Vladas Braziūnas

aš kaip gudas gotų šaly kaip gandras ant polaidžio sniego šaly, kur prapuola bėdos kur viešpatauja – tyliausias balsas žmogus žmogui Peterssonas žmogus žmogui Larssonas rėkia jie Pėteriui: plauktum tavęs užsilaukė Lavrentijus gėda šitokio sapno verčiau jau pats būčiau rėkęs be garso, po vandeniu, nerdamas iš skęstančio autobuso užsibūsiu tik dvi dieni norėčiau bent mėnesį ir kad niekur nereiktų skubėt nustatytą minutę pereičiau lygiu vandeniu tūkstantį tavo salynų, sustočiau mažiausioj saloj sėdėčiau apsalęs įsauly, posaulyje prigulčiau sapnuočiau tą pačią gulbę, Ledą, ir nebebūtų gėda kai atsibusčiau bus čia viskas ne taip bus viskas ne čia nakčia baisiai baltas išpurtęs mėnulis ant gotikos nusipurtyk tą vaizdinį, tai tik našlaitė delčia dar išlaikiusi moters bent vardą pavidalą, vartos lėktuvas nuo sarno ant sparno spardos, tiek tik paguodos, kad jau virš žemės kad bus leista apleist savo darbus nesvarbūs visi reikalai, varstomi priekaištaujančių žvilgsnių, tik prisimink kai palatoj paslikas ir išmintingas tingiu, nenoriu, sakei, tik vienintelis reikalas: būki laimingas, matyk laimingus savo brangiausius, viskas nieko daugiau, šimtąsyk svarbūs dalykai nesvarbūs, vienintelis tavo gyvenimas juda kaip gudas per gotų šalį nekrenta ir neskęsta, nesiūlo prakąsto obuolio, siūlgalio neįduoda moteris žmogui Ieva moteris Ariadnė žmogus Viešpačiui Judas Misijai skirtas mylėtinis istorija apie tiesinį laiką, ratu vis sukantį mirga keli didžiųjų pasakojimų stipinai žmonės išeina, grįžta įsikalba, kad skolingi įsikalbu, kad skolingas o gražiausia būtų kaip kuolingai plast, o paskiau pašmurkšt murkšlinas pavėlavęs pigiųjų skrydžių lėktuvas numeta ir palieka nepažinioj šalyje galas yra galvoti kad būtų geriau nebuvę ko visą amžių gailiesi ko negalėsi netekt skrenda plevėsa į laužą laužias pelėsis į šviesą nesuturėsi, kaip varžos katras pagyvens ryškiau būtų ne mano daržas petardos laukia Kalėdų ne mano būtų ir pupos myli nemyli nerūpi jungybos ženklai įjunko lankytis, kur skirta ne jiems laukiniai, jiems skirta laukti vadinas, atpirkti būtį kurtì lagamino ratukai po Viešpaties terminalus gulinėčiau Pompėjų termose be vieno kvailo kaliausės drabužio ar zebro kailio laukčiau, kad neatskristų laukčiau, kad nepakiltų laukčiau praradęs viltį kad nieko daugiau nenutiks kai jau viską o viską būsiu nuveikęs nė debesų neganysiu, tegu sau draikos kur dangus be kraštų, smėlis bekraštis tik tylu, tik didžiuliais ir mėlynais kąsniais kris dangus į akis, dangus bus akių mėlynumo nedarysiu jau nieko, tik vyks šis pasaulis prieš mano akis šis išganymas, atviras rūmas bus be sienų, be siekių, be nieko, į nieką nesilaikys įsikibęs, o jeigu nebus iš gyvybės geriau nenubusk

vandẽnių paukščių plūksnos plūko tarp šakų vilnonius baltus kamuolius rytys per dugną rita užklupo vaizdas, o tiktai priklupęs buvai prie vandenio nekeldamas akių apskritabūdis tėvo atspindys žemyn upe, belyčių debesų netirpios lytys virpčioja ir grūdas prie bebrų užtvankų, ant vandenio strazdų vandenžolėse išmintų takų, sieringas, rudas įstringa žvilgsnis, lūžta spindulys apniūko, lis, bet vėlei prasiblaivė jau mato vėliavą, greit pamatys ir laivę neskęstanti atsispindėjusi akis prie horizonto jiedvi susitiks tenai viršus ir apačia išnyks tavęs neliks, manęs neliks – tik laisvė

miręs buvau tam sapne ir vedžiojamas mirusio vaiko vaikščiojau tyrais, medžiojau, į taikinį šaudžiau iš lanko kartais gyveno seniai ir toli mano broliai, kartais jaunėliui lenkėsi girios asiūklių, medžioklį su taikiniu taikė eilėraščiai gėlės ant kapo gyvajam grąžinamos raštui ir sapnui, ir prarasčiai dienoraštėjančiai viskas tarytum gerai, priešpaskutiniai minimalizmai kibirkštys, tik žaltvykslės, amžinos ligi ryto liga ta istorija žodis, paliudyt bejėgis liūdesį, ilgesį neišverčiamą versus kaip liūtas, romanso plėšrus leopardas prieš šuolį raudono beprotnamio kapinės, švedų televizijos traškantys filmai begarsiai Palangoje retransliuoti iš gotų šalies ar salos užrakintoje jūroj, virš jos beskrajoja Rolandas, perkūnijų pilnas ir kūno, miglų grytelėje saulės duktė vakarinė aušrinė verpėja tekėjo ir leidos, ir grimzdo žemynon lig klupsčiui, ir grimzdo lig juostai, grimzdo lig kaklui, nugrimzdo, aptaškė ąžuolo kraujas aušrinę laumė ąžuolą graužia, graužia savo mieliausią laumė palieka mieliausią praskridus trečiajam pulkui, užmiršusi viską pasaulyje kerta vyšnias, pasaulis po karo, vyšnynai putoja krauju patręšti, vyrai kerta, vis kerta, kamienai gulas į leisgyvę žolę, kiek kartų tavęs maldavau

nežinau, kiek apsigaudinėju, kiek iš tikrųjų lyg kad norėčia skambėti ar piešti niežti nagai, bet – ką čia užuodusios sulėkė rujos košmarų miesto piliečių gaivalų gličių ir kentaurų, gal Boscho pasaulio gal to, kurį manęs laukiant norėta parodyt ne šiaurės sodų vėsoj, gilios ir siauros viduramžių saulė, gal ir Viduržemio, nulupa odą ištirpdo kaulus, liejasi, gliejas pavidalai, sunkias medus ir aliejus pro akis ir pro šypsenas nė vieno pažįstamo, tas lyg senelis, lyg Ibsenas anas gal ana: visi jų daiktai požymingi sumišę raitos, į krūvą renkas, skečias kaip išmaldos – būtinai tik tavęs – reikalaujančių rankų miškas niežti ir jam nagai pasigrožėt tavo išnara

tuščiam kambary prie tuščio stalo prisėsti ir daugiau nieko. už lango vėjas lanksto baltas akacijas bet negirdėti dejuojant ar šniurkščiojant tada nebyliai ima lynoti lietus nebyliai ir sulėtintai čia tylu ir ūku dvi rankos ant tuščio stalo dvi akys prikaltos prie lango kryžiaus ir viena širdis pralaimėjusi

Akyse atsispindi Lietuvos ežerai, Lenkijos gatvės, kuriomis žingsniuoja viltys ir tyla, pereisianti į dainą Ir kai kas vaikiška – lyg kad jis taisytųsi sviesti savo pirmą paplokščią akmenį, savo poeziją, per būties giliausius vandenis Pažvelk arčiau: toji Nobelio premija yra ietis, trisdešimties metų ilgumo atsivėdėjimas nuo Kalifornijos abejingos saulės ligi Gdansko fabrikų vartų

nesu įveikiamas nesu sunaikinamas atvirame lauke išmindžiotame prikeiktame ir prispjaudytame nežiūrėkit į mano kaulus kur vis vangiau vaikšto po oda bet jei jau norit žiūrėkit gal tai pamokoma bet klausykit mano žodžių klausykit įsiklausykit nusiklausykit ar nenugirskite bet klausykit nes mano žodžiai yra mano darbai ir kitų darbų neturiu ir neturėsiu ir nėra tokios gyvenimo kovos kurioj būčiau nugalėtas nes neturiu nei durklo nei karo klastos vien tik žodį kurį dedu į vidurį atviriausioje vietoj ir jis išleidžia šaknį po metų ar po dviejų šimtų negi svarbu? ar tuoj čia pat ar po devinto prakaito negi svarbu? mano kaulai skatiko teverti nes prie savęs turiu žodžius ir jie nei janio nei pėterio nei knuto skujenieko tie žodžiai yra Žmogus jei norit žiūrėkit remkit kaulus prie alkūnių ar išmeskit koją į priekį bet žodis yra žodis ir net užmirštas jis palieka miško aidą vandens bangavimą ir žmonių nesantarvę su gyvenimu ir savim ir net šiurkščiausias žodis karčiausias žodis yra Žmogus ne man žinoti ne jums iš kur žodžiai eina ir kur jie išeina ir mūsų nežinojimas laiko mus gyvus net mirčiai skolingus perkaršusius todėl klausykit susiklausykit leiskite savo šaknį ir nugalėti nebūsit

neieškosim pasaulio kaltės ir kruvinos nelauksim kometos mums kometa nepadės draugams teks eit pražūtin ir priešams liks kerštas ir liksim mes vidury tik kometos uodega kiaurai per mūsų širdis ir liksim mes vidury ir pasaulis nei geras nei blogas rusės nei šaltas nei karštas be gėdos ir be garbės paliksim lovoj patalus baltus nebandysim į orą traukti kometa grįš savomis parabolėm ir liksim mes vidury ant tilto jei nebūsim sau pasidarę žibintų patiems atvykti savomis parabolėm ir pasaulis stovės protą praradęs ir viltį ir jau būsim tušti mes ant tuščio tilto su kometos uodega kiaurai per mūsų širdis jei savęs neištrauksim į savo aukštį jeigu patys nepereisim kiaurai per savo širdis kometa liks tuščia kaip laikraščio lapas keturiskart perplėšiamas ir pabedamas ant vinies draugams teks eit pražūtin ir priešams liks kerštas nelaukim

Il n'y a plus rien de moi Et ceux qui craignent les brûlures… Guillaume Apollinaire
Nieko bendra neturiu Su tais, kurie bijo nudegti...
Ši jau paskutinė barikada, ugnies linija, raudonas brėžis, Per jį Mes nebepasiduosim rankų. Ne draugai, ne parlamentarai, net ne sugėrovai.
Paskutinioji diena, paskutinis sakinys, paskutinis šansas. Už ribos sudegs žodis mes. Pro ugnį neprasimuš žodis jūs. Liks tik vienintelis jie.
Šįvakar pasėdėsim ant savo išminties lagaminų, Ant savo garbės jausmo kuprinių Ir suskaičiuosim smulkiuosius savo gyvenimo pinigėlius Ten link – ar sugrįžimui.
Pasėdėsim lig ryto.

Marcēlijam Martinaitim Artumas Stokholmo nuo Žuveliškių! Įsivaizdavau, kad Stokholmas sklando platybėse kažkur tarp Mėnulio ir Marso ar kad jis yra kur po vandeniu – Atlantidos priemiestis, įmanomas pasiekti vien tik povandeniniais laivais! Dabartės žinau, kaip tai paprasta! Nueini iš Klaipėdos į Mėmelį, sušneki su kokiu mėme vietą Karolio XII kariuomenėj, pinigas byra iš karo, turtas laimingą daro it trenktą svieto artistą valiutinį turistą! Stokholme paskiau, apsitaisęs valdiškom drapanom, ramiai sau sėdi stebėdamas kaip rytojus atrodo šiandien ir kaip vakar atrodys rytoj.