Vladas Braziūnas

baltų linksniai baltalinksniai ant kalbos asfalto linksta po asfaltu šaknys tvinksi žalumos kalba pritvinksta sprogsta priebalsiai ir švokščia prieblandoj ir mėnesienoj kad galėčia, juos išvogčia išsprogdinčia latvių sieną sėlių sieliais taranuočia tvirtagalis galininkas kirsčia lielupę lig žiočių bet didžiosios linkin sminga ir laužtinės, ir trumpinės byra priedainės, pušynės per kalbos asfaltą, žvyrą juodos baltų valtys irias Priedaine (lat.) – „pušynas“, „pušynė“.

tiksi laikrodžių laikas betikslis nežinai, ką aklai susitiksi kokį laiką, nedrįstantį klysti jo kerai – išganinga aklystė nesulaikoma slenka lig slenksčio ant jo akmenio galvą nulenksiu: jo pakalnėje Nemunas teka ar užpelnėme švelnią jo šneką saulės žalvariu kaustytą diržą ar ties Žalgiriu jo nepamiršom ar užgirsim per žalvarnio svydį kaip atauga pakalnėmis svidrė tykiai tykiai per Lietuvą rytas atminty atkerėtoje imas: – ilgos ilgos lietuvių trimitos garsus garsus jų girioj šaukimas

šviesi naktis, šilta ir švelni tarytum vidinė tavo šlaunų pusė, tą rytą prasnūsi, dieną prabusi, nakty miegūsta prabūsi per pusę su manimi, už langų pustys kaip ir pustė, gūsiais, už langų šalnų delnai šalti lyti baltą obelų odą, plyti sodas pus- tuštis per platų užmatomą plotą, džiausto baltai išvelėtas paklodžių drobes mirusios motinos, sunkios ir lėtos, gėlėtos jų suknios, retai besapnuojamos, šnera švelnioji, mano švelnioji, man dovanoji mane, silpną ir švarų

į tą gyvenimą atėjęs užkuriu kas rytą jo ugnelę užkuriu kas rytą jos patiklią žvelgsmę jaučiu, sakyk – ir mes taip žvelgsme kam į akis? o kas darytina kai vėjas pro šakas saulelę ritina kai aušros vis rečiau – dažniau vis laidos į tą kalnelį, jaukiai ten ir laidos prigyk, ugnele, peleną praauk: štai žvyro žvaigždelė ant kelio – širdy – aukštai

garų kamuoliai ir gėreliai vilnoniai grakščių debesų žydriojoj baltojoj girelėj svajoju, o gal tebesu tas vaikas, kietai įsikibęs į baltas dangaus vilneles į savo nekaltą gyvybę kur kartą baltybėj paskęs

mėlyna karvė plaukia per jūrą keturi platūs ragai vakaro mėnuo šnekina Jurgį ką, pavargai neturi smako? Jūrmotė gieda kaip bitė dūzgia ramia širdim mėlyna karvė duos pieno viedrą varškę pavargęs, medų kabink židiny žaliai ugniai žydint babutės žygis – iš daržinės pas žaląją dar nė žymės, bet pasaulė darosi greitesnė per zvirbulio žingsnį akylesnė per lauką, senelio akim nužiūrėtą ausylesnė per mišką, iš baimės jo nudainuotą nebuvo, nebus jau tik balta ir juoda bus raina, bus žala ir žalia, ir mėlyna

upių vardais meldeis, surukusių sodžių praeities–ateities nutrūkusia sueitim nėra čia jokių vertybių išskyrus klajoklių kapines, godžios dūlėsių dulkės gyvom akim išėsti, šniurkščiot pervasar pelynų žiedadulkių pilnomis šnervėmis, kinas Li Li prašo vis ryžių, grįžti užkimęs iš poezijos šventės, nebūna poezijos švenčių, nieko nebūna, išskyrus kūną ir mirtį, kirvį ir girią atidalijus lijo nutrūkusių upių vardais, kai žarijom rašei ant dangaus, meldeisi tekantis taškas buvai, ne linija

AKMUO be tėvo auga be kojų vandens bėga lakioja debesys besparniai raudonom ąžuolo šakom po jom vienbalsę dzūkų ugnį devyniaragis elnias kursto kai aš plaukiu tą gilią upę keliu tą akmenį iš dugno geriu tą atmintį tą ugnį o prisiminti negaliu

aname arklio gyvenime dirbau žirgu, per šermenis ankstyvaisiais viduramžiais prūsų varžybų buvau nuvarytas, dar gyvas duobėn guldomas kniūbsčias, priekinės kojos priklaupiamos, paspaudžiamos po krūtinkauliu, trakšt pirmas ir antras kaklo slanksteliai, akys saulės laidos kryptimi, kur už jūrių žuvėdai, aukštyn iškeltas pasturgalis aname arklio gyvenime prakaitavau vokiečio šachtoje Banská Štiavnicoj žiurkinoje tamsoj, apžlibau vieną naktį, stojus mėnulio tárpijoms, išvedė kūtėn, paskiau pamažėliais naktim, tunkant jaunam į pilnatį, leido ganyklon, akiūkliai platyn, vis platyn, pripratino aname arklio gyvenime iš Naugarduko į Wilno atvežęs Mickevičių klaidžiojau miesto gatvėmis ant medinių koturnų numirti – visi į tą mylimą šalį, į Vilnių dabar vaidenuosi Belmonte būna kad ir Sereikiškėse baidausi vagių ir mašinų ant sprando tampau policininką tolimo miško spalvos aname paukščio gyvenime dirbau lakštingala kalnų ir slėnių mieste prie Dugnojaus, miškais aptaisyto, girių, laukų Lietuvoj keldavau šienpjovius aname paukščio gyvenime visą vos temusią naktį iš gegužės į birželį ėjau iš proto, visą Bratislavos naktį ėjau lenktynių su vakaro paskiau ir su ryto paukščiais, visus juos užtrenkdamas, ryto pasiutus gegutė vis tiek užklupo poetą nuogintelį eurocentai kišenėj, kišenė kitam kambary lieka meilė, mirtis ir rekrūtai pats užkukuosi aname poeto gyvenime pastebėjau, kad visos prancūzės, važiuojam gulim ar skrendam, – migdo mane, vos šalia kad nereikėtų kalbėtis žodžiais ar rankom, ar pirštų karštų pagalvėlėm, ar lūpų kraščiukais, sapnuoju uždaroje erdvėje