Vladas Braziūnas

spiečiai kaimiečių pro vinkšną – pasodės viešnią – į dūzgiančią sodo bažnyčią: nuospaudos meldžias kamienam ir metūgėm, venų vijokliai parkritę į dirvą šaknijas: tai poilsio adatos karštos ir spengiantis virpantis oras spiečiasi žvaigždės dienos vidury dvikamienėje dykavidurėj kriaušėj: žvalgybiniai zondai Makedoniečio kariuomenei plaukiant Eufratą regėti akim šito vaiko, Egipto papirusuos skraido ugnies ratilai, įsiręžęs keliu šitą šventą pasaulį: matau: švitulių eskadrilė praskrieja virš mano miestelio, Lėveniu liejas medūzos, ir brinksta įtūžęs dangus karštakraujėn bažnyčion

kam paskirti – prieš mirtį – savo gyvenimą nenugyventą? kas mokės prisišaukti tave mano nebūsiančiom lūpom? kvailys, vien tik kvailys dar didesnis nei aš, parneš tau gražiausią skarelę – bet kur tokį kvailį ir rast? prakeikimas jau baigias, visi išvirto dailiais jaunikaičiais, išsidalino dvarus – kas jiem gyvenimas mano! juolab nebuvęs

metai kaip jūs ateinat pro kretančias kiemo pušis ratai išklibina dainą trata sena ašis kaktą tau suraukšlėja siuva siūles smilkiny kol per pušų alėją ketvertu nešini linkui manęs ateina mano linksmi duobkasiai kinko vidur atšlaimo ir nudainuoja daržais atsigodoti nespėjęs kaip tavo vardas? – girdžiu stoviu pušų alėjoj virsdamas spygliuočiu

vandeningosios žiemos, keliuos autobusai mane užliūliuos tolimi svetimi Zarasai – nepaskambini neparašai lyg ne tu su kuprota dvasia su mėnulio kalnų peizaže išsišovusiais skruostais – geri savo atvaizdą dubury pakelta į lapus, į medžius tu balta, tavo balsas nudžius – tolimos nežinios aidesy tu tarp nuoskaudos žodžių esi vėl šviesi kaip vasario naktis kaip pirmoji švelni sukaktis mus aplenkusi, tvenkias giedra – mūsų dangūs, tik mūsų nėra

Rimantui Kasparui naktinis pavojaus šampanas giliam ištisam kambary sutinusiom kojom panas vaidenasi – ką tu buri sudrėgusiais virpančiais pirštais dar siekęs puodelio kavos bejėgis čigoniškai tvirtas pabėgęs iš nekovos kur Šaukėnai šaukia ir gena atgal iki Vilniaus, – tai bus pulkauna gandrai ir gagena iš senojo lizdo vaikus išmėto tai – plečiasi dienos kaip venos, gimtinės gėlė tai skečiasi kaulų morenoj o svečias plėšri skruzdėlė skubėdamas skiemenis grūda ir dreskia kas trečią eilutę jo plunksna – gandrų pasparnės jis dundesį girdi ir griūtį gandrų surinkimo rugpjūtį jis tavo vardu paminės ir tūždamas sieks, ko pasiekti neskirta nei tau, anei man nelūžkim dar mirksnį, dar sieksnį dar gurkšnį – aiman

kaip nedegamos dagtys dūla laikas tau nuo pečių nukarę marškiniai nuožmėjantis prisiminimų tvaikas toj kamerinėj vakaro drėgmėj kur gulamės ir keliamės nuo krašto ir sveriam žodžio naštą pakuštom antai mėnuliai – moterys su naščiais plaušojasi voratinklių šviesom o tu blaškaisi lėtinėj nelaisvėj to sklęsto lango, durų nukleiptų žiūrėk, iš rankų paskutinį vaiskų paleisi mano veidą ant grindų pažirs vienatinis, dėliok dėliojus tik įnirtimų ašaka smaigys sugiltos akys iš keršų palovių ir aklatį apvils aiškiaregys

apgirtusios bažnyčių pelės kentauras, graikų gyvulys pilkų akiduobių ugnelės tavęs nebepasidalys pražydęs švinas, dulkių laukas ir rankasparnių daliniai nevykęs barnis: baigta: klauptas per daug dievų prasimanei kurie užgimsta iš nelaimės ir užmiršti galutinai girti kaip girtas dulkių laivas nusvirduliuoja į tenai kur laimingiausias iš vaiduoklių vanduo su dideliu triukšmu improvizuoja žydrą krioklį ištikšdamas į akmenų resvas gretas, bažnyčių mūrą kurio neišardysi tu minia apeina jį ratu ir kelias kruvinai įmūra

durpynai rūkė, puldama į žiotis Svalia suguldė pradalges šlaituos tai man valia negimusį sūpuoti senelio veidą pragaro karkluos žemėtos lūpos guosti tavo lūpom kantrus griovys nutįso per šilus karuos sudegęs, saulėj nusilupęs tylus kaip krosnis, kaip akmuo gilus užnuodyta šviesa kvepėjo kmynai maldas vapėjo gal liežuviai, gal negudrios žuvys, kitados auksinės štai žiūri nusiminusios atgal ir regi geometrinę apvaizdą esi turtingas, niekas neprimins kur dingo tavo išganingos žaizdos kas tau altorių iš šaknų supins procesiją kas ves, kuri vos slenka kuri vis senka ir visai išdžius tu pamišai, o tos kuprotos bangos supjudė tavo protą ir žodžius

geležinės gatvių bitės iš benzino auksą neša liepos žydi neprašytos rasos akmenį pratašo neša mintį į tenai kur noragai mirtinai plakas – duonriekiai sparnai barometras vis į giedrą ir ant priemiesčių pilkų kaimo grumstas giesmę gieda miestas pritaria – vilku bet tolyn, tolyn keliai ir pušynų smilkalai kur alduoja sakalai man išeiti, man išbėgti man kakta šaltai rasota man baladiškai parlėkti į apleistą tėvo sodą kur apduotas mirtimi voras kopia savimi: tu neduodi, tu – imi

– kai pūdymai juodieji įdirbami... – iš pusės juos užsėji su mirtimi – tai lydimas, kur girios žaliavo čia... – išlydi kaimo vyrus duobėn nakčia – kaip liepsnos įsiplieskia žalia žolė... – tu liepsną tą palieski – plaukai žili – kai kalbam apie karą, kurio nebus... – iš parako nektaro taikos medus