Į pradžią

Vladas Braziūnas


No lietuviešu valodas atdzejojis Pēters Brūveris

Vēsture

Pirmo reizi rakstu ar tādām bailēm, lai neapstātos, lai nebeigtos dzīve, lai neiestātos vēsture, tas viegli pastāstāmais, patīkami pārdzejojamais, saldvārdīgais, jau simtreiz notikušais, jau šosekund – notikušais istabā, kur baisi zeļ puķes, nepiesātināmībā, kas neatlaižas un turpinās pati no sevis, Svēti Raksti, pirmrindnieces nenogurstošā glītrakstā rakstīti, un nevainīgas kafijas kantātes pēc grēksūdzēm un grēku nožēlām, kad stari ieurbjas un apgaismo būtību pirmoreiz, ikreiz – pirmoreiz vajadzēs noriskēt piezvanīt, bet, ja nu atsauksies mamma, visā Pasvalē dažas nenorautas klausules, pukst Dieva veserītis, naglodams dzejoļu kubus, esmu nomodā, tikko iemigšu, tūlīt nomainīs pret āmuru, ar ko aizdauzīt finiera kastes novalkātu skrandu sūtījumiem, vislaik kaut kas mūs atplēš, nu, protams, neredzēt, nedzirdēt, raudu kā teļš un lamājos, un nekā neizmainīt, dienas kārtība – kā jau pusaudža gados – celties un mazgāties, un nemācās vēsturi dēls.

Vladas Braziūnas

istorija

pirmąkart rašau su tokia baime, kad nesustočiau kad nesibaigtų gyvenimas, neprasidėtų istorija gera apsakyt, patogi sueiliuot, švelniažodė šimtą kartų jau buvus, šią sekundę – jau buvus kambaryje, kur gėlės baisiai veši, nepasotina kas imasi ir tęsiasi savaime, Šventas Raštas pirmūnės nepailstamu dailyraščiu rašytas, ir nekaltos kavos kantatos po išpažinčių ir atgailų kai spinduliai susminga ir apšviečia kas kartą pirmąkart tylesnis už gėlės šaknis paskambint per visą Pasvalį keli nuvytę telefonai, tuksi Dievo plaktukas sukalti eilėraščio kubui budžiu, vos užmigsiu, iš karto pakeis plaktuku fanerinėms dėžutėms užkalinėti išaugtinių įsmėlusių skudurų siuntiniams visą laiką kas nors mus atplėšo žliumbiau tarsi veršis ir plūdaus ir nieko pakeist, paauglystės dienotvarkė keltis ir praustis, sūnus nesimoko istorijos

Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P. 17.

Vladas Braziūnas


No lietuviešu valodas atdzejojis Pēters Brūveris

Agrie rīti

Melnā logā uz tavu pusi cauri pījijām dzeltens lampas abažūrs arvienu vēl cero un vevīst, bet nenotiek vairāk nekas – tik vien, cik noticis, mēness zīmē ar bālganām ēnām no Verķiem, no Zaļajiem ezeriem līdz pat mūsu kāpnēm, līdz rītam nostāvētām, mēs – dienu apmātie, un nav tevis ilgotā naktī. Vien naktis tevī kā gadu nogulsnes, vientulības muklāju nosēdas logā, ezerā mēness izgulējumi asiņodami, ceļi jau šķērsām pārrakti, pa bezmērķa apvedceļiem arvienu dzeltenas stundas nez kur vēl lido un nositas.

Vladas Braziūnas

paryčiai

juodam lange į tavo pusę pro pinijas geltonas lempos gaubtas kerojas ir nevysta, ir nevyksta daugiau jau nieko – vien tik, kas įvykę mėnulis piešia ant kelių blyškiais šešėliais nuo Verkių, nuo Žaliųjų ežerų lig mūsų laiptinės lig ryto išstovėtos, pasilgtõs nėra tavęs nakty, vien naktys tavyje kaip metų drumzlės, vienatvės klampios nuogulos lange mėnulio pragulos į ežerą kraujuoja keliai jau perkasti, bekryptėmis apylankom geltonos valandos kažkur vis lekia ir užsimuša

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P. 24.

Vladas Braziūnas


No lietuviešu valodas atdzejojis Pēters Brūveris

Pašaizsardzība

Atlūžņi, no kā mēs jautīsimies, kad mūsu vārdus kāds minēs, mēģinot sabīdīt lauskas mums pašiem nesamanāmā rakstā, blāzmas, mirāžu varavīksnes – viss pašaizsardzība, necelsim smiltājā māju, nedz arī kalnos, tas nebeidzamais skrējiens – stāvēšana uz vietas, tik smiltis, zem kājām skriedamas, tik zvirgzdos sabirzdamas kalnu grēdas, puķu dobes tur neuzraksi, vagas neizarsi – ālavi ieži, pat dziesmu zeltainā velve vairs tikai vīzija, paskaties, cik nomelnējusi pelnos, no asarām uzmirgo zaļums, vairogu diez vai no mūsu atlūzām saliks.

Vladas Braziūnas

savigyna

kieno atrodysim nuolaužos, kai mūsų žodžius kas spėlios bandys sulipdyti iš šukių mums patiems neįžiūrimą raštą: pašvaistės, miražų vaivorykštės – viskas savigyna nestatykim smėlynuos namų nei kalnuos tas beribis bėgimas – stovėjimas vietoj, tik smėlis po kojomis bėga, tik dūla kalnynai į žvirgždą, ten lysvės nesukasi, vagos neišversi – bergždynas net auksinis dainavimo skliautas tėra regimybė pažiūrėk, pelenuos kaip pajuosta kaip pažaliuoja nuo ašarų, skydą iš nuolaužų mūsų vargu kas sudės

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P. 29.

Vladas Braziūnas


No lietuviešu valodas atdzejojis Pēters Brūveris

Ceļojums, sapnis un lietus

Bet lodes – caur galvu prātīgo, caur sirdi nepārsūdzamo. Groziņā ērkšķi – tie pārvēršas čūskās un kvēlošās oglēs. Un pameita tava ar lāci mežā aklās vistiņas spēlē. Kur viņas aizstāvji cēlsirži muļķīši? – kā diegs caur adatas aci mūsu laiva ienirstot met caur Osvejas ezeru cilpu, bet tavi mati, tavi mirdzošo lietavu auksini* – vai gan aklums jau acīs? – mēs tumstošā Satekā krītam, visi varianti nozagti, tālu no patiesības, atnākuši caur grāmatu,-- bet kurš šim vakaram pieskaras, tas uzmirdz kā tavi zeltainie mati, caur šo dīvaino sapni, kas piebiris pilns vismaigāko ērkšķu. -------------------------------- *auksins (no vārda auksas – zelts) – sena naudas vienība Lietuvā

Brazjūns, Vlads. Ceļojums, sapnis un lietus / No leišu valodas atdzejojis Pēters Brūveris // Literatūra. Māksla. Mēs. - 1998 09 17-10 09. - Lpp.9; Tur pat: [Brūveris P.] Vlads Brazjūns.

Vladas Braziūnas

kelionė, sapnas ir lietus

o kulkos – per galvą protingą, per mirštamą širdį kraitelė spyglių – jie gyvatėm pavirsta, žarijom o podukra tavo miške su meška lauminėja kur josios gynėjai kvaili tyraširdžiai? – kaip siūlas per ąsą per Asveją neria mūs valtys o tavo plaukai, tavo šviečiantys lietūs auksiniai nejau apakai? – mes į Santaką temstančią krentam visi variantai apgrabūs, toli nuo teisybės atėję per knygą, – o kas šitą vakarą liečia tas šviečia kaip tavo auksiniai plaukai per sapną šį keistą švelniausių spyglių pribyrėję

1985.VIII.20–31

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 62; Braziūnas, Vladas. Geltonas žiburys [elektroninė knyga] / Į lenkų kalbą vertė Teresa Dalecka = Żółte światło / Przełożyła z litewskiego Teresa Dalecka. – Skopjė: Blesok, 2003. - Prieiga per internetą (žiūrėta 2004.IV.5): http://www.e-knigi.com.mk/01poetry/braziunas/04/sodrzini.asp... (lietuvių k.); http://www.e-knigi.com.mk/01poetry/braziunas/04/sodrzini.asp... (lenkų k.).

Vladas Braziūnas


No lietuviešu valodas atdzejojis Pēters Brūveris

mantojums


plūst pār dzūkiem badagadi pa izsvaidītas žemaitijas čūlām – mēra kapi, krusti pie kāpām, kurus aizputina vējš skandināvu karaļi lūgšanas skaita, lai tos sarga no kuršiem zemgaļi krustnesi žņaudz vien sēļi bez pēdu zūd paspējuši man atdot savu nederīgo raksturu un valodas ēnu – melnu mārku vai dzidrdzelošu avotu – bezdibenīgu

Vladas Braziūnas

palikimas


teka dzūkijomis badmečiai žemaitijos išmėtytos dedervinėm – markapiai, krikštai prie kopų, užpustomi vėjų skandinavų karaliai meldžia apginti nuo kuršių žiemgaliai smaugia kryžiuotį tik sėliai be pėdsako nyksta suspėję man atiduoti savo netikusį būdą šešėlį kalbos – juodą marką ar gėlą verdenę – be dugno

Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983. – P. 45;
Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj: [nauji eilėraščiai ir eilėraščiai iš ankstesnių rinkinių] / sudarė Elena Baliutytė. – Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 2007. – P. 36. – (Gyvoji poezija / [serijos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė]). – Elenos Baliutytės str. „Herojaus išbandymas ugnimi, vandeniu, oru ir kitomis stichijomis per būtąjį nebaigtinį“ p. 6–31. – Priedas: 2 kompaktinės garso plokštelės / įrašė Virginijus Gasiliūnas. – Kompaktinėje plokštelėje (CD-1.2) eilėraštį skaito Aidas Marčėnas.

Vladas Braziūnas


No lietuviešu valodas atdzejojis Knuts Skujenieks

Klausoties “līgo”

Milzīgs “līgo” kā rekviēms kā lai šo ligu izbrēks tiem? Kā lai teikt, ka vēl dzīvi līdz šim tie zem apstarotajām debesīm? Visu atceras skaidra balss – neaizslēdzams nams, kas sals, lampa un rakstāmmašinīte kuru mans rēgs vēl dauza šite, dauza vēl vārdu balss aizsmakums – kas mūs pēc gadiem parādīs mums? Kas mums to rādīs, kur ozons ir plīsis, līdīsim cauri – ko ieraudzīsim?

Vilnius, 1987.VIII.16

Brazjūns, Vlads. Klausoties “līgo” = Klausausi lyguo / No leišu valodas atdzejojis Knuts Skujenieks // Literatūra. Māksla. Mēs. – 1998 09 17-10 09. – Lpp.9;Tur pat: [Brūveris, Pēters.] Vlads Brazjūns.

Vladas Braziūnas

klausausi lyguo

didelis lyguo lyg requiem – kaip šitą ligą išrėkti jiem? kaip pasakyti, kad dar gyvi jie po apšvitintu dangumi? visa atsimena balsas skaidrus – neberakinamus šaltus namus lempą ir gaubtą – ir mašinėlę daužo dar pirštai mano pamėlę daužo dar žodį balsas kimus – kas mums parodys po metų mus? kas mums parodys ozono plyšį? pro jį išlįsim – ką pamatysim?

Vilnius, 1987.VIII.16

Literatūra ir menas. – 1987. – Gruodžio 12. – P. 8–9;
Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 130.

Eduards Aivars


Vima Vendersa motīvs

Eņģeli, tu laikam nespēj Sajust, kā ejot kauli krakšķ Tu gribētu tīksmināties par kādu pakauša līniju Tu vari stāvēt vai sēdēt blakus lasītājam Publiskajā bibliotēkā un ļaut viņam Gremdēties ilūzijās par savu garu Tas ir tikai pa pusei cilvēciski Arī pēkšņi uzlēkt uz mājas vai torņa jumta Par ko sapņo daudzi bērni, tev apnīk Eņģeli, es taču zinu, tu gribi kartupeļus Ar biezpienu un siļķi Tu gribi, lai māte tev uzkliedz Kad tu laikā nenāc mājās To pat es gribu

Eduards Aivars


Mēs spēlējam bumbu

Gumijas bumbas blīvā skaņa Vēl šodien skan ausīs Nemaz nevajag gliemežvāku Būtu interesanti: pieliec pie auss akmeni Un dzirdi pagalma troksni, vistu tērgāšanu Gumijas bumbas blīvā skaņa Saulkrastu plūdmalē paliekam vēlu divi vien Pesoa un es Kādā krāsā ir bumba? Ar svītru pa vidu, tas gan Zaļš ar sarkanu? Zils ar zaļu, visticamāk Bez zīmējuma Gumijas bumbas blīvā skaņa Nu jau atkal metam pa šķūņa jumtu Man pieci gadi Pesoa pieci pseidonīmi

Eduards Aivars


Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

Žaidžiame kamuoliu

Guminio kamuolio tankus garsas Dar ir šiandien tebeskamba ausyse Nereikia net ir kriauklės Būtų įdomu: priglaudi prie ausies akmenį Ir girdi kiemo triukšmą, vištų kvarksėjimą Guminio kamuolio tankus garsas Saulkrastų paplūdimy liekam vėlai vienu du Pesoa ir aš Kokios spalvos kamuolys? Su juosta per vidurį, tai tikrai Žalias su raudona? Žydras su žalia, tikriausiai Be piešinio Guminio kamuolio tankus garsas Dabar jau vėl sviedžiam per daržinės stogą Man penkeri Pesoa penki slapyvardžiai

Eduards Aivars

Mēs spēlējam bumbu

Gumijas bumbas blīvā skaņa Vēl šodien skan ausīs Nemaz nevajag gliemežvāku Būtu interesanti: pieliec pie auss akmeni Un dzirdi pagalma troksni, vistu tērgāšanu Gumijas bumbas blīvā skaņa Saulkrastu plūdmalē paliekam vēlu divi vien Pesoa un es Kādā krāsā ir bumba? Ar svītru pa vidu, tas gan Zaļš ar sarkanu? Zils ar zaļu, visticamāk Bez zīmējuma Gumijas bumbas blīvā skaņa Nu jau atkal metam pa šķūņa jumtu Man pieci gadi Pesoa pieci pseidonīmi

Eduards Aivars


* * *

Aizā ir aizsalis gaiss Lukturi sasitas, kad iet divi Apskāvis tumsas stundu, nevari Ielūgt gaišus putnus Izmet no galvas galvu Virpinu kā zelta oliņu Pirkstos tavas krūts virsotnīti aizsoļo jāņtārpiņi garām aizslīd klusi smīnēdami kā liriski noskaņoti klavieru taustiņi Elizejas lauki nav īstā vieta mums, kuri šoreiz grib mirt tādēļ mēs gājām atpakaļ ieņemot pareģotos stāvokļus Lukturi sasitas, kad iet divi Projām

« first‹ ankstesnis…5678910111213kitas ›paskutinis puslapis »
Syndicate content