Vladas Braziūnas

maudžia... tai tu ar tiktai paskutinis ruduo jaučia kaip graužias į šlyną ledinis vanduo slenka nuo miško piktai pažemėj debesis lenkiasi viksvos, nuleidžia į žemę akis audžia vorai savo aukai akytus tinklus jaučia: lyg lūpos sakytojo krusteli žaibas aukštai virš varinių pušų – laikas išeidamas jau iš visų

Dievo paukštės ant to, kurs išstybo iš mažo garstyčios grūdelio leidžias baugščiai, bet tikisi ryto sulauksiančios prausia lietūs galvelę ir viesulas kelia į kelią jaukias balų gilmėj atsitvieskiančios dausos, ir klausosi medžio žievė Dievo paukštės mėlyno nago klausos sustojus tėkmė – spyrio balìnio čiuožiko naktis neįvyko, o rytas ne aušta, tik dega apklėtusiuos stovinčią vorupės vagą žilvičiuos erškėtuogių akys raudonos, visai nemiegotos ir šaltos, balotas asfaltas nuklotas liepsnos lašelyčių noselės pastirusios, kaišomos vis ateitin pro šakas, pro spygliuočių lapuočių, pro medžių ir krūmų, vis degančių Dievo belyčių iš pašaknių, nubaksnotų žuvų plačialūpių kur ten ir sutelpa šaltas jų kraujas, kaip teka sula lig viršūnės kaip pasipurto šakotas pasaulis, kaip šniokščia, kaip lupa Dievo paukštes nuo šakų, kaip jos neršia padangėj, kaip žūva baltas žuvėjas, kaip velka į krantą lyg tolimą dainą išklausęs žuvusią mano jaunystę sužuvęs, kai medis buvau ir pasaulis leidosi paukščiai ant rankų, ant virpančių pirštų, kai baugščiai gėriau iš lūpų tavo žodžius patiklius, kai mokėjau išsaugot Dievo paukštę ant to, kurs išstybo iš mažo garstyčios grūdelio

gerumas kaip gruma perkusija kontrabosas, įšokęs į tylą, per pusę ją saksofonas vos vos, gyvačių šokis, atodūsiais atogrąžų saulė melsva, melsvaraudonė raudojai, po tavo solo salė alpo ir plojo kalvojosi lygumos, plito naktys, sklidinos ryto tarpais užsigalvodavau, sustodavo valandos juodas vanduo putodavo, vaitodavo gemalas juokas vaitodavo, klykdavo džiugesys tarpais atrodė, esi tarpais atrodė, mano nebūčiau prakeiktas lyrikas, viską mokėčiau papasakot išloščiau praloštus bilietus, ligi lirai nuoskaudų sąskaiton surašyčiau lėktuvą, miglos priplotą prie žemės, vaizdus pro metro vagono langą, Juris pragaro gidas, gieda, žiūrim, Stokholmo katedra, kasamės dar, po sąsiauriu, po Dardanelais sąsajos pradeda rastis, sąskaitos daros bekraštės požemiai, iš atsitiktinių sąskambių santykių gimus vakaro, grumančio vakaro perkusijos padermė

durpynai ir debesynai skrenda – kas žino kur spurdantys kryžiai auksiniai po mūsų dangum debesiniai padebesiniai miškai, vienas juose – su visais spurdantys žodžiai intymūs viešai ašarinė pavakarinė žvaigždė, tylu it rūke ne absoliutūs mudu, vis tiek gretutiniai rimai, gludūs – kad nors tu ką

miškų šnekamoji kalba, parkų rašytinė ir dainuotinė mano tarmės gūdžioji virš kokios pragarmės akis užrišus vedžioji kokį nuodėmės akmenį ant kenotafo užritini neabejotinų nuopelnų, vardo ir žygių rašmenys tyli, senolė ant slenksčio niūniuoja kaip leido į karą, kaip kirto, kaip krito, kaip koja prie tymo balnelio, kaip žirgą sulijo susnigo šaknijosi žirgas į vakaro šalį, į gruodą kaktoj lelija, groja vėjas retėjančiais grobais ulonų pulkelis, tarytum soneto eilutė blyškus jau traukia tiesiuoju keliu į paradą į parko aikštelę, jau pėsčias, jau grobį praradęs kur lygūs laukai besapnuoja tamsiuosius miškus

Joninių rytą milžtuve braukius rasotas pievas įsukus virš upės visus Lietuvos gandrus įsodinusi šiaurės svirbelį šermukšnio siūbuojančian sostan prirūpinus rudenio uogų – kur tu? kurgi tu, mano siela, sirgusi, virkdžius, sargdinusi kūną tūnojai apmirusi urvo tyloj, neišsidavei nė atodūsiu urvas polaidžio vandenis renka urvas polaidžio vandenio rankom ledinėmis nuokalnę čiuopia vis uržiasi, rausias gilyn į save bergždžiai ieškodamas dugno trupina savo krantus ir paplauja po akmenį, smiltį, veriasi ertmės gilyn į save, kur kerpių samanos blykšta šikšnosparnio sparno plėvė iškorija subyra į dulkes, sudūla jos pakely į nepasiekiamą dugną, nuliežia paskutinis pusaklis driežas, apanka trogloditė gyvybė many be šviesos bent užuominos bent atminimo, tik oras be vėjo, vanduo be šaknų ir be kvapo, be balso, be debesio balto vien tik rasa ant akmens, nenubrauksi nepagirdysi gandro nei gervės, nelauksi giedros šermukšninės, nebent netikėta gulsčia pragarmės atšaka urvo langas besvorei išlėkti

kaimas monokultūris, margosios Europos egzotas ką jis sapnuoja per vidurį identitetų diskusijos lygūs laukai, bažnytėlė grubiai apkapota vyras iš kalvės kitapus gatvės, o Dievas iš kitapus upės gieda plati giminė, jai nė motais, kad prokalbę gieda skalsink, o Viešpatie, valgį (jau pertrauka, groja Vivaldį) aria trys vyrai, ašvienį pajungę (vėlei pasitelkė Jungą toks mokytas švedas) jie savo darbą ir balsą, o sapnas pavargusį valdo byra ant kapo kaip natos, supjaustytos stryko kapas – aukščiausis mūs kalnas, o smegduobė – jūra giliausia kaimas kaip kaimas, ant kaimo diena apsiblausus gieda gaidys ar vertėjas transliuoja į ausį kas pasakys, ką svarbiausia čia būsiu praklausęs kas čia Europoj nutiko, nutyko ir kokie medžiotojai tyko

ir gamta apleista, ir daiktai palikti žmogaus čia nėra ir negali būti ir laiko nėra, praeitis dabarty ir tvylo nakty apgliaumijus bendrabučio dušo lemputė vyno ir prieblandos, ir tyloje skambančios muzikos pėdsakas praėjusi meilė, ją prisiminę tik šypsomės, nieks nepraeina vėjo ir liūdesio, ir susimąstymo prieblandoj kai tu esi teisi, kai tu mane teisi, o laimini obojams grojant, skimbčiojant obolams Charono skatikėliams, tik į vieną pusę begausi bilietą, ar delsk, ar lėk uždusęs už dūšią kaimo ar senamiesčio mažiutėj bažnytėlėj choras teisus ir iškilmingas gieda, šitaip giedra lyg jau prieš einant nusilenkt, lyg baigiantis tragedijai

lekia balandis su mirta leidžias ant mano balkono briaunos mortele, mirtele, – sukiojas, meilinas mirčiai – ve-lours, de ve-lours, ve-lours – lyg pats būtų kitoks

tavo tenai ištekinėti takai ant marių ir vandenų želia rūta iš šaknų atželia atžagariai lelija iš laiškų, agarai veriasi pragarai ištekinėja sakai gintaru stingsta aušra dingo, sakai, nebėra žodžių rūsčių nei laiškų ìlgu man, ìlgu, laišku