *

kas zin varbūt mēs raudāsim tā pat bez asarām uz iekšu bet sevi stingri turēsim kā noridātu namapriekšu kas zin kam jāzin kā tas būs par dienu pelēku un baismu? jo acis acis nodod mūs ar siltu bezgalīgu gaismu caur sauli lietus līs un līs mums pāri varavīksne stāvēs un tikām brīnums nepazīs ne sveša tāluma ne nāves

1981

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 216.

Knuts Skujenieks

* * *

o ką gal ir raudosime taip net be ašarų savin tik tačiau vis tiek nuduosime kad mes savybėj šeimininkai o kam žinoti kaip kas bus per pilką dieną dieną baisią jai akys sugrąžina mus į šiltą ir bejėgę gaisą su saule lietūs vis lynos prie mūsų vis stovės vaivorykštė stebuklas vien nepažinos mirties nei svetimųjų tolių

1981

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 217.

Knuts Skujenieks


Uzrakstīts augustā

...Kad bezdelīgas ir nobriedušas, Kad zvaigznes ir nogatavojušās. Un cilvēkam palēnām Deniņi izkalst balti. Papīra lapa sāk dzestri blāzmot, Un katram vārdam ir zemes garša. Tā top augusts.

1967

Skujenieks, Knuts. Raksti: dzeja 1963–1969. – Rīga: Nordik, 2002. – P. 319;
Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 44.

Knuts Skujenieks

Parašyta rugpjūty

...Kada blezdingos jau subrendusios, Kada žvaigždės jau sunokusios. Ir šitaip rugpjūty. Ir žmogui pamažėlio Balti smilkiniai išsausta. Popieriaus lapas vėsiai prabrėkšta, Ir žemės skonis justi kas žodis. Taip stoja rugpjūtis.

1967

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 45.

Knuts Skujenieks


Kuģis

es biju mākonis es apsēdos meža galotnē un kļuvu par koku es biju kara kumeļš es atmetos dzirksteles sprauslodams un kļuvu par namu es biju kursis paraudzijos ievilku elpu krūtīs un kļuvu par kuģi

1970

Skujenieks, Knuts. Raksti: dzeja 1969–1980; latviešu folkloristika. – Rīga: Nordik, 2003. – P. 27.

Knuts Skujenieks

Laivas

buvau debesis nusileidau miško viršūnėn ir likau medis buvau karo žirgas parkritau žiežirbom prunkšdamas ir likau namas buvau kuršis pažiūrėjau įtraukiau krūtinėn oro ir likau laivas

1970; versta: Fabijoniškės, 2011.IV.27


Knuts Skujenieks


* * *

noausim kājas atpīsim sirdis dienu nedienu pakārsim kokā aiziesim miglā paganīties aiziesim dieviņa rokā no platā ceļa no cietas takas pāri pār galvu pāri pār laiku projām aiz debess projām aiz zemes aiziesim miglā paganīties

1983

Skujenieks, Knuts. Raksti: dzeja 1980–1986; raksti par atdzeju un cittautu rakstnieku portreti. – Rīga: Nordik, 2006. – P. 235.

Knuts Skujenieks

* * *

iš batų kojas iš pančių širdis pakarsim medy dieną nelemtą eisim į miglą pasiganyti eisim dievulio rankon iš viešo kelio iš kieto tako kiaurai per galvą kiaurai per laiką palikę dangų palikę žemę eisim į miglą pasiganyti

1983, versta: Fabijoniškės, 2011.IV.22


Knuts Skujenieks


* * *

atpūties mana zemesbite apsedzies mana ūdesroze atdzeries rasu mana pīpene jo lēni un tramīgi nāk basām kājām pa asfaltu sauksim viņu par nakti tas ir tāds labs vārds

1983

Skujenieks, Knuts. Raksti: dzeja 1980–1986; raksti par atdzeju un cittautu rakstnieku portreti. – Rīga: Nordik, 2006. – P. 243.

Knuts Skujenieks

* * *

pasilsėk mano kamane susigobk mano vandens lelija atsigerk rasos mano ramune nes eina lėtai ir baikščiai kojom basom asfaltu naktimi ją vadinsim toks geras yra tas vardas

1983; versta: Fabijoniškės, 2011.IV.12


Knuts Skujenieks


* * *

Sekunde apskalo dienu. Diena nopulē gadu. Gads asina mūža galu. Es esmu pārvērsts Kailā, Raķetveidīgā logā. Tu atņem man visu. Tu atstāj man tikai gaismu Un augšuptieci. Mana gotiskā mīlestība.

1965

Skujenieks, Knuts. Raksti: dzeja 1963–1969. – Rīga: Nordik, 2002. – P. 267.

Knuts Skujenieks

* * *

Sekundė skalauja dieną. Diena metus nusvidina. Metai smailina gyvenimo galą. Aš paverstas Nuogu Raketos pavidalo langu. Iš manęs atimi vìsa. Palieki man tik šviesą Ir aukščio siekį. Mano gotiška meile.

1965; versta: Fabijoniškės, 2011.IV.11


Juris Kronbergs


Pag' - pagātne

No skaļruņiem skaļi runā pagātne Kāda pagātne? Un – runā ko? Nē. Vēlreiz: no skaļruņiem dziesmas kas manas atmiņas sastāvdaļa Tātad nekāda tur pagātne, bet daļa no manas veģetatīvās plūsmas kas manī darbojas vienmēr bez manas apzinātas klātbūtnes Cik nepoētiski! Nu labi: Kad naktī speru soli pa mūsu priekšpilsētas asfaltu tas izšķīst sadrumstalojas un drumstalas paceļas un mēnessgaismā mirgo kā tās balsis, kuras vairs nav bet manī mūžam dzīvos klātesošā nebūtībā, sacīdamas: sanāciet, visi jūs klauni, klausāties jūsu pašu mudinājumu – tev tā jāslēpj, tava mīlestība Jāslēpj dzejas rindās tev tā jāslēpj tikai tad to atklāsi tikai tad tā pastāvēs nemainīga Cik pseidopoētiski! Nu labi, īsi, bet kodolīgi: Pagātņoju, tādēļ esmu

Juris Kronbergs

Palà – praeitie

Iš garsiakalbių garsiai kalba praeitis Kokia praeitis? Ir – kalba ką? Ne. Dar kartą: iš garsiakalbių dainos jos yra mano atminties dalis Taigi jokia ten praeitis, o dalis mano vegetacinio srauto kurs many darbuojasi vìsad man sąmoningai nedalyvaujant Kaip nepoetiška! Na gerai: Kai naktį žengiu žingsnį mūsų priemiesčio asfaltu tas suyra sutrupa ir nuotrupos kyla ir mėnesienoj mirga kaip balsas, kurio nebėra bet many amžinai gyvens dalyvaus nebūty, sakydamos: sueikit, jūs visi juokdariai, pasiklausykit ką patys kurstot – slėpti ją privalai, savo meilę Privalai slėpti poezijos eilutėse slėpti ją privalai tik tada ją atversi tik tada ji bus nepamainoma Kaip pseudopoetiška! Na gerai, tarkim trumpai drūtai: Praeitėju, todėl esu

Versta (iš autoriaus rankraščio): Ventspils (Starptautiskā rakstnieku un tulkotāju māja, 6. celle), 2011.III.21


« first‹ ankstesnis123456789…kitas ›paskutinis puslapis »
Syndicate content