Vladas Braziūnas

Jos veidas buvo kalbos valanda, jos stotas buvo dainavimas. Pirštų matematikos neišmokysi, virpulio algebros nenusirašysi. Pamyluok, pamyluok geografiją, kolei ši nepavirto istorija. Aklinoj išminties tamsoje, viltingame nežinojime jos veidas buvo kalbos valanda, jos stotas buvo dainavimas.

Ar pavasaris šiemet ne per ankstyvas? Ar nepasirodė jis tiesiog vienašališkai, be išankstinių debatų su žiema? Ką pasaulio meteorologams dabar bedaryti? Pripažint pavasarį atėjus? Kokią poziciją išsakys Meteorologijos tarnyba? Ar pavasaris tik todėl, kad metas šiltas? Ar tai veikiau nėra liberali žiema? Ir ar Europai bei visam pasauliui nebūtų geriau nepriklausomų metų laikų federacija, kurioje kiekvienas metų laikas turėtų teisę spręsti apie visa ką – išskyrus savo paties klimatą? Tamsūs debesys kaupias Šalti kristališki krušos grūdai kristi ima it grasinimai, pasiekę žemės paviršių lietaus lašais jie pavirsta ir nyksta žemėj

Kiek saulėtekių gali žmogus atlaikyt, Jei širdis jam kasryt plūsta, Jei diena raudona prašvinta vis Ir vis neišblūksta? Kiek saulėtekių gali žmogus atlaikyt, Jei širdis jo, kraujais apkrešus, Kasryt taikosi skrist, kas vakarą krist Kaip ir degančios kregždės? Kiek saulėtekių gali žmogus atlaikyt, Jei širdis kasryt po peiliu virpa Ir aibėm žarų per gyvenimą eina lyg Ilga ir raudona kilpa? Taip rytmečių aibės be gailesčio eis, O reiks kiekvieną gyventi savaip?

žvelgi į skruzdėlę kur tavo delnu kruta ir nežinai ar leisti jai ar nukratyti pakyla saulė ir lanku žemyn nuslysta žvelgi į skruzdėlę kur tavo delnu kruta taip dienos mėnesiai ir metai metais mainos ar skubintis įrodyti ar tyliai žvelgti kaip viską į vietas sudėt ateina Dievas ir kvepia palubėj baltoj vingiorykštės už sijos

Mano senelis atkilo iš Armėnijos, mano senelio ten buvo nusižiūrėtas kalnas, pasodintas medis ir susirasta žvaigždė ant žirgo ir debesio kaktos. Jam ant nosies galėjo nutūpti septynios musės ir vienas uodas, o labai susispaudusių – ir pavargusių – gervių kablį būtų sutupdęs. Mano senelis atkilo iš Armėnijos, aš nežinau, ar pėsčias, nežinau, ar važiuotas. Toks buvo vėjas. Stebuklingoji paukštė nešė plūksną ir rodė kelią. Laikai buvo surizgę į vieną gumulą, ir kamuolys ritos per žemę. Toks buvo vėjas. Jis nebuvo rytys nei vakaris, jis pūtė iš visų pusių ir ieškojo manęs. Mano senelis atėjo iš Armėnijos. Žegnojas kryžkelės, lenkias: jis pasirinkti mokėjo, jis kelią pažino. Nes kelias – pasirinkimas. Ir kelias mane pasirinko. Mano senelis atkilo iš Armėnijos. Kai buvau berniūkštis, sėdėjau jam ant nosies ir nesupratau, kodėl gervės skrenda pro šalį.

Tikintys liks laukti, netikintys leisis toliau, kol tamsa vìsa iššluos iš akių, kol naktis prieky sumūrys juodą, miegūstą mūrą. Ir meldžiantys pavargs bemelsti, nes rankos ne žvakės – jos nedega be skausmo, nes lūpos ne vėjas – jos nekruta be žodžių. Eina tik kelias, tik kelias eina. Mes – dulkių debesis. Norim dangun.

Sapnas neturi laiko pojūčio, sapnas anapus laiko. Vadinas, per miegą galiu sutikt tave tik netyčia. Aišku, niekas netrukdo mums ir tiksliai susitarti: – Ten, ant mėnulio tilto prieš pasaulio pabaigą, pavasario valandą.