Vladas Braziūnas

kai žmonės skaitys šį gailujį skiautinį žodžius šiuos nepašauktus neišmaldautus galvos apie tą kurs juos lūposna spraudžia manęs ar tavęs? katro bus daugiau čia? kai žmonės galvos apie dvasią vienatvės kur gali iš nẽgalės spindulį mesti jei tars: ir gerai pasaulis dar spindi ar jie numanys kas peni tą spindulį? aš to ir patsai nežinau mano miela esi tolima kaip varpo dunksėjimas aš to nežinau bet galiu tave jausti ir vėlei eilutę į popierių glausti tu virpi it oras nuo paukščio plazdenimo dėl mano vilčių ir dėl rūpesčių mano mes galim kaip debesys skyriumi būti bet šaltì svetimi nebegalim nubusti kitų akyse galim neigti viens kitą bet patys savęs mes neatsisakysim mes galim gyvenimo plūsti klampynę bet ne vien tiktai meilė mus kausto grandinėm iš titnago bendro ugnį mes skeliam iš sielos bendros iš plonytės gijelės skaitys tave žmonės žinok jei pavargsi ir vėl jie ir vėlei į spindulį veršis į keimarį glaudų mes sugiminiuoti mane tu vedi tave aš dainuoju sielos tavosios pilna kas eilutė manęs eilutėj tėra tik pusė

Pėsčias prie žemės krašto bastos raudonas jojikas matyti kaip aiškiai jis sensta greičiau negu žiedas vysta Ai! Kalbėt su žmonėm nemoka Ai! Žirgas jo nepažįsta Ai! Širdys jojiką pamačiusios iš lėto iš lėto plyšta

Marcēlijam Martinaitim Cik tuvu Stokholma no Žuvelišķes! Biju iedomājies, ka Stokholma planē izplatījumā kaut kur starp Mēnesi un Marsu vai ka tā atrodas zem ūdens – Atlantīdas priekšpilsēta, ko iespējams sasniegt vienīgi zemūdens laivās! Tagad zinu, cik tas vienkārši! Tu aizej no Klaipēdas uz Mēmeli, sarunā ar kādu knēveli sev vietu Kārļa XII armijā, nopelni naudu ar karu, atrod sev zaļu zaru kā gaisā pasists valūtas tūrists! Stokholmā pēcāk, tērpies kroņa drānās, tu mierīgi sēdi un vēro kā nākotne izskatās šodien un kā vakardiena izskatīsies rīt.

Kiek saulėtekių gali žmogus atlaikyt, Jei širdis jam kasryt plūsta, Jei diena raudona prašvinta vis Ir vis neišblūksta? Kiek saulėtekių gali žmogus atlaikyt, Jei širdis jo, kraujais apkrešus, Kasryt taikosi skrist, kas vakarą krist Kaip ir degančios kregždės? Kiek saulėtekių gali žmogus atlaikyt, Jei širdis kasryt po peiliu virpa Ir aibėm žarų per gyvenimą eina lyg Ilga ir raudona kilpa? Taip rytmečių aibės be gailesčio eis, O reiks kiekvieną gyventi savaip?

pačioje eglės viršūnėj varnėnas vaidina betliejaus žvaigždę ir gieda hallelujah black is beatiful pašakėm kikiliai zylės žvirbliai ir kitokie papuošalai šalia eglėj tupi varna mini motiną jos motiną ir visą mano namų knygą žiū tokios tad mums tos balandžio kalėdos kitur gal jos velykom vadinamos?

Ar savām kājām pa apvārsni sarkans jātnieks klīst viņš acīm redzami noveco viņš ātrāk par ziedu vīst Ai! Ar cilvēkiem runāt viņš neprot Ai! Zirgs viņu nepazīst Ai! Sirdis kas jātnieku redzējušas palēnām palēnām plīst

žvelgi į skruzdėlę kur tavo delnu kruta ir nežinai ar leisti jai ar nukratyti pakyla saulė ir lanku žemyn nuslysta žvelgi į skruzdėlę kur tavo delnu kruta taip dienos mėnesiai ir metai metais mainos ar skubintis įrodyti ar tyliai žvelgti kaip viską į vietas sudėt ateina Dievas ir kvepia palubėj baltoj vingiorykštės už sijos

Ak, meilyt lietaus, kad išdžiūvusi žemė sudrėktų, Žolės stiebai kad vytųsi it aistringos pašėlusios rankos, Ūmiame glėbyje, Lyg paskutiniam, lyg kad prieš mirtį, Trokšti lietaus, kad permerktų sausas lūpas, Padžiūvusias ir kietas Kaip neartas dirvonas. Ai, geisti lietaus kaip gyvybės, šiltos ir švelnios, Ligi šaknų, išbalusių, kaip pirštai, skvarbūs, neglamonėjantys, Geisti lietaus, kurs nepriklauso, lietaus, kurs nedera... Užkimęs riksmas atsimuša kaip paukštis į rūsčią įsakmią plokštę.

Nepabaidyk angelo, Kurs palinkęs virš dviejų mylimųjų, Jie toli kelyje ir jau žili, Kaip vaikai eina viens į kitą, mažais žingsneliais, Iš nuostabos virpa blakstienos ir naivioji smakro duobutė, Kai į jų drebančias plaštakas Įkrinta angelo sparno punksna. Jie irgi dar paskraidys Plunksnelės laikydamies.

paežerės meldynėj, vienišas iš nesuvokiamos gilmės pilnaties išviliotas vėlei į kaulą eglinį nubalintas, sūpuojas šen-ten, šen-ten… tarpais ant jo nutupia koks netikėtas nakvišaujantis laumžirgis, leidžias apylaikiais daugel daugiau negu tūkstančio metų senumo vandens kerėtojų dvasios, gailiau negu gailiai ūbuodamos, prarastą ateitį apraudodamos, galindų vandenvardžius it strėlių atspindžius žuvų žiaunose paslėpdamos; vienas vienintelis irklas – tarp bangos ir bangos, vienas vienintelis mirksnis – it apreiškimo krūpsnis, it rasos laše sublyksėjęs prie lopšio palinkusios Laimos veidas, it žmonių gyvenimas (nei per ilgas, nei trūkstamas); ir padūmavusioj Laiko aky, tvykstelint elniaragio žeberklui, pliukštelėjimui perplėšiant dabartybės plėvę ir sidabro bangelėms nusiritant ligi pat mirusių tautų surakintų lūpų, žiūr! tarp mirties juodųjų slėnių tarsi vertųsi plaštaka, joj aplink ugniakurus džiūdami garuoja sentėvių drėgni kūnai ir paparčio žiedų nutviekstais veidais šokinėja ir skraidžioja laumės, vėlių kultuvėm velėtuos marškiniuos krūtų karpoms žmonėspi liepsnojant ir pėdų kaukšėjimui atsimušant mano tvinksniuos; tapus ežero, žiūr! sklaidantis miglai, drevėtos eglės ir bičiuliai sūpuojas geiniuos it aukso žiedadulkės Austėjos plaukuos, o po plačiu paparčiu, midų besiurbiant, klau! tyliai klaksi liežuviu kaukas – jo klyvos kojelės, jo kerpių barzda, jo kliūgų kraitelė, kurioj triskart trejos devynerios didrūgčių tūtos, devyniskart devyni tuzinai sidabro žvynų ir septyniskart septynios žalčių karūnos; bet kas ten? kas ten dejuodamas žiūri? kas ten YRA? kas ten, meldus praskirdamas, IRIAS? ar iš stuobrio išskobtas luotas veža donį vėlėms vaidelotų? aiman! galbūt ten, lengvo dvelksmo išjudinta, veltui teisybės ieškodama nu- banguoja kokia kiltis, ainiams niekad nesužinosima? o galbūt ten baltas it kaulas irklas, įstrigęs užkariautojų klastingo dievo godžioj gerklėj, velka priešo kariaunas mirties nelaisvėn? dvelksmas virsta į vėją, ir aplink meldus ir žmonelių gyvenimus skirsto ir skiria kažkokia perregima ranka, kuri mus virš laiko vandenų laiko lopšyje-it-valty valty-it-karste karste-lopšyje virš vandenžolių it skenduolių plaukų kuri gi mus iria, iria, iria ir staiga nebeiria, paežerėj nieko, tik tamsa, juodesnė už juodą, tik tyla, tylesnė už tylią, ir mano širdies tvinksniai, patys sau išsiduobdami kapų duobutes, tvinksi link juodojo slėnio, kur ką tik atsivėrusi užsiveria Plaštaka.