Vladas Braziūnas

paežerės meldynėj, vienišas iš nesuvokiamos gilmės pilnaties išviliotas vėlei į kaulą eglinį nubalintas, sūpuojas šen-ten, šen-ten… tarpais ant jo nutupia koks netikėtas nakvišaujantis laumžirgis, leidžias apylaikiais daugel daugiau negu tūkstančio metų senumo vandens kerėtojų dvasios, gailiau negu gailiai ūbuodamos, prarastą ateitį apraudodamos, galindų vandenvardžius it strėlių atspindžius žuvų žiaunose paslėpdamos; vienas vienintelis irklas – tarp bangos ir bangos, vienas vienintelis mirksnis – it apreiškimo krūpsnis, it rasos laše sublyksėjęs prie lopšio palinkusios Laimos veidas, it žmonių gyvenimas (nei per ilgas, nei trūkstamas); ir padūmavusioj Laiko aky, tvykstelint elniaragio žeberklui, pliukštelėjimui perplėšiant dabartybės plėvę ir sidabro bangelėms nusiritant ligi pat mirusių tautų surakintų lūpų, žiūr! tarp mirties juodųjų slėnių tarsi vertųsi plaštaka, joj aplink ugniakurus džiūdami garuoja sentėvių drėgni kūnai ir paparčio žiedų nutviekstais veidais šokinėja ir skraidžioja laumės, vėlių kultuvėm velėtuos marškiniuos krūtų karpoms žmonėspi liepsnojant ir pėdų kaukšėjimui atsimušant mano tvinksniuos; tapus ežero, žiūr! sklaidantis miglai, drevėtos eglės ir bičiuliai sūpuojas geiniuos it aukso žiedadulkės Austėjos plaukuos, o po plačiu paparčiu, midų besiurbiant, klau! tyliai klaksi liežuviu kaukas – jo klyvos kojelės, jo kerpių barzda, jo kliūgų kraitelė, kurioj triskart trejos devynerios didrūgčių tūtos, devyniskart devyni tuzinai sidabro žvynų ir septyniskart septynios žalčių karūnos; bet kas ten? kas ten dejuodamas žiūri? kas ten YRA? kas ten, meldus praskirdamas, IRIAS? ar iš stuobrio išskobtas luotas veža donį vėlėms vaidelotų? aiman! galbūt ten, lengvo dvelksmo išjudinta, veltui teisybės ieškodama nu- banguoja kokia kiltis, ainiams niekad nesužinosima? o galbūt ten baltas it kaulas irklas, įstrigęs užkariautojų klastingo dievo godžioj gerklėj, velka priešo kariaunas mirties nelaisvėn? dvelksmas virsta į vėją, ir aplink meldus ir žmonelių gyvenimus skirsto ir skiria kažkokia perregima ranka, kuri mus virš laiko vandenų laiko lopšyje-it-valty valty-it-karste karste-lopšyje virš vandenžolių it skenduolių plaukų kuri gi mus iria, iria, iria ir staiga nebeiria, paežerėj nieko, tik tamsa, juodesnė už juodą, tik tyla, tylesnė už tylią, ir mano širdies tvinksniai, patys sau išsiduobdami kapų duobutes, tvinksi link juodojo slėnio, kur ką tik atsivėrusi užsiveria Plaštaka.

tyras žydras laukinio žvėrio žvilgsnis, vėjui sulaikius alsavimą krūmų tankmėj ir žilajam medžiokliui nuščiuvus savo vaikystės lūkesčiuos nekaltuosiuos; tąsyk, jis pamena, ėjom slapstynių paupio lazdynijoj, ir tu karklo dūdelės giesmėj pradingai, ir vakarui leidžiantis, aš užmigau, susirietęs ąžuolo uokse, ir sapne prie manęs prisėlino švelnus laukinis žvėris, kuždėjo man: tu prarasdamas ją pelnysi, tu per amžius ilgėsies savęs, ir vien tik paunksny mirties, kai jau atmintis pirmykštė pervers pūstančią kasdienę saldybę ir žvilgūs medžioklės rykai nei pamėnai rūdėdami tems vėlei vyzdžių gilmėj, tu pajusi savy nei karklo dūdelėj Senolę alsuojant

dzidri zils mežazvēra skatiens, vējam aizturot elsas biezajos brikšņos un sirmajam medniekam pamirstot savas bērnības nevainīgajās ilgās; toreiz, viņš atminas: mēs spēlējām paslēpes upmalas lazdajos, un tu nozudi kārkla stabules dziesmā, un, vakaram nolaižoties, es aizmigu, saritinājies ozola dobumā, un sapnī pie manis atlavījās maigs mežazvērs, čukstot: tu zaudējot viņu iegūsi, tev mūžam ilgi būs ilgoties sevis un vienīgi nāves ēnā, kad pirmatnēja atmiņa pārvarēs pūstošo ikdienas saldmi un spožie medību rīki kā mirāža sarūsēdami aiztumsīs atpakaļ redzokļu dzīlēs, tu sajutīsi sevī kā kārkla stabulē Senmātes elpu

Ai māsa, Lietuva! Ai māsa, Lietuva! Tavi ceļi man pretī nāk pirkstiem atplestiem Un gaidu pilnām sejām ir tavi dēli – ceļi, Lietuva. Ai māsa, Lietuva! Ai māsa, Lietuva! Tavas upes man pretī nāk matiem izlaistiem Un, acīm dzelkstot, ir tavas meitas – upes, Lietuva. Ai māsa, Lietuva! Ai māsa, Lietuva! Un ceļš pār upi gulst, Un bērns pa tiltu staigā.

Ai sese, Lietuva! Ai sese, Lietuva! Man priešais eina tavo keliai pirštais išskėstais Ir lūkesčio pilni veidai tavo sūnų – kelių, Lietuva. Ai sese, Lietuva! Ai sese, Lietuva! Tavo upės man priešais eina plaukais paleistais Ir, raibstant akims, jos tavo dukros – upės, Lietuva. Ai sese, Lietuva! Ai sese, Lietuva! Ir kelias gula per upę, Ir vaikas vaikščioja tiltu.

Angele, tu, matyt, negali Pajusti, kaip einant kaulai trakši Tu norėtum mėgautis kokia nors pakaušio linija Tu gali stovėt ar sėdėt prie skaitytojo Viešojoje bibliotekoj ir leisti jam Grimzt į iliuzijas apie savo dvasią Tai tik pusiau žmoniška Ir ūmai užšokt ant namo ar bokšto stogo Kaip kad svajoja daugelis vaikų, tau atsibosta Angele, juk žinau, tu nori bulvių Su varške ir silke Tu nori, kad motina tave šauktų Kai laiku nepareini namo Net ir aš šito noriu

Guminio kamuolio tankus garsas Dar ir šiandien tebeskamba ausyse Nereikia net ir kriauklės Būtų įdomu: priglaudi prie ausies akmenį Ir girdi kiemo triukšmą, vištų kvarksėjimą Guminio kamuolio tankus garsas Saulkrastų paplūdimy liekam vėlai vienu du Pesoa ir aš Kokios spalvos kamuolys? Su juosta per vidurį, tai tikrai Žalias su raudona? Žydras su žalia, tikriausiai Be piešinio Guminio kamuolio tankus garsas Dabar jau vėl sviedžiam per daržinės stogą Man penkeri Pesoa penki slapyvardžiai

Tarpekly užšalus šviesa Žibintai susidaužia, kai einama dviese Apglėbęs tamsos valandą, negali Pakviesti šviesių paukščių Išmesk iš galvos galvą ritinėju it geltoną kiaušinėlį tavo krūties viršūnėlę tarp pirštų jonvabaliai pražingsniuoja prošal praslenka tyliai besišaipydami it lyriškai išderinti rojalio klavišai Eliziejaus laukai ne pati ta vieta mums, šį kartą norintiems mirti todėl ėjom atgal prisiėmę pranašingus būvius Žibintai susidaužia, kai dviese išeinama

Neatėjai kartą, dar kartą jau kažkelintą kartą nėra Tavęs uola guro, vis guro, kol nuvirto Nebebuvo jau nieko, vien tik tyra meilė ji kaip lengva rūkana vakarais bėgo pro dvi vienišas širdis bėgo pro dvi vienišas širdis pro maniškę arčiau, pro taviškę toliau ir atgal – pro taviškę toliau, pro maniškę arčiau

Nebežinojai, kokią suknelę vilkėjai kai ėjai čion Pieva buvo pasislinkus į jūrą, ne pakraštin, o į vidurį Mes buvom milžiniškoj akvarelėj Sakiau, kad jau per vėlu Sakei nemokanti plaukti Tada balsas iš dangaus tarė: Jūs nieko nežinot abu! Mes rėkėm, kol prarėkėm balsus kol galėjom vien tik šnabždėti: mylim