Vladas Braziūnas

tyras žydras laukinio žvėrio žvilgsnis, vėjui sulaikius alsavimą krūmų tankmėj ir žilajam medžiokliui nuščiuvus savo vaikystės lūkesčiuos nekaltuosiuos; tąsyk, jis pamena, ėjom slapstynių paupio lazdynijoj, ir tu karklo dūdelės giesmėj pradingai, ir vakarui leidžiantis, aš užmigau, susirietęs ąžuolo uokse, ir sapne prie manęs prisėlino švelnus laukinis žvėris, kuždėjo man: tu prarasdamas ją pelnysi, tu per amžius ilgėsies savęs, ir vien tik paunksny mirties, kai jau atmintis pirmykštė pervers pūstančią kasdienę saldybę ir žvilgūs medžioklės rykai nei pamėnai rūdėdami tems vėlei vyzdžių gilmėj, tu pajusi savy nei karklo dūdelėj Senolę alsuojant

1 rausvina akina vakarė saulė baltų nužydėjusių pienių skaistkalnę kaip tuos laukus neužmatomus eitume jei bent vieną, bent dieną ligi pirmojo vėjo pasilaikytų bent dieną Dievas pasergėtų šitą švytinčią, tą milijardinę armiją bent ligi ryto, lig kito įžambaus srauto, kitos šviesos, mėlynrausvės 2 norėčiau būt kunigaikštis šio tilto, norėčiau vaikščiot kaip vaikšto pilkosios pelės ir baltosios kielės ir balsas dainos, pakilęs ir pasikėlęs, neaišku iš katro šono, vis tiek iš skaistkalnės

ak kas par leišiem ak kas par alu! Knuts Skujenieks europieti, augęs pačiame palietuvy knieti vis paklaust, o ką galvojam, kaip gyvi klyvi ar vaikaičiai klykia, ar laukais į Rydzinią dar Velykė kiaušį, skaisčiai išdažytą, ridina ar Mūšos pakriaušiuos dar miselė kruta, dar gyvena ar neliausit šiauštis, zvirbuliai, prieš Knutą ir prieš meną brisk dar mūsų pusėn, kad jau vis labiau koštuvės knieti duok šen baltą ūsą, europieti, prie dangaus prikniedytas

tai tu pridžiaustei drobių ant langų? nuo Lėvenio tekančio tako latvėjančio vėjo ko teko neteko ėjo nuvėjo gomurio dangun liežuvio paukštė

čia karūna, čia jos veidą uždengia plaukai, o čia mažas berniukas oi, dar nenupiešiau rankų Viešpatie su viešpačiukais kuo jam kabintis reikės į gyvenimą kuo nuo gyvenimo gintis, žiūrėk kaip pabalo balsas, nei bėgti, nei rėkt pavargau, ar negrįžta, ar nesivaidena pasviręs, į vyrą šiek tiek panašus, šiek tiek į madoną su kūdikiu, lapų vainikas pabūsiu lauke prie tavęs, palytėk tarpus sienojų, ten samaną žalią pernykštę per nykštį didesnis jau šiemet rantas į staktą aukščiau vis įsikerta randas senasis gražiai užsitraukia per žiemą randasi naujas, kol metai išeina į šipulius šitaip aukštėja skiedrynas, raudoni sliekai jo pakojy, o džiaugsmas babutei iš turgaus parnešus krakmolo saldainį, margais popierėliais taisytą, atgurga pavasaris, vėl iškeliauja, graso, negrįšiu grąžą gali pasilikt negrynaisiais griovelių vandenimis polaidiniais, įgriso grįžčiot per petį, ko nepametęs, įgalūs gėlių pardavėjai, o gėlės iš piešinio nieko nepriešinu, laukiu kol debesys, viso gyvenimo šviesą sugėrę, plaukui nutrūkus, tėkšis veidu į lauką

išeis į šventlaikį tie Šventaragio žmonės rãgas liepsnos mos, ragas ugnies švies sumedžioto žvėries, kvies gentį į puotą, krikščionys sulėks neprašyti, dievus apgalės, pilies bažnyčioje plavinėja paklystžvakės, tavo porėto kūno akliraštį skaito mano nervų galūnės, griūna randai ant randų po avarijų, po vegetavimo amžius nesuskaičiuojamo laiko, paklaikus klausaisi piano ar forte juodų vienuolynų, pavargusios sienos vos laikos kontraforsų ramentai trupa, lūpos apšąšta pavėjy bučiuojantis, vėlinas vaikas užaugt pasimatyman penktą ir šeštą ir paskutinę valandą, ramstos į tvorą šviežiai suvaikėjęs seniokas, seniaĩ išėję svečiai ir sẽniai išsivadėjusį juoką srebia su dugno mielėm lengvabūdis, paklusęs akimirkai gal iš už girių iš už mėlynųjų, kur žmonės, jau mirusie moja akliem mano pirštam, vienintelei tau bemieliem

rudenį palaukės plynos plyšta gulbių sutartinės plyšta gervių sutartinės ant augtinės išaugtinės lygumõs virš jūros lygio Dauguvoj gulbelė klykia čia po saule lygios kybo lýgumos, laukų, sodybų pynės, požalis mirtynas už kelių darželio lysvių aš čia vaikas pasiklysiu Dieve, nelemki mano kūneliui mirimo lėto kad nepaspėtų rankos kojelės sušakalėti

susitraukęs, sulinkęs, visai lyg ištrauktas iš jūros, pavėsin drėgnan paguldytas tarp kopų dviejų apkrūmojusių, vieno gyvãša- kė žìlsta prieš šviesą sidabro rasõs lašely- tis: dar neišeik, dar pasėdėkim šiaip dar pakalbėk tą patį, tik gražiaip

leidausi į, tekinas pro vìsa pragrota iš vìsa turėjo vienąkart sprogt susinešiot, suplyšt pusė kalbos, liekana be lapą kapas apžios lapė nelos, sudubo duobė kur būta gražios pradžios trypčiot gali ar iš įniršio trypti žinom tą krytį, pažinom tą kryptį

lėtas laikas, tiksintis mano kalboj, o greitas tavojoj, nebesugriebsi raiteliai báltai už Dniepro jojo ir nuklajojo bekėpso Babelio šmėkla it varnalėša, tautovardžių sėklom apkibus mėlynasis mėnulis kas septyneri metai Andalūzijoj, sužeistas varnas, prieš rytą išėjęs į miegantį mažą miestelį, raudona gaisa, išprotėjusi pìlnatis, pažadui pildantis, mirgant miražui dalybos nelygios, žingsnių aidas žingsnius aplenkia, prie savo mirties neprisėlinsi šunes neprijaukinami, neatpažįstami tavo skiemenys, vėjo žiedai, nors vėjas tas pats, kur lydėjo iš Azijos plynių vėjas toks stiprus, kad neįmanoma žodžio pratarti, sėdim ant žolės už namo ir tylim išsigydyčiau, būčiau naminis, išmokčiau metamą kaulą pastverti, mėgdžiot balsus visomis kalbomis iš karto, bet laikas