Vladas Braziūnas

vejasi vėjas žalčiauodegis per keturias debesio juostas austrų avialinijos prašo nevaikščiot sparnais ką išmanai? devynis kartus nudegęs, dešimtą – kirpsi? neleis už tavęs nei tos, kur devintoj vietoj ar klasėj sėdi nei kitos, palauk, leidžiamės Vindabonon oro uostas ant šono, laukai lopinėti, pro langą lenda žalčiai šaltviduriai – vilkikų vilkstinės, vilktakai katedrų durų auksas, aũšta, kumpsta vienuoliai skriptoriai, Riptono atsiskyrėlis rytą klausosi strazdo, šlyno, mėlyno molio žirgeliai dvyniai, Šlymanas neseniai trisdešimt sidabrinių atkasė, vyriai kaustyti deimantu, deivės, upeivių moterys kad jau baisiai regis matytos kitos nėščios, kitos su kūdikiais, kitos dar nenubudusios, šypsos, su naščiais mėnulio vandenio, grándės, liūtas apžiojęs grandį belskis, Agnė apžergus liūtą, rojus kankinimų sodai, šukės, kaučiuko šukos klapčiukai uoliausi budeliai, šūkauja girios gegutė, girias, neužsibūti ragina prižiūrėtoja, ragana kreivarietė, lizdas su dviem užperėtais žalčio kiaušiniais voras – žirgt žirgt – it žir(g)nis zìrneklis – žengia į dangų žirgas žvengia po langu žirgeliai po kraigą laigo vandenys teka, dievams atitekusi jūra

kur leišių mėtos kur latvių meitos žydi rasoja ligi nuvysta lig antaninių prikvimpa lentos šešios ant aukšto neišsilenksi padėsi šaukštą išeisi kojom į priekį, miestui gražiai dienojant ir bus tau lengva ir bus lengva tau giesmė, ir kalnas ne per staigus bus kai saulė leisis po kairei latviai po tiesiai leišiai – ar atvirkščiai – ten sugulę kalbas nužiūri vagą nugrėbsto lieptą ir liepą regi žydint gražiai vis sužydi medų leišių ir latvių rūtos ir mėtos mergos ir maldos

vieno kūno nariai, susitikę vėluojančių, skubančių veidrodžių mugėje, šventas aliejus ir gaisras verdenės vartuose, geismo apakus vingiotyra balnugãris atãtvanas verčias per pylimą, erčios skiriasi, nyra viena į kitą atospindės balzgano ryto, Márnos ãtsaloj rymo nepabaidytas garnys buvo? gal, bet mirė tikrai, ir manęs vėluojančio laukia ir ūksi laikas, kritęs ne mūšio lauke, nemarusis

paukščiai nutilo, klausykis vėjo Orfėjo baugščiai artėjant iš dūmo, artumo, iš tavo, žmogau, sukurtumo stulbsti: rakinėja pamatus, rankioja, barsto, barsto ir rankioja kaulus traukia linksmi paskui karstą barsukai ir putpelės, liūtai ir kiaunės nesiniauja ir nesiliauja džiūgaut, saulėtos pūgos liečia, liežia akis ir lūpas, šviečia pelės pilvukas kviečia iš miesto didžiąją seseriją per laukus, per kalnus devynis švelnios uodegų girios nyra ir skęsta, skęsta ir nyra į jūrą kas man užėjo teisybę rašyti, teisybę gyventi gyvasties šventėn kreipt savo žvilgsnį, aklą ir niūrų sekt iš paskos, nesiduoti liūliuojamam fleitų šiept paskutinį kirmijantį protinį dantį Dieve meldynų, meldžiuos, kas užėjo, kad jau nepraeitų

koks čia ežeras, jei be Meilės salos kad miegočiau kietai minkštai man paklok po galva – riedantį akmenį dumbantį dugną, debesis baltą atspindį mano nustebusioms akims pro plyštančius atspindžius irklas vandenį lyg bibliofilo peilis knygos puslapius pjausto koks čia gylis, gali tik nujausti ežeras tyli

vos spulgsi lempelė, apspuogęs veidrodis spokso į nuogą paauglę išliūdėsiu, ir vėl išliūdėsiu tave į drėgną rytmečio šviesą, jau brinksta uodai, iš kur tie uodai, tos dilgynės paslėpsnius liežiančios, pažastis turi būt kokia nors priežastis nuo medaus, nuo pelynų, nuo pieno nuo karščiuojančio rando ant riešo, pelės nageliais pradraskomo rask tenai žvynligę, šienligę, ką tiktai nori, tymų, vaikystėj ne- persirgtų slogią klejonę, kad vėl būtų paprasta prisilytėti netyč lyg muilo putai užtiškus ir sugrąžinti ją visą – jai pačiai – lygią ir glotnią

sidabrinti vario lakštai spalio dagerotipai lapės raudonos laksto po apskritą stiklą dvaro gyvieji paveikslai su rožėm, pozos – tam tikros Tiškevičius vandenį laisvą pašventina irklais angliadegiai ant kranto stengias nesumirksėti lapės raudonos rangos vyzdy atsišviečia: plytės rinkę viela varydavau ne į Ringę, miela, – į Rygą

giesmininkas bretonas, girtas kaip strazdas pasirėmęs į grabo kraštą, britas, perbridęs brastą sąsiaurį, gal neprastos šio krašto seserys kad neprašomas lydi į vakarus vakaruos užu jūrių dausos, kas klausos penkios kryžmos ar penkios kaliausės pasiklydusios kryžmadulkės nusipurtyki purpuro dulkes, į vidurį gulkis į aklikelę, ką jau tos giesmės beprikelia pritaria prūsas ir keltas, variagas vikingas rikis rinkis iš seno dievyno, kam alų, kam midų, kam Ringės vyno statinę, merga dar galinga, stati stuomenėta lininė kaušą į burną, kaušą apkaušusiam Vaižganto vaisgamčiui ar kaip norint kitaip išsiaiškintam vaišint papirkti, o jau paskiau tai į pirtį, kur girtas kūrėjas bretonas kaip strazdas tik brazda, grabinėjas tik po blauzdas, o jau nieks jo negirdi, net tas kam jo giesmės, bekliedinčios dar ir tautas, ir datas, ir natas, nuskirtos

parašęs tokį eilėraštį kurio niekas į jokią kalbą niekada nė už ką neišvers galiu sau keliaut ant šieno miegot ir per sapną urgzti o, kad taip šnekučiuočiaus babut, ne su proprotėviais mūsų, kitiems nebyliais, o jei tik šaukčiaus aštuntojo Pragaro rato arba ir Rašto tautos pateptųjų!

baltų linksniai baltalinksniai ant kalbos asfalto linksta po asfaltu šaknys tvinksi žalumos kalba pritvinksta sprogsta priebalsiai ir švokščia prieblandoj ir mėnesienoj kad galėčia, juos išvogčia išsprogdinčia latvių sieną sėlių sieliais taranuočia tvirtagalis galininkas kirsčia lielupę lig žiočių bet didžiosios linkin sminga ir laužtinės, ir trumpinės byra priedainės, pušynės per kalbos asfaltą, žvyrą juodos baltų valtys irias Priedaine (lat.) – „pušynas“, „pušynė“.